Jau kuris laikas negaliu patikėti, kai girdžiu save sakančią, kad bėgti yra labai smagu. Jei kas būtų bandęs mane tuo įtikinti mokykliniais ar studentiškais metais - būčiau jei ne pirštą pasukiojus prie smilkinio, tai bent ironiškai prunkštelėjus. Bėgioti?! Tai jau tikrai ne man. Labai gerai prisimenu tą šono dieglį, nebenešančias kojas ir kaip su Rūta lapnodavau aplink parką prieš fizinio įskaitas. Siaubas ir kankynė man buvo visi tie krosai Nemuno ir Neries santakoje, orientacinės Panemunės šile ir paprasčiausias nuobodus stadiono zulinimas. Už tai trumpas distancijas kurdavau kuo puikiausiai - čia aš Rūtą tempdavau paskui save. Tokia tai paguoda ir tai toks buvo mūsų fizinis bendradarbiavimas.
O va, štai, šiandien smagiai nurisnojau pirmą mini maratoniuką, 4K. Finišavau 10 minučių vėliau nei laimėtojas (viršijau savo lūkesčius maždaug 2 minutėmis ir buvau 5-a iš lietuvių moterų), bet tai mažiau svarbu nei faktas, kad pro Grand place pripūstus vartus įnėriau greičiau nei tie, su kuriais visą kelią lenktyniavau ar tie, kurių uodegos laikiausi įsikibusi, kad neatsilikčiau (ačiū). Man pavyko!
O va, štai, šiandien smagiai nurisnojau pirmą mini maratoniuką, 4K. Finišavau 10 minučių vėliau nei laimėtojas (viršijau savo lūkesčius maždaug 2 minutėmis ir buvau 5-a iš lietuvių moterų), bet tai mažiau svarbu nei faktas, kad pro Grand place pripūstus vartus įnėriau greičiau nei tie, su kuriais visą kelią lenktyniavau ar tie, kurių uodegos laikiausi įsikibusi, kad neatsilikčiau (ačiū). Man pavyko!











