Kovo 11-osios šventė Europos Parlamente

Nusprendžiau pasidalinti gautu kvietimu, nes gi būna kartais - lieki nepakviestas, lieki nepamatęs ar tiesiog neparangintas. O juo labiau, kad Belgijos Karalystėje gyvenančių lietuvių bendruomenei skirtų (prieinamų) tokių renginių tikrai nėra daug. Tad - puiki proga susiburti prie savo šalies vėliavos dar vieną kartą metuose - ne per sporto šventę, ar ne? :)

Norintys išgirsti Vilniaus mergaičių ir merginų choro "Liepaitės"repertuarą ir  susipažinti su akvarelistės Ramunės Kmieliauskaitės kūryba turėtų registruotis iki vasario 27 d. el. pašto adresu ieva.staniulyte [eta] europarl.europa.eu

Koncertas ir priėmimas vyks kovo 5 d. 18:30 Yehudi Menuhin salėje.

Šventę organizuoja EP narės Laimos Andrikienės biuras.

Jazzu ir Leon Somov "The Music Village" klube

Nutariau pasidalinti naujiena. Sakau, gal bus aktualu ir kam nors, kas neskaito Belgijos lietuvių bendruomenės konferencijos pranešimų. O naujiena štai tokia, kad lapkričio 21 d. Briuselio džiazo klube "The Music Village" skambės Jazzu ir Leon Somov - vienas populiariausių lietuviškų duetų. Ir į mūsų kaimą ateis šventė :)

Taigi, koncertas vyks lapkričio 21 d. (pirmadienį). Bilietus galima rezervuoti internetiniame klubo puslapyje: http://www.themusicvillage.com/Reservation.aspx

Bilieto kaina: BLB nariams 13 Eur, ne BLB nariams - 15 Eur.


O čia - ausytėms pasimaloninti:

Kaip žiūrėti krepšinį Briuselyje

Žinoma, geriausia žiūrėti viename iš pub'ų, kurių šeimininkai nesibaimina garsiai kriokiančių ir mažai geriančių lietuvių. Mat, vos tik Jonas pasikabina ant lanko ar Kaukeinas įkala gražų tritaškį, sirgaliai savo "oooooooooOOOOO!!!!" ir "jeeeeeee!!!!!!" pradeda kilnoti pub'o stogą, o su kiekviena rinktinės nesėkme žemu unisonu "uuuuuuuuuuuuuuu...." išdejuoja visos tautos nusivylimą.

Pirmas vyrų krepšinio rinktinės varžybas žiūrėjom airių pub'e "Old Oak", Franklino gatvėje Nr. 26. Šimts sirgalių susirinko, net suolai nuo jų sulinko (čia tokia nelabai akivaizdi sąsaja su "Zuikių mokykla"). O sirgom visi taip nuoširdžiai, kad net keli nelietuviai greitai baigė vakarieniauti ir dingo lauk - kur gi jiems suprasti lietuvių aistrą amerikoniškam sportui ir keistą mūsų džiugesį, kad įveikėm britų ekipą (britai žaidžia krepšinį?!). Vakarykštes rungtynes su Lenkijos rinktine aistringai stebėjom "Fat boys", įsikūrusiame Liuksemburgo aikštėje (tie, kas nesuprato, ko čia žaliai apsirėdę lietuviai klykauja- persikėlė į lauko terasą). Kaip ir darosi aišku, kad šitame pub'e įsisteigs nuolatinė krepšinio žiūrėjimo astovybė. Nes nors ir nugirdom, kaip barmenas su savininku (?) tarpusavyje guodėsi, kad dabar jau lietuvių neatsikratys iki čepionato pabaigos, bet šį vakarą (Lietuva-Turkija) oranžinės kraštligės krečiami lietuviai vėl laukiami "Fat boys" pub'e. Mes laimėsim! Mes laimėsim! Jeeeeee!

Tiesa, jei nemeluoja anonsai, sekmadienį "Fat boys" rodys Lietuvos ir Ispanijos dvikovą.

Mėgstantys medituoti apie krepšinį vienumoje, gali pasinaudoti šiomis nuorodomis:

http://www.sport24.lt/

http://www.sportlemon.tv/

http://www.emigrantas.tv/ (8,99 Eur/mėn.)

http://www.lietuviska.tv/ (8 Eur/mėn.)

3H: Hoegaardenas, Hoegaardeno apylinkės ir Hoegaardeno alus

Sekmadienį drauge su grupe Belgijos lietuvių apšniukštinėjom Hoegaardeno apylinkes, užmetėm akį į miestelį ir mostelėjom garsiojo alaus.

Hoegaardeno miestelis įsikūręs Flamų Brabanto regione, už 45 kilometrų nuo Briuselio. Anot belgiškų istorijos analų, 981 metais jį įkūrė paskutinioji Brunengeruzo krašto valdovė grafienė Alpaïdis (Alpeide). Vėliau savo valdas ir pilį ji perdavė Lježo princui. Atitekęs princui, miestelis ir visas kraštas gavo mokesčių lengvatas, kurios prisidėjo prie aludarystės suklestėjimo. Mokestines lengvatas miestelis išlaikė iki pat prancūzų revoliucijos. Po jos, deja, lengvatos dingo, alaus gamyba sumenko ir galiausiai visiškai nutrūko iki pat 1955 m., kada pienininkas Pjeras Celisas sukūrė garsųjį Hoegaardeno baltąjį.

Hoegaardenas - mažas miesteliukas su ryškiai per didele bažnyčia, akmenimis grįstomis gatvelėmis ir Kouterhof'u; apsuptas nokstančiais javų laukais ir apraizgytas aguonomis žydinčiais takais. Pasivaikščiojimo takai pridengti vešliais krūmais, kurie, reikalui esant, gelbėja nuo vėjo ir nuo kaitrios saulės. Pievos pribarstytos kėrėpliškų galvijų ir nepatiklių avyčių.

Vedami mielos žygio gidės Rūtos, beplepėdami įveikėm 9 kilometrus Hoegaardeno apylinkėmis ir prisėdom Kouterhof'e - šalimais bravoro įsikūrusiame restorane. Skaniai privalgę ir priragavę vietinio alučio, nušlepsėjom į šalimais įrengtą muziejuką.

Na, sakyčiau, kad jis nelabai vertas tų 8 eurų. Gal kokių 4 daugiausiai. Palyginus su Orvalo ekspozicijos dalimi, skirta alui, ši - akivaizdžiai senesnė, kai kurie informaciniai terminalai nebeveikiantys. Bet dar prieš kokius šešis-septynis metus, manau, lankytojus džiugino modernios ekspozicijos apie alaus varymą, pilstymą ir vartojimą. Man, asmeniškai, įdomiausia buvo ekspozicijos dalis, kurioje pristatomi senieji alaus pilstymo, butelių plovimo, džiovinimo bei įpilamo alaus dozavimo aparatai. Ir dar penkios šaunios viduramžiškos taurės, kurias kažkas iš grupės pavadino "kankinimo įrankiais" :)

Ačiū bendrakeleiviams už diskusijas ir kompaniją, o Rūtai - už puikų sekmadienį (nepamanykite, kad aš čia sau dėkoju :)).

"Atsakymas: 28 lietuviai viename gyvuliniame vagone"

Tai citata iš Giedrės Beinoriūtės filmo „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007 m.). Kitą sakinį kažkada perskaičiau viename straipsnyje apie trėmimus. Nepacituosiu, bet jis skambėjo maždaug taip: vienas iš trėmimų organizatorių sugalvojo, kad baltai visada gyveno prie jūros ir yra puikūs žvejai, todėl ir tremiant šių tautų žmones reikia įkurdinti prie jūros. Laptevų, pavyzdžiui.

Vakar Europos Parlamente paminėta liūdna data - masinių trėmimų pradžia. Šiais metais sukanka nei daug, nei mažai - 70 metų. Per tiek metų istorija tampa pasakojimu, o žmonių iškęstos kančios - liūdnomis legendomis. Legendomis apie sibirietiškų pūgų pasiglemžtus žmones, apie 45 kilogramus sveriančius vyrus, apie motinų kraują žindančius kūdikius, apie žolės daigais mintančius tremtinius, apie neaptvertus lagerius Dievo užmirštuose tyruose, iš kurių net nėra kur pabėgti...

Visas šias legendas buitiškai ir todėl labai skaudžiai primena Lietuvos genocido aukų muziejaus parengta ekspozicija „Po svetimu dangum: Lietuvos gyventojai sovietų lageriuose ir tremtyje 1940-1958 metais“. Apie jas taikliai kalbėjo Algirdas Saudargas ir nenuilstantis Tata - prof. Vytautas Landsbergis, savo mintimis dalinosi Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas (deja, per atstovą). Vakaro programą tęsė Giedrės Beinoriūtės filmas "Gyveno senelis ir bobutė", menotyrininkė Jurga Minčinauskienė pristatė grafiko Kęstučio Grigaliūno albumą "Mirties dienoraščiai", o vakarą užbaigė Emilijos Liaukutės pasakojimas apie programą "Misija - Sibiras".

Mane kiekvieną kartą sukrečia trėmimų, partizaninio pasipriešinimo malšinimo ir visą sovietmetį trukusio žmonių naikinimo ir žlugdimo mastas ir cinizmas. Mano pačios šeimoje buvo daug aukų. Subadyti durtuvais šiaip sau, įskųsti iš buitinio keršto, išduoti partizanavę, slapstęsi nuo tremties, išbėgę ir išvežti iš Lietuvos. Trys broliai iš keturių pakasti skirtingose vietose: vienas, su skylėmis krūtinėje, paslapčia atsigulęs mažose kaimo kapinaitėse; antras, nušautasis, įsitaisęs pamiškės kapeliuose; trečias, nukankintas skrebyne, po keliasdešimties metų buvo subertas į bendrą kapą miestelio kapinėse. Kitos sesers brolis iš mokyklos pasitraukė į mišką, iš jo - iki pilnametystės į Lukiškių aikštę, iš ten - į Sibiro šachtas, kaip ir jo tėtis. Ilgam. Kiti išbėgo į Klaipėdą ir per Europą pasitraukė į Ameriką. Likę Lietuvoje, keliavo iš gryčios į gryčią slapstydamiesi nuo gyvulinių vagonų.

Kiekviena šeima turi tokių legendų, kurios privalo išgyventi, kad tokie siaubai nepasikartotų. Kaip mano bobutė sako, "aš tik prašau Dievą, kad saugotų Jus nuo tokių laikų, kokius mes nugyvenom".

Belgijos ir Liuksemburgo lietuvių sporto žaidynės BELUX 2011

Šį savaitgalį džiaugsmingai prašurmuliavo Belgijos ir Liuksemburgo lietuvių sporto žaidynės. Šeštą kartą vykusioje sporto šventėje mudu dalyvavom pirmąkart. Nerijus iš visos dūšios pliekė futbolą, o mes su Erika sirguliavom. Kažkaip neradom kur galėtumėme prisijungti - viskas taip rimtai vyko, kad be treniruočių nelabai drąsu ir varžytis. Reiks, matyt, pradėt tenisą ar kokį badmintoną mušti.

Lietuvaičiai varžėsi keliose sporto šakose - vyko gatvės krepšinio, mažojo futbolo, lauko ir stalo teniso, badmintono, plaukimo (!), fechtavimosi  ir kėglių mušimo varžybos bei estafetės. Kaip sako organizatoriai, NATO sporto komplekse vykusiose žaidynėse dalyvavo apie 450 Belgijoje ir Liuksemburge gyvenančių lietuvių.

Organizatoriai puikiai pasidarbavo - nejuokas surikuoti dviejų dienų beveik profesionalią spartakiadą. Trys jiems valio. Tačiau man pritrūko mažiau profesionalių rungčių (na, kokių šaškių). Ir tokios Briuselyje populiarios sporto šakos, kaip bėgimas. Galbūt pusmaratonio idėja nebūtų jau tokia bloga?

 

Išsamų Žaidynių reportažą, daugiau žaidynių nuotraukų ir pažįstamų veidų rasite Belgijos lietuvių bendruomenės puslapyje. O čia turėtumėte rasti visus didžiai nusipelniusius sportininkus.