Prancūzija 2012: Olerono austrės, Medoko vynuogynai ir vakaras Bordo (IV diena)

Ketvirtoji kelionės diena išaušo giedra ir šilta. Papusryčiavę ir išsiregistravę iš La Rošelės kempingo pajudėjome link austrių parko link. Aplankę slydžiakūnius skanėstus planavom užsukti valandėlei į užpelkėjusioje Hiers-Brouage pakrantėje liūdinčią tvirtovę - La Halle aux Vivres.

Beskubėdami kuo greičiau pasiekti austres - jas pralėkėm, o apsisukinėdami brūkštelėjom į kokį tai grumstą automobilio dugną. Sustojom patyrinėti, ar ko nenutiko ir pamatėm... ant žemės varvantį vandenį... Striokas. Radiatorius?! Šūdas. Vedami Tomtomo į artimiausias automobilių remonto dirbtuves spėjom suskaičiuoti galimus finansinius ir laiko nuostolius. Ir dar kelionės pradžioje, ir dar šitam kaime nėra jokios Toyotos, ir išvis - neaišku, ką ten sugebėjom padaryti, ir galų gale - kodėl tas mūsų automobilis toks jautrus?! Pirmas Tomtomo nuodytas automobilių remonto garažiukas buvo uždarytas. Antrasis bandymas buvo sėkmingesnis - voilà, VW salonas. Na, galvojam, jei jau kas baisaus nutiko, tai jie tikrai mums padės, o blogiausiu atveju nurodys tikslų Toyotos adresą. Ir valio, taip - vienas iš meistrų geraširdiškai apžiūrėjo mūsų mašinytės papilvę ir visas išsišiepęs paaiškino, kad nieko mes savo ratams nepadarėm, o laša... kondensatas (lauke gi daugiau kaip 30!). Fu... kaip atlėgo - iš tos laimės abu smagūs ir patenkinti nuriedėjom atgal pas austres. Šį kartą nepravažiavom ir susimokėję už įėjimą į edukacinę ekspoziciją, ėmė tas austres "iš pagrindų".

Kaip ir kur auginamos, kas jos tokios, kaip riebinamos, kaip prausiamos, kaip ginamos nuo kenkėjų ir kitų priešų bei kaip ruošiamos. Šita dalis man patiko labiausiai. Žinoma, po virtualaus šefo pasirodymo stačia galva nulėkėm į vietinį restoraniuką austrių (ir nebenorėjom vaikštinėti aplink tvenkinius). Buvo baisiai skanu... su grafiniuku gerai atvėsinto balto vyno... pamečiau dėl jų galvą ir baisiai apgailestavau, kad negaliu suvalgyti jų daugiau nei galiu ;)

Pasimatymas su austrėmis, prisipažinsiu, buvo gana įdomus, tačiau labiau šią pramogą rekomenduočiau keliaujantiems su vaikais arba visai nieko nežinantiems apie šiuos dvigeldžius moliuskus. Bent kiek nutuokiantiems kas tos austrės ir kaip jos auginamos arba besidominčius tik kulinarinėmis šio gyvūnėlio savybėmis verčiau apsiriboti abipus keliuko veikiančiomis užkandinėmis ir parduotuvėlėmis. O žiniai - adresas:

La Cité de l’Huître
La Cayenne
BP 60038 - 17320 Marennes

Darbo laikas: 9.30-20.00

Kaina – 9 Eur.

Ekskursijos trukmė – 1,5 val.

Uostą, kurį paliko jūra, aplenkėme ir mes (deja, numatytą valandą surijo dviguba kelionė į austrių parką ir konsultacija VW). Šovėm tiesiai į Royan'ą - miestą II Pasaulinio karo metais subombintą ir nacių, ir JAV oro pajėgų, ir pačios Prancūzijos. Čia sėdom į keltą ir persikėlėm per Žirondos žiotis - plačiausią Europoje estuarijų (per upės žiotis, kur gėlas vanduo maišosi su sūriu jūros vandeniu). Mums tai buvo paskutinė proga įsiminti vandenyno spalvas ir platumas. Nuo Bordo vėliau pasukome tiesiai į Pirėnus ir nusileidom prie šiltos Viduržemio jūros.

Patekom tiesiai į nuostabių paplūdimių ir vyno rojų. Tegu itališkų vynų gerbėjai sako ką nori, kad prancūziški vynai popsas, kad jie neįdomūs, nuspėjami ir t.t.t.t., tačiau tai tikras aukso gyslų ir skonio bombų rezginys. Vien ko vertos domenų pilys, liudijančios apie gausius derlius ir sėkmingus sandorius.

Jei Burgundijos vyndarių pilaičių spalvoti čerpių stogai jaukiai kupso plačiuose vynuogynų laukuose, tai Medoko vyndarių palociai varijuoja nuo prabangių mauriškų pilių iki nesuvokiamos Dali stiliaus psichodelikos. 

Tikriausiai nesuklysiu (nes kažkur šitai perskaičiau), kad Medokas - turtingiausių vyndarių kraštas. O aplinkui tas pilis - nesuvokiami vynuogynų plotai, kurie kelionės pradžioje žavi, o pabaigoje tvarkingos, beveik vienodo aukščio vynuogynų žaliatvorės ima atsibosti. Net kekėmis nokstantis vynas nebekelia tokio jaudulio ir džiugesio. Persisotinusios akys taip ir gaudo aukštesnius medžių siluetus, džiaugiasi užmačiusios spalvingus miestelius ir nedidukių bažnytėlių smailes. 

Tiesiog privalau pasiguosti, kad mūsų romantiškai įsivaizduotą kelionę per Medoką su saikingomis degustacijomis ir vynų kolekcionavimu sutrukdė ta pati nelemta ryto gaišatis ir pabraidymas Atlanto vandenyne. Et, pasirodo, kad medokiečiai tiek turtingi, kad po penktos valandos uždaro parduotuvėles. O gal dėl to ir turtingi, kad dirba, o ne turistus linksmina. Na, vienu žodžiu, šiek tiek buvo apmaudu, bet tai visai neaptemdė saulėtos dienos, ypač todėl, kad viename miestelyje aptikome krašto vynais prekiaujančią vyno parduotuvę. Jos savininkas mūsų prašymu sukomplektavo fantastišką Medoko vynų kolekciją. Nemeluoju - grįžę į Briuselį ją visai nejučia išragavom - pasilikom vieną vienužį raudonojo butelaitį netolimai ateičiai.

Iš lėto įriedėjom į pati Bordo. Apsistojome viešbutyje "Cytotel le Chantry", pasigražinom ir mėnuliui tekant išžygiavom į senamiestį vakarieniauti. 

Prisėdom tą vakarą viename iš regiono patiekalais vaišinusiame restorane (nepamenu jau jo vardo), kur su didele laime suraitėm antienos konfit'ą (Nerijus) ir milžiniškas krevetes su ...bulvėmis (žinoma, kad aš), o desertui gavome po milžinišką burbulą citrininių ledų (kas gali būti geriau, kai net sutemos neatneša vėsos?).

Po vakarienės išsiruošėm trumpai atradimų kelionei Bordo mieste. Nupėdinom iki pat Garonos upės krantinės, kur aptikom absoliučiai nuostabų fontaną ir jame besitaškančius ir bekrykštaujančius miestiečius - visokio kalibro - nuo pašėlusių penkiamečių iki basakojų senjorų. To fontanu net ir fontanu nepavadinsi - savotiška plati bala ant grindinio, bet kiek laimės suteikia po ją šlepsintiems žmonėms! Atrodė, kad visi praeiviai stengėsi pabraidyti po vandenį, ištaškyti raibuliais šviečiančių langų ir pravažiuojančių tramvajų atspindžius. 

Jei trumpai - mums Bordo pasirodė labai jaukus ir gyvas miestas, pilnas smagių restoranėlių, klubų ir jaunų žmonių. Ir geriau pagalvojus, džiaugiuosi, kad Bordo praleidome vakarą, o ne slampinėjome jo gatvėmis visiškai negailestingai kaitinami saulės. Gal ir neaplankėm istorinių paminklų, bet pajutom draugišką miesto charakterį. Jei Jūs viešėsite Bordo mieste ilgiau, tikriausiai, kad verta aplankyti išlikusius romėnų laikų amfiteatro griuvėsius, miesto sienos vartus, Šv. Andriejaus katedrą, romaninio ir gotikinio stiliaus Šv. Sereno, Šv. Kryžiaus, Šv. Mykolo bažnyčias (ar bent jau vieną iš jų), XV amžiaus Bordo universitetą, miesto centre išlikusį teatrą, miesto rotušę, biržos ir prefektūros pastatus.

I diena (Amjenas ir Normandijos tiltas ir Mont Saint Michel);
II diena (San Malo ir Carnac);
III diena (Nantas ir La Rošelė).