Slidinėjimas prancūzų Alpėse

Aukščiau tik dangus

O po viešnagės Londone išsiruošėm slidinėti. Į Alpes. Į nediduką Valfréjus (Valfrėžiu) kurortą šalia Prancūzijos-Italijos sienos. Kurorčiukas nutūpęs maždaug 1550 m aukštyje, viršum Modane miestelio. Slidinėjimo vietą pasirinkom panaršę labai geroje internetinėje svetainėje www.ski-france.com, kurioje informacija pateikta ne tik anglų, bet ir lietuvių kalba. Kadangi nesam labai agresyvūs slidininkai, labiausiai susigundėm Valfréjus įrengta 13 km mėlyna "Jeu" trasa. Dar neišvažiavę planavome, kaip leisimės ja iki pat namų pro karinius bunkerius, miškelius ir kalnų viršūnes.

Rytas Strasbūre

Barrage Vauban

Jau seniai norėjau aplankyti Strasbūrą (Strasbourg), nes ten aukščiausia katedra Prancūzijoje, nes ten palei kanalus išsirykiavę fachverkiniai nameliai, nes ten gimė kalėdinės mugės. Būtet dėl jų labiausiai ir norėjau pasivaikščioti Strasbūro gatvelėmis. Aišku, kad ne rudenį, o gruodžio mėnesį, kai aukštų kreivasienių namelių apsuptose aikštėse įsikuria kalėdinis turgus, pilstomas karštas vynas, graužiami meduoliai ir kertami troškinti kopūstai su elzasietiškomis dešrelėmis. Na, bet taip nepavyko. Už tai turėjau progą pasigrožėti miestu rudeninį rytą, kai jo gyventojai skubėjo į darbą, o turistai dar tingiai pusryčiavo savo viešbučiuose.

Prancūzija 2012: Pirėnai, žygis į Lac d'Oo ir Luchon'o termos (VI diena)

Į kalnus susiruošėm kaip į karą - kalnų batai, kepurės, gertuvės su vandeniu (pagaliau karšta!), pora obuolių ir nuo pusryčių likęs gigantiškas ragelis. Tik žygiuok ir nesibaimink, kad per lengva bus, kaip pradžioje patempėm lūpas atverdami paklypusius vartelius į ganyklas, kuriose, pasak informacinio stendo, ganėsi keturios karvės, šešios avys ir keturiolika ožkų. Na, maždaug tiek. Che, ką mums reiškia tas per pievas vingiuojantis kalnų takas, vos juntamai kylantis link medžiais apžėlusių uolų. Vieni juokai, tikrai, kad įveiksim greičiau nei per valandą penkiolika, kaip pranašavo maršruto žemėlapis! Garbės žodis - buvom tuo tikri, juo labiau, kad gi anksčiau irgi esam buvę kalnuose. Žingsniuojam sau sparčiu žingsniu, dairomės - aplinkui kalnai, Šv. Jokūbo kelią žymintis freskomis puoštas nameliukas....

...fotoaprato akį traukiantys perėjos ir krioklių virvelių vaizdai, pakelėje, tarp akmenų besistiebiantys kuklūs žiedai, lėtai kėblinantys pensininkai ispanai ir...

.. ir jau norisi pailsėti dar nepriėjus tų uolų... oho, tas takelis, kad ir nejučia, bet vis tiek lipą į kalną (klastingas pasitaikė). Fiuuu... vis tiek žygiuojam tolyn, aplenkėm išmintingai tursenančius pensininkus ir atsipūtėm tik įlindę į krūmyną. Och, och, och....Tai ačiū, Dievui, kad apšvietė mums protus ir kad nesusigundėm imti to sportinio, šešių valandų maršruto, kuris turėjo nusileisti prie Lac d'Oo, link kurio mes dabar ir traukėm. Jau dabar dūsuoju lyg būčiau koks džiovos pakirstas Kudirka. Net fotografuoti nesinori - fotoaparatas sveria kaklą kaip kokie per dideli pavalkai. Atrodo, kad sėdėčiau ant to be galo patogaus pakelės akmenėlio ir skaičiuočiau pridususius kopinėtojus... Nepamiršk, lepus miestieti, kas esi! Ha, ha, ha!

Na, bet įkvėpėm ryžto, nusiprausėm šaltinyje veidus ir patraukėm toliau (je, who is the boss?!). Po pusvalandžio užgimė naujas kvėpavimas ir per daug neskubėdami, pensininku stiliumi nurėpliojom iki pat nerealaus Oo ežero. Tikrai buvo verta. Jūs pažiūrėkit - vanduo - skaidri ašara, kaip palygintų koks XIX a. romantikas.

Prancūzija 2012: Pirėnai, Bagnères-de-Luchon (VI dienos rytas)

 

Šeštą kelionės dieną prabudom vos vos per trumpoje viešbučio lovoje apsupti kalėdinių nykštukų ir drožinėtų širdelių. Labas rytas, rugpjūti :) Pusryčiaujant taip pat neapleido nesibaigiančios žiemos sezonas - tarsi laikrodžio rodyklė šiame viešbutyje būtų užstrigusi ties Trijų Karalių vidurnakčiu ir nė iš vietos visus metus. Trūko, kad rytietiškų bruožų šeimininkas būtų vaikščiojęs raudonom, petnešų prilaikomomis, kelnėmis ir vietoje prancūziško "bonjour" būtų holivudiškai kudakavęs "ho ho ho ho, merry christmas, madam".

Išsigulėję ir papusryčiavę išslinkom pasidairyti įpo miestelį. Tylu, ramu, visi dar pusryčiauja, merija papuošta Tour de France dalyviams saliutuojančiomis dekoracijomis (matomai vietiniams tai didelio azarto pramoga), o informaciniai stendai apkabinėti apiblukusiais J.J. Rousseau jubiliejinių metų plakatais.

Mūsų viešnagės dieną turėjo vykti paskaita "Rousseau ir moteris". Užmatę pavadinimą - šyptelėjom, nes nevalingai prisiminėm kitą prancūzų didžiavyrį - Diderot ir erotišką pasakojimą apie Enciklopedijos rašymą užmiesčio dvare (turiu mintyje "Le Libertin").

Kitas mūsų dėmesį patraukęs dalykėlis - Pirėnų eglutės - šakotas aukštas kepinys beveik kaip du vandens lašai panašus į mūsų šakotį. Buvom sumąstę nusipirkt paragauti, bet išvydę dvidešimties centimetrų aukščio eglutės kainą (beveik 30 eurų!) - tą norą nurijom ir pasitenkinom išsiaiškinę, kad ne tik forma, bet ir gamybos procesas toks pats kaip ir šakočių. Štai taip.

Prancūzija 2012: Lurdas ir debesimis per Pirėnus (V diena)

Man atrodo, kad niekada nepabaigsiu savo pasakojimo apie vasaros atostogas Prancūzijoje. Jau metai ritasi į pabaigą, o  prisiminimai niekaip nesibaigia. Net pačiai keista, kad per dvi savaites spėjome tiek daug pamatyti ir paragauti. Savitais skoniais mus apdovanojo kiekvienas aplankytas kraštas: Pikardija, Normandija, Bretanė, Medokas. Po intensyvių penkių dienų mūsų laukė dviejų dienų poilsis Pirėnuose, tačiau prieš tai dar reikėjo įveikti tris šimtus kilometrų ir aplankyti Lurdą.

Penktąją kelionės dieną akis praplėšėme gana anksti ir mikliai papusryčiavę sėdom į automobilį. Beeeet.... dar viešbučio kieme (tiesa, tai buvo viena iš dviejų nakvynių viešbučiuose visos kelionės metu) Nerijus pastebėjo, kad nuleista priekinė automobilio padanga. Šūdas (atsiprašau). Truputį pasinervinom, nes dar ir vairas prie viso šito užsirakino ir skambinom savo Toyota Assistance, kuris turėtų pagelbėti visais nelaimių atvejais. Po valandėlės, kai padangą pripurškėm kažkokių klijų ir ją naujai pripūtėm oro, pasirodė Toyotos siųstas vilkikas, kuris mus nulydėjo (mūsų padanga vėl buvo pilna oro, tad nebebuvo reikalo lipti ant priekabos) į artimiausią Toyota saloną. Ten per gerą pusvalandį iškrapštė iš padangos varžtą, kurį mes, matyt, pasigavom kažkur Medoko vynuogynuose ir užlopę padangą išleido į kelią. Nieko nekainavo. Ačiū Tau, Toyota.

Prancūzija 2012: Olerono austrės, Medoko vynuogynai ir vakaras Bordo (IV diena)

Ketvirtoji kelionės diena išaušo giedra ir šilta. Papusryčiavę ir išsiregistravę iš La Rošelės kempingo pajudėjome link austrių parko link. Aplankę slydžiakūnius skanėstus planavom užsukti valandėlei į užpelkėjusioje Hiers-Brouage pakrantėje liūdinčią tvirtovę - La Halle aux Vivres.

Beskubėdami kuo greičiau pasiekti austres - jas pralėkėm, o apsisukinėdami brūkštelėjom į kokį tai grumstą automobilio dugną. Sustojom patyrinėti, ar ko nenutiko ir pamatėm... ant žemės varvantį vandenį... Striokas. Radiatorius?! Šūdas. Vedami Tomtomo į artimiausias automobilių remonto dirbtuves spėjom suskaičiuoti galimus finansinius ir laiko nuostolius. Ir dar kelionės pradžioje, ir dar šitam kaime nėra jokios Toyotos, ir išvis - neaišku, ką ten sugebėjom padaryti, ir galų gale - kodėl tas mūsų automobilis toks jautrus?! Pirmas Tomtomo nuodytas automobilių remonto garažiukas buvo uždarytas. Antrasis bandymas buvo sėkmingesnis - voilà, VW salonas. Na, galvojam, jei jau kas baisaus nutiko, tai jie tikrai mums padės, o blogiausiu atveju nurodys tikslų Toyotos adresą. Ir valio, taip - vienas iš meistrų geraširdiškai apžiūrėjo mūsų mašinytės papilvę ir visas išsišiepęs paaiškino, kad nieko mes savo ratams nepadarėm, o laša... kondensatas (lauke gi daugiau kaip 30!). Fu... kaip atlėgo - iš tos laimės abu smagūs ir patenkinti nuriedėjom atgal pas austres. Šį kartą nepravažiavom ir susimokėję už įėjimą į edukacinę ekspoziciją, ėmė tas austres "iš pagrindų".

Kaip ir kur auginamos, kas jos tokios, kaip riebinamos, kaip prausiamos, kaip ginamos nuo kenkėjų ir kitų priešų bei kaip ruošiamos. Šita dalis man patiko labiausiai. Žinoma, po virtualaus šefo pasirodymo stačia galva nulėkėm į vietinį restoraniuką austrių (ir nebenorėjom vaikštinėti aplink tvenkinius). Buvo baisiai skanu... su grafiniuku gerai atvėsinto balto vyno... pamečiau dėl jų galvą ir baisiai apgailestavau, kad negaliu suvalgyti jų daugiau nei galiu ;)

Pasimatymas su austrėmis, prisipažinsiu, buvo gana įdomus, tačiau labiau šią pramogą rekomenduočiau keliaujantiems su vaikais arba visai nieko nežinantiems apie šiuos dvigeldžius moliuskus. Bent kiek nutuokiantiems kas tos austrės ir kaip jos auginamos arba besidominčius tik kulinarinėmis šio gyvūnėlio savybėmis verčiau apsiriboti abipus keliuko veikiančiomis užkandinėmis ir parduotuvėlėmis. O žiniai - adresas:

La Cité de l’Huître
La Cayenne
BP 60038 - 17320 Marennes

Darbo laikas: 9.30-20.00

Kaina – 9 Eur.

Ekskursijos trukmė – 1,5 val.

Prancūzija 2012: La Rochelle (III diena)

Atbildėję iš bliaunančio Nanto pirmiausia įsikūrėm municipaliniame La Rošelės (La Rochelle) kempinge - labai rūpėjo išskleisti ir vėjuje išdžiovinti paryčiais sulytą palapinę. Visgi, pripažinkite, kad miegoti vėsioje pirtyje - menkas malonumas (taip, romėnų pirtyse buvo speciali atsivėsinimo patalpa - frigidarium (šaltieji baseinai), bet anie ten eidavo gerokai įkaitę karštuose pirčių garuose).

Kol pasistatėm palapinę - gerokai praalkom. Na, ne todėl, kad tai butų buvęs sunkus darbas, bet per dieną nevalgiusius mus nugalėjo nuo olandų kemperių vilnijęs kepsnių aromatas (kam teko šitai patirti - supras). Traukėm iš savo podėlio konservuotus aštunkojus, alyvuoges ir pomidorus... mmmm, skanu buvo! O po tokių pavakarių drąsiai patraukėm susipažinti su miestu - buvom tikri, kad nesusiviliosim pirmaisiais turistiniais masalais (užbėgant istorijai už akių, reikia pasakyti, kad viskas baigėsi taip, kad išvis niekuo tą vakarą nesusigundėm, nes pilvuose sėdėjo aštuonkojis...).

Beveik visus didesnius Atlanto ir Lamanšo sąsiaurio pakrančių miestus niokojo patys įvairiausi karai, La Rošelė gali pasigirti vienu įspūdingiausiu karo atsiminimų sąrašu. Šimtamečio karo metu miestas kelis kartus ėjo iš vienos kariaujančios pusės rankų į kitos rankas ir vėl atgal. Plintant reformacijai, La Rošelė tapo viena svarbiausių hugenotų tvirtovių, kurią Rišeljė sugebėjo paimti tik po dvejus metus trukusios apgulties (jei skaitėt "Tris muškietininkus", turėtumėt prisiminti, kad pastarieji apsupties metu taip pat turėjo ką veikti šiame mieste). Galų gale, II Pasaulinio karo metais miestas buvo užimtas nacių. Šie taip gerai organizavo miesto gynybą, kad La Rošelė tapo paskutiniu išlaisvintu Prancūzijos miestu. Ne šiaip sau sėdėjo blogiečiai okupantai kokiose varpinėse ar požeminiuose bunkeriuose. Naciai buvo patikimai įtvirtinę netoliesę kyšančią Rė (Ré) salą bei ten įrengę povandeninių laivų bazę. Miesto apsuptis tęsėsi 9 mėnesius, o Rė salos įtvirtinimus gynė net 20 000 karių. Stebėtina, kad tokie aktyvūs karo veiksmai paliko stovėti gražiausius miesto bokštus.

Prancūzija 2012: lietingas Nantas (III diena)

Trečią kelionės rytą Karnake (Carnac) paskelbė dundulis ir į palapinės kupolą pradėjęs barbenti lietus. Vos išgirdus garsesnį perkūnėlio dudenimą, Nerijui sakiau "pakuojamės", bet jis per miegus tik sumurmėjo, kad "nelis". Bet lijo, deja. Kai prakiuro mūsų miego nepaisęs dangus, tai ir palapinę, ir "svetainės" kampelį susipakavom per rekordiškai tumpą laiką. Per daug nekreipėm dėmesio, ar daug spyglių liko ant palapinės dugno, ar mažai - svarbiausia buvo išsaugoti kuo daugiau sauso ploto ;)

Išbudinti ir taip šiurkščiai išvaryti lauk, prieglaudos ir pusryčių ieškojome gretimame miestelyje. Mažame buriuotojų (kuo mes prastesni? Gi irgi kaip kokie kolumbai atradinėjam savo Prancūziją) restoranėlyje smagiai sukrimtome po tartiną ir po šiltą kruasaną, pasidabinom baltais pieno putos ūsais ir pavėpsojom kartojamą olimpinį plaukimą. Mums apšilus kojas ir sielas prajuko ir pakrantės dangus - vėjas pradėjo į žemyną ginti debesis, o saulė vis iškišdavo vieną kitą spindulį ir bandydavo nors kiek pasausinti įmirkusius šaligatvius.

Prancūzija 2012: San Malo, Karnakas ir bretonų skanėstai (II d.)

Iš San Mišelio pasukom link San Malo (Saint Malo) - įtvirtinto piratų ir korsarų miesto. Ryte plačios vis dar Lamanšo sąsiaurio pakrantės buvo tuščios, nuspalvintos visomis jūrinėmis spalvomis - mėlynai žalių sąskambių vanduo ir dangus, gelsvai rusva su beveik juodais atspalviais sausuma; keli žemaūgiai augaliūkščiai ir tuštuma...

Pakeliui stabtelėjom pasižvalyti į Le Vivier su Mer įsikūrusį austrių parką ir į vandenyno susiurbtą upelę (neįprasta lietuviškai akiai, kad nei iš šio, nei iš to pasimatytų upės dugnas). Haufiškai atrodė tuščioje vagoje sugriuvę laivai, kaip kokie pagiringi skenduoliai, kantriai laukiantys, kada vėl sugrįš vanduo... Vietiniai gyventojai  ir turistai nešė pelną  jūros gėrybių pardavėjams: svajojo apie būsimą vakarienę ir negailėdami tiesė banknotus už šviežias austres, midijas, jūros sraiges ir migdolus bei kitokius dvigeldžius sutvėrimus. Mes susilaikėm, nes a) ryte visiškai netroškom slidžiai sūrių moliuskų, b) iki vakarienei neturėjom, kur jų įsidėti.

Garsiąją ir visų plačiai išreklamuotą Kankalę (matyti aukščiau esančioje fotografijoje) aplenkėm, nes skubėjom į San Malo. Antrąją kelionės dieną dar laukė netrumpa atkarpa Prancūzijos keliais, tad teko rinktis - piratų sostinė ar austrės. Mums patrauklesni pasirodė jūrų plėšikai :)

Prancūzija 2012: Normandijos tiltas ir San Mišelis (I diena)

Olandų jaunimo "kemperis"

Iš Amjeno pasukom tiesiai  link San Mišelio, kur tikėjomės pamatyti naktinę šviesų ir muzikos programą. Tiesiausias ir greičiausias kelias iš Amjeno link San Mišelio kalno, iškilusio potvynių užliejamoje Lamanšo sąsiaurio pakrantėje veda pro Havrą (Le Havre) ir vieną ilgiausių vantinių tiltų pasaulyje - Normandijos tiltą.

Skubėdami kuo greičiau įveikti likusius 370  kilometrus, pasirinkome mokamus kelius. Suplojom už juos kokių 20-30 eurų. Liūdna, bet greitas keliavimas turi ir savu trūkumų. Ne tik kelių mokesčiai, bet ir kamščiai, kaip taisyklė, susidarantys priešais mokėjimo punktus. Neskubant, galima sklandžiai riedėti gana gerais valstybiniais (nemokamais) keliais, kurie dažniausiai driekiasi šalia mokamų greitkelių. Nemokami keliai net gi turi dar vieną paminėtiną privalumą - dažniausiai jie vingiuoja užkabindami vieną kitą gražesnį kraštovaizdį, pilaitę ar kitą įdomesnę istorinę vietovę, tad grožio ištroškusiems keliautojams yra palankesni nei mokamos autostrados. Bet didžiausias jų minusas, kad greitis juose yra mažesnis, todėl ir kelionė užtrunka  ilgiau, ypač tada, kai norisi kuo greičiau pasiekti nusimatytą tikslą. Na, bet jau minėtas grožis atperka užsitęsusią kelionę.

Normandiją nutarėm patyrinėti ištaikę rudenį kokį ilgesnį savaitgalį, tad dūmėm niekur nestodami. Ir štai, pagaliau prieš akis iškilo įspūdingasis Normandijos tiltas. Paklausykit: bendras tilto ilgis - 2 143,21 metras, tilto atkarpa tarp dviejų pilonų - 856 metrai. Tilto plotis - 23,6 metro, kurie padalinti į 4 automobilių eismo juostas ir 2 pėsčiųjų takus abipus kelio. Betoniniai "Y" formos pilonai sveria daugiau kaip 20 000 tonų ir yra daugiau kaip 214 m. aukščio. Tiltą laiko 184 plieniniai kabeliai (vantai), sveriantys šiek tiek daugiau nei 19 000 tonų. O bevažiuojant tiltų suvoki, kad juo važiuoji, o jis dar tik po truputį prie tavęs artėja...

Tilto kūrėjas - Mišelis Virložo (Michel Virlogeux), dirbęs drauge su architektais Francua Dojej (François Doyelle) ir Šarliu Lavinj (Charles Lavigne), suprojektavo vantinį tiltą, nes tokios konstrukcijos tiltas patikimiau atlaiko vietovėje vyraujančius stiprius vėjus, o ir tokio tilto statyba yra pigesnė nei sijinio. Tilto statyba tęsėsi 7 metus (1988-1995) ir kainavo 465 milijonus dolerių iš "Natixis" kišenės. Važiavimas tiltų yra mokamas visoms motorinėms priemonėms (lengvajam automobiliui - 5,20 Eur), išskyrus motociklus. Nemokamai tiltų gali naudotis ir dviratininkai bei piestieji.

Iki pat 1999 m., kai buvo pastatytas Tatara tiltas Japonijoje, Normandijos tiltas buvo ilgiausias vantinis tiltas pasaulyje. 2004 m. atidarius Rio Antirrio tiltą, Normandijos vantinukas smuktelėjo į trečią vietą.

Prancūzija 2012: Amjeno katedra, sūdyta avis ir bateliai (I diena)

Amjeno gatvė

Na, štai - apsidirbau svarbiausius darbus, kurie po atostogų baugino terminais ir kitais baubais ir galiu save apdovanoti kelionės Prancūzijoje atsiminimais. Tai jau antroji mūsų didesnė kelionė šioje šalyje. Pernai per šešiolika dienų aplankėm Burgundiją, Provansą, Žydrąją pakrantę ir kirtę Centrinį masyvą pro Luaros slėnio pilis grįžome namo į Briuselį. Šiais metais vėl keliavome savo automobiliu ir susukom 3800 km: tiesiai iš Briuselio šovėm į Amjeną ir San Mišelį, iš ten pro San Malo į Karnaką, La Rošelę, Medoką, Bordo, Lurdą; atsikvėpę Pirėnuose nusileidom iki Viduržemio jūros, aplankėm Perpinjaną, Narboną, Karkasoną ir pro Tulūzą, Perigo, Orleaną ir Paryžių parvykom atgal į Briuselį. Bet apie viską iš eilės ir po truputį :)

Amjenas. Archeologijos parkas. Tarzan.

Šeštadienį ryte atidavėm gerajai Audronei pagloboti Lambiką ir išdūmėm link San Mišelio (Saint-Michel). Briuselį palikome be didesnio gailesčio (na, tik prieš Katiną buvo kažkaip nesmagu) – po keturių saulėtų ir giedrų dienų vėl ėmė pliaupti pilkas lietus, kuris paskutinį pusmetį ir taip jau be atvangos murkdė mus ūkanose ir vitamino D stygiuje.

Net Amjene yra Briuselis :)

Pirmai dienai pasirinkom ilgesnę distanciją (600 km), kad geriau išpurtytumėme darbų prinokusias mintis. Pravažiavom pasienio miestelį Valancienne - turtingą istorija ir tuo pačiu jos negailestingai nuskriaustą II Pasaulinio karo metu.

Trys dienos Vogėzų kalnuose

"Rouge Gason" slidinėjimo trasose. Tolimiausiame plane matytosi juoda trasa.

Šią žiemą ištaikėm progą paslidinėti. Na, tokią progelę labiau nei progą, nes slidėms skyrėm tik tris dienas, bet tai vis tiek tris kartus geriau nei nieko. Savo snieguotoms atostogoms teturėjom prailgintą savaitgalį - todėl pasirinkom artimiausius kalnus Prancūzijoje - Vogėzus (Vosges). Nuo Briuselio iki populiariausio šio regiono kurorto La Bresse - kiek daugiau nei 450 km. Lengvai įveikiama automobiliu, ypač jei yra du vairuotojai.

Viešbutis

Gerieji nameliukai ar apartamentai sezono metu nuomojami ne trumpesniam laikotarpiui, kaip savaitė, tad mums teko tenkintis viešbučiais. Ir vaje, beieškant (gerą mėnesį prieš), kur apsistoti, paaiškėjo, kad nelabai jau yra iš ko rinktis... Tad svyruodami tarp dviejų variantų, užsisakėme viešbučio kambarius Loraine regiono Bussang miestelyje, 1200 km aukštyje (aukščio mes nebijome:)).

Vaizdas pro viešbučio langą...

Sugundė mus pastaba, kad viešbutis "La Bouloie" įsikūręs slidinėjimo bazėje. Manėm, kad cha, sutaupysim laiko, o pasirodė, kad ta slidinėjimo bazė kaip iš kokio "Lost" serialo - taip sąlyginai veikianti - kai būna daug sniego, sakė šeimininkės dvynės. Mūsų viešnagės metu sniego buvo tik normaliai, o ne daug, tad šalia viešbučio nusidriekusia trasa žemyn leidosi tik vaikai ir rogutės.

Neveikianti trasa šalia mūsų viešbučio

Neveikiančios trasos bilietų kasa... "Dharma initiative"

Viešbutis - dviejų žvaigždučių, bet tikrai vertas ir dar kokios pusės. Jaukiai įrengti kambariai, kalnai tiesiai už lango, skanūs pusryčiai ir labai mielos šeimininkės su dviem šunimis - vilkšuniu ir aptukusiu pudelio mišrūnu. Tokiu apvalainu, kaip ir šeimininkės :) Viešbučio pirmame aukšte veikia erdvus restoranas, į kurį mielai užkopia tos pakalnės gyventojai. Penktadienį vat, susirinkę diedukai ir babytės mėgavosi akcijinėmis picomis, nes tą vakarą jų kaina buvo nukritusi nuo 7 iki 5 eurų. Mūsų ketvertas pirmą vakarą ragavo regioninius patiekalus - kiaulės karką su troškintais kopūstais ir virtą rūkytą kumpį su bulvių šiaudeliais. Antrą vakarą pasimalonimom raclette iš vietinio karvės pieno sūrio. Mmmm, gerumas neapsakomas (sotumas irgi). Vienam asmeniui šis malonumas kainavo 16 eurų - sakyčiau, kad turint Briuselio viešo valgymo patirties, tokios kainos atrodo juokingos.

Atlanto pakrantė: Cap Blanc nez, Cap Gris nez ir Doverio keltai

Prisipažįstu iškart, kad nelabai daug ką turiu papasakoti apie šią dienos išvyką į Atlanto pakrantę (kaip beprotiškai skamba! Vos vos daugiau kaip 200 kilometrų nuo Briuselio - arčiau nei iš Vilniaus prie lietuviškos jūros), į Nord Pas de Calais regioną Prancūzijoje ant Cap Blanc nez ir Cap Gris nez iškyšulių. Buvo ruduo, be atvangos pūtė stiprus vėjas, nuo kurio gūsių ilgam užimdavo kvapą ir žodžius. Ką jau ten kvapą, retkarčiais atrodė, kad vėjas ne tik mintis nuneša, bet ir skruostus nupučia į ausų vietą.

Buvome trise, be šuns ir valties, o radijas pranašavo, kad po pietų pradės lyti. Taip ir buvo - vos spėjom automobilyje suvalgyti pietų sumuštinius - pradėjo lyti. Tik tuomet supratom, kad reikėjo pietauti šiek tiek vėliau, apžiūrėjus Cap Gris nez įtvirtinimus.

Dalinuosi keliomis fotografijomis apie plačius margalopius laukus, išduobtus iki šiol matomomis bombų duobėmis, negailestingą vėją ir be sustojimo kursuojančius Calais-Doveris keltus, iš tolo šviečiančią Doverio pakrantę (ji taip arti, kad neįtikinai atrodo faktas, kad II Pk metais šiuo kanalu į vandenyną netrukdomas išplaukė nacistinės Vokietijos laivynas) ir vandenyno dugną, nusėtą keistomis kriauklių geldelėmis ir ready-made'ais.