Katino dienos

Kai namuose apsigyveno Leopoldas Lambikas I, namai įgijo mikliai bidzenančias ir bildančias kojytes, prisipildė keistų murkavimo, murksėjimo, miauksėjimo, murmėjimo ir niurnėjimo garsų, neatsargių poelgių ir švelnių baksnojimų drėgna nosyte. Jautrūs daiktai ir dužios smulkmenos sulindo į stalčius arba užsikabarojo ant viršutinių lentynų. Negaliu sakyti, kad savotiškas katino režimas "nevesk į pagundą" mums pakenkė. Priešingai, visi daiktai grįžo į vien tik jiems paskirtas vietas, butas įgavo asketiško stiliaus, o vakarais kriauklėje nelieka nė puodelio, nė šaukštelio (kur ten "ai, rytoj supjausiu", kai katinėlis išmoko vikriai striktelėti tiesiai ant virtuvės spintelių). Turiu pripažinti, kad ne tik mūsų aplinka šiek tiek pasitempė, mudu irgi stojom į naujo ritmo vėžes. Kai kacius buvo visai mažas, stengėmės jį reguliariai šerti keturis kartus per dieną (Nerijus net iš darbo grįždavo  to žvėries pašerti, kai aš buvau išplasnojus iš Briuselio), po to mitybinis dažnis sulėtėjo iki trijų. Papildomai įsigijom nebrangią programuojamą šėryklėlę, kuri mums leidžia visą dieną nebūti namuose.

Pirmąją savaitę Lambikas buvo tikras drovuolis, bet tuo pačiu baisiai žingeidus ir smalsus. Britai iš patirties sako, kad "curiosity killed the cat" ir aš iš visos širdies jiems pritariu. Ko jau ko, bet smalsumo ir neapdairumo mūsų gyvūnėlis nestokoja. Sugeba užsikarti kur-nors-per-aukštai, nukristi eidamas lygia vieta, užsimesti ant savęs pagalvę, knygą, krepšio dangtį ir pan. To pasekmės - nulaužti du ūsai.

Šiek tiek ūgtelėjęs, katinas išmoko įvairių mimikų ir kniaukimo sistemų: "ė... aš gi dar niekada šito neragavau... a? Na, gi galima šiek tiek...a?", "Tu čia man?! O ką? Aš čia kažką ne taip darau? Aš? Aš?! Na, ne ne ne, tu mane biški ne taip supratai. Aš gi tiesiog šiaip, gulinėju prie to alijošiaus, žiūrinėju, uostinėju...", "pala, pala.. aš čia kažko nelabai suprantu...",

"Tu tik niekur nebėk, nejudėk, aš tau nieko nedarysiu".

Leopoldas Lambikas I gana greitai įsisavino savo buto teritoriją, nesibodi retkarčiais pareikalauti, kad įleistumėm ir į tą kambarį, kur manęs neleidžiat, ir tik staigiai, nes aš labai nooooriu.

Su laiku atrado ir stipriai pamilo vilnonį užklotą, kurį, prasidėjus pirmoms morčiaus (?) bangoms, porą kartų bandė pamylėti :)

Kiekvieną kartą, plūstelėjus katiniškos meilės priepuoliams, pajuntam švelnutėlį rainą kailį, šlapią nosigalį ir šiurkštų liežuvį. Dažniausiai ilgesio murmesiai prasideda apie šeštą valandą ryte, mat tuo metu rainasis pabunda ir ateina pasisakyti, ką sapnavęs ir priminti, kad už valandos jo pusryčiai.

Mūsų žvėries garbei reikia paminėti, kad jis ištikimas draugas ir tikras "family guy" - visuomet stengiasi būti greta. Jei mes valgom virtuvėj - ir jis ten susiranda kokį kampelį žaidimams ar snūduriavimui, jei mes svetainėje žiūrim filmą - ir jis susirango kaip koks šarangė varangė palei kojas, jei prausiamės - nuo vonios krašto stebi, kad tai darytumėme tinkamai, atsigulam miegot - ir mūsų Lambikas įsitaiso arba šalia kojų, nugara įsiremdamas į pėdas, arba už kambario durų. Kaip koks sarginis katinas (Briuselio sargybinis);)

Vieną dieną kacius atrado nuo pirkinių atlikusią kartoninę dėžutę ir nutarė sužaisti benamį. Miegojo joje ir dieną, ir naktį, žaidė, kariavo ir veikiausiai, būtų ėdęs, jei kas nors tai būtų leidęs. Ilgą laiką nebuvo nė kaip jo iš tos "Ariel" dėžutės iškrapštyti...

Na, bet gi negalima sakyti, kad nestilingai :)

Įsigyvenęs į namus, Lambikas įsigijo mylimiausią augalą (neskaitant jau to, kad apatiniai palmės lapai tapo panašūs į ilgus kutelius)...

... į savo favoritų sąrašą įrašė vonios orchidėjas, virtuvinę kempinėlę, skalbinių krepšį ir rūbų bei batų raištelius.

Negana to, išmoko progai pasitaikius užsilipti ant sprando :)

Na, o trumpiau tariant, katinėlis priėdęs išmislų, turi šuniškų pomėgių (pvz., atnešti numestą kamuoliuką ir sargauti prie durų), dreba iš godulio užuodęs pelėsinį sūrį, triufelius ir žalią žuvį, yra tvarkingas ir švarus vyrukas be belgiško įpročio nusilengvinti hic et nunc. Mėgsta daug ir gerai pamiegoti. Neveltui kažkas yra pasakęs, kad jei katės miegotų tik tiek, kiek žmogus, jų civilizacija seniai būtų nugalėjusi žmonių. Gal ir gerai kad rainieji pamiega, ar ne?

Na, ir pabaigai. Neskaitant ant plaštakų gyjančių drykstelėjimų, meilės išpažinimo šeštą ryte ir retkarčiais pakapstomo alijošiaus, džiaugiuosi, kad mūsų namuose apsigyveno Leopoldas Lambikas I (pirmasis ir vienintelis).