Šeštą kelionės dieną prabudom vos vos per trumpoje viešbučio lovoje apsupti kalėdinių nykštukų ir drožinėtų širdelių. Labas rytas, rugpjūti :) Pusryčiaujant taip pat neapleido nesibaigiančios žiemos sezonas - tarsi laikrodžio rodyklė šiame viešbutyje būtų užstrigusi ties Trijų Karalių vidurnakčiu ir nė iš vietos visus metus. Trūko, kad rytietiškų bruožų šeimininkas būtų vaikščiojęs raudonom, petnešų prilaikomomis, kelnėmis ir vietoje prancūziško "bonjour" būtų holivudiškai kudakavęs "ho ho ho ho, merry christmas, madam".
Išsigulėję ir papusryčiavę išslinkom pasidairyti įpo miestelį. Tylu, ramu, visi dar pusryčiauja, merija papuošta Tour de France dalyviams saliutuojančiomis dekoracijomis (matomai vietiniams tai didelio azarto pramoga), o informaciniai stendai apkabinėti apiblukusiais J.J. Rousseau jubiliejinių metų plakatais.
Mūsų viešnagės dieną turėjo vykti paskaita "Rousseau ir moteris". Užmatę pavadinimą - šyptelėjom, nes nevalingai prisiminėm kitą prancūzų didžiavyrį - Diderot ir erotišką pasakojimą apie Enciklopedijos rašymą užmiesčio dvare (turiu mintyje "Le Libertin").
Kitas mūsų dėmesį patraukęs dalykėlis - Pirėnų eglutės - šakotas aukštas kepinys beveik kaip du vandens lašai panašus į mūsų šakotį. Buvom sumąstę nusipirkt paragauti, bet išvydę dvidešimties centimetrų aukščio eglutės kainą (beveik 30 eurų!) - tą norą nurijom ir pasitenkinom išsiaiškinę, kad ne tik forma, bet ir gamybos procesas toks pats kaip ir šakočių. Štai taip.
Dar planuodami kelionę, puoselėjom didingus planus įveikti dienos kalnų trasą, tad taip besidairydami po Luchoną labai tikslingai traukėm tiesiai į turizmo informacijos centrą. Žinoma, tikėjomės, kad čia mums bus pasakyta, kad štai ši trasa jums, išlepę miestiečiai, bus geriausia, o ją įveikus jus susirinks į miestelį grįžtantis autobusas. Vietoje to darbuotoja informavo, kad į tokį žygį su vadovu jau pavėlavom, kad beveik visos trasos, prasidedančios Luchone, yra arba trumpos ir veda pro avių aptvarynus, arba yra sudėtingos (raudonos ir juodos) ir mums ji geriau rekomenduotų a) šešių valandų trukmės žygį nuo Luchono iki Lac d'Oo iš kur galėtumėme grįžti paskutiniu autobusu, jei į kaimelį nusileistumėme iki šeštos valandos vakaro (pf, prieš akis visos aštuonios valandos) b) poros valandų žygį iki Lac d'Oo ir atgal, bet nuvažiuoti-parvažiuoti tektų savu automobiliu. Išėjom nešini žemėlapiais ir įsitikinę, kad tikrai imsim tą šešių valandų trasą (juo labiau, kad norėjom praleisti dieną be automobilio). Entuziazmas artėjant prie viešbučio persiauti kalniniais batais po truputį blėso, kol pavirto visai racionaliu pajėgumų vertinimu ir privertė persigalvoti. Galbūt šešios valandos lipimo ir šiek tiek per daug. Na, gerai, tai tikrai per daug, kai prieš tai vienuolika mėnesių telaipiojai į ketvirtą aukštą briuselietiškais laipteliais. Vėliau, imdami trumpąją, vidutinio sudėtingumo Lac d'Oo trasą, suvokėm, kaip nerealiai gerai, kad laiku nušvito protas - būtumėm tikriausiai likę nakvoti tuose kalnuose (o ten yra meškųųųų :]). Pirėnai - ne kokie Ardėnai, nors ir rimuojasi.
Bet prieš pusdienio žygį dar nutarėm pasivažinėti tiesiai iš Luchono miestelio į kalno viršūnę keliančiu keltuvu. Kėlėmės tikrai kokių 10-15 minučių: kilom kilom, patekom į debesį, tada aš nugalėjau mirties ir aukščio baimes, vėl kilom kilom ir dar šiek tiek kilom kilom, kol galiausiai pasiekėm viršūnę. Uf.
O kai ją pasiekėm - pamatėm, kad mūsų kelionė - bergždžia. Visas kalnas skendėjo pilkšvam debesyje. Nesimatė ne tik papėdėje įsikūrusio Luchono, bet ir pačioje viršūnėje stūksančio slidinėjimo viešbučio bei kitų slidinėjimo trasų įrenginių. Pastarieji iš rūko išnirdavo gerokai priartėjus, kaip kokie arkliai iš "Ežiuko rūke".
Toks savotiškas jausmas, lyg būtum patekęs kažkur visai ne ten, kur žinai, kaip elgtis ir ko tikėtis... lyg pražūtingame Kingo rūke, pilname nematomų sutvėrimųųųųų...
I diena (Normandijos tiltas ir San Mišelis bei Amjenas)
II diena (San Malo ir Karnakas)
III diena (La Rošelė ir Nantas)
IV diena (Oleronas, Medokas ir Bordo)
V diena (Lurdas)
Man tie psiūlymai 6 val kelionei į kalnus priminė, kai buvom Italijoj,net nepamenu miestelio (nes tai buvo prieš 15 m). Info centre taip pat pasiūlė kelionę: sunkesnę ir lengvesnę, pasirinkom lengvesnę. Sako, jei eisit iš šitps pusės, tai pirmiausiai sudėtinga, o po to grįžti lengva , o iš kitos pusės atvirkčiai. Pilni jėgų pradėjom nuo sunkesnės pusės.... o pasirodo , kad buvo lengvesė. Taip pat pamiršo pasakyti, kad atstumas žemlėlapyje tiesiai , o realybėje kalnais - aukštyn žemyn.... Rezultatas: suvalgytas nevisai geras persikas, saulės smūgis, balti arkliai ir visi smūgio padariniai vos vos parsivilkus į kempnigą.. Gerai, kad jauni buvom :D Pasirodo visi atispūtę jau ir tada buvo :D
AtsakytiPanaikintiPasisekė, Rasa :))) kad su tais arkliais susidūrėt ne kur nors dar kalnuose, o jau iš jų nusileidę. Jau vien pats lipimas yra sunkus krūvis, o ką jau klabėti apie papildomus kankinimus saule, nelabai geru persiku ir suklastotu maršrutu. Galiu tik įsivaizduoti.
PanaikintiManau, kad kuo piečiau - tuo daugiau to atsipūtimo ir visi sprendimai priklauso tik nuo paties blaivaus proto, kuris retkarčiais pajėgia įveikti per didelį pasitikėjimą savimi ir visas kitas rožines miestiečio iliuzijas :)
Beje, nuotraukos labai gražios, tos nespalvotos, ypač mechanizmai rūke, toks Twin Pyksas :D
AtsakytiPanaikintiAčiū, Rasa, už gražius žodžius. Gi, malonu. Man irgi tą ūkanota viršūnė priminė visus tokius "neaiškius" filmus :)
PanaikintiŽiūriu, visi aptūri savas "ežiuko rūke" ebi "Kingo filmų" patirtis (mūsiškė buvo Montserrat vienuolyno apylinkėse). :)
AtsakytiPanaikintiO su tais maršrutais ir miesteičių rožinėmis svajonėmis, tai taip... Va mus, kai norėjom kopti į teidės ugnikalnį labai rimtai patikino, kad nespėsime iki paskutinio autobuso, o va nulipimui sakė, kad laiko pakaks. Tai žinoma, kad lipome žemyn, bet kadangi nuklydome dar truputuką vienoj vietoj, tai į autobusą būtume pavėlavę - laimė, jis mus paėmė pakeliui. :) Bet skuodėmė, tai kaip reikalas. Trumpai tariant, neapskaičiavome. :)
Svarbu, kad viskas tinkamai susiklostė :)
PanaikintiO tirščiausi rūkai mus buvo užklupę Lietuvos pajūryje. TIk čia teko man matyti kaip vatinės rūko duknos į kiemą virste virsta per tvorą ir lyg kokie bepavidaliai drakonai iš lėto šliaužia virš marių... bet buvimo rūke jausmas visur keistas, visur tie ežiukai prišaukia iš atminties matytus baisius filmus :)))