I Pasaulinio karo pėdsakais: Pasendalė, Hill 62 ir Ipras

Šiandien Briuselyje pasirodė pirma šalna, o prieš 95 metus baigėsi I Pasaulinis karas. Šiandien pas mus yra absoliuti nedarbo diena, tai bus puiki proga papasakoti apie mūsų kelionę palei Vakarų fronto liniją. Flandrijos laukuose, kaip dažnai vadinama žiaurių I Pasaulinio karo žaidimų aikštelė, lankėmės jau trečią kartą. Kažkada tieisog norėjom pamatyti Iprą, vėliau su broliu šniukštinėjom po kareivių kapines, o šį rudenį pasičiupom už parankės istoriką Kęstą su drauge ir visi kartu aplankėm keletą artefaktinių vietų. Mažai spėjom, kelių punktų teko atsisakyti (Poperingės ir "Trench of Death"). Mat tam, kad pamatyti viską - reikėtų ten praleisti bent jau visą savaitgalį, o turą pradėti su saulės šviesa ir vasarą, kai dienos ilgos ir šviesios. Tuo tarpu rudenį, kaip žinia, temsta gana anksti, o jei dar užtrunki pusryčiaudamas - dienos ima dar labiau sutrumpėja.

Laekeno kapinės: Rodeno "Mąstytojas", buržua ir požeminės galerijos

Drauge su Laurynu ir Akvile šiandien aplankėme Laekeno kapines ir jose parimusį Augusto Rodeno "Mąstytoją". Vieną iš keliolikos garsiosios skulptūros kopijų, kurią sau kažkada užsisakė meno ir senienų kolekcionierius Joseph Dillen (Žozefas Dijenas).

Tipinės XIX a. Laekeno kapinės yra seniausios iš vis veikiančių kapinių Briuselyje ir tikriausiai, kad žinomiausios turtingu kultūriniu ir memorialiniu paveldu. Kitas įdomus dalykas tas, kad tai paskutinės parapijinės kapinės Briuselyje, susispietusios aplink bažnyčią ir likusios arčiau gyvųjų parapijiečių. Visos kitos parapijinės Belgijos sostinės kapinės palaipsniui buvo uždarytos, o jas pakeitė izoliuotos nuo kasdienio gyevnimo rajonų kapinės (kaip pvz., Ixelles kapinės).

Laekeno kapinėmis miestiečiai ir kilmingieji susidomėjo 1831 m. šalimais įsikūrus karališkajai šeimai. Noras pasilaidoti būtent čia dar labiau išaugo tada, kai 1850 m. senojoje Laekeno Dievo Motinos bažnyčioje buvo palaidota pirmoji Belgijos karalienė Louise-Marie (kapinių centre išlikęs šios bažnyčios choras). O kas gi nenorėtų, jei galėtų?

Ixelles kapinės - Cimetière d'Ixelles

Ixelles kapinių vartai

Diena be automobilio buvo puiki proga sėsti ant dviračio ir pasidžiaugti laisvomis gatvėmis. Iš to džiaugsmo nuvažiavom iki pat Ixelles (Ikselio) kapinių. Jau senai planavome ir net vieną kartą buvom iki jų nusigavę, tačiau tąkart kelią pastojo užrakinti vartai. Kapinėms čia irgi nustatytos darbo valandos. Ir teisingai, nėra ko čia drumsti mirusiųjų ramybės, jiems irgi reikia atsipūsti nuo tuksinčių turistinių žingsnių. Nors, tiesą sakant, tų smalsių turistų Ixelles kapinėse ne taip jau ir daug. Tankiau galima pamatyti kokią senuliukę, tyliai rymančią prie savo giminės kapo.

Viena iš Ixelles kapinių alėjų

Mes šiose kapinėse norėjom aplankyti tris belgiškas asmenybes ir vienos nelaimingos įsimylėjėlių poros kapą.  Kad netektų beviltiškai klaidžioti - iš kapinių sargo pasiėmėm planą (nemokamas!) ir nosies tiesumu nukulniavom aplankyti barono Victoro Hortos (1861-1947). Manau, kad nėra didelio reikalo pasakoti apie jo iki beprotybės ištobulintas Art Nouveau architektūros formas ir pritaikytus unikalius inžinerinius sprendimus. Jei manote, kad vis gi reikėtų - čia rasite visai pakenčiamą straipsnį apie šį meno ir konstrukcijų genijų. O artimiau su šiuo belgų architektūros baronu galite susipažinto jo paties namuose.

Victoro Hortos antkapis

V. Hortos kapas - vienas neišraiškingesnių visose kapinėse. Be žemėlapio tikrai tikrai nebūtumėme jo aptikę. Architektas palaidotas bendrame šeimos kape ir paslėgtas stačiakampiu betono luitu. Jau nekalbant apie tai, kad kapas apaugęs kerėpliškom tujom ir net turint žemėlapį, labai lengva jo paprasčiausiai nepastebėti. Jei visgi bandysite surasti pasikliaudami intuicija - Hortos adresas kapinėse - Pelouse 1, Avenue 17 kampas, šalia antrojo kapinių žiedo (mus pralinksmino kapinių sargo komentaras, kai paklausėm, kur tas Horta guli. Bakstelėjo pirštu žemėlapyje ir sako: "Paprastai Horta būna štai čia" - lyg pastarasis mėgtų mėtyti pėdas ar lankytis pas kaimynus pavakario arbatėlės).

Antoine Wiertz antkapis

Kitas smalsumo objektas - romantizmo epochos tapytojo ir skulptoriaus Antoine Wiertzo (1806-1865) kapas. Vautier gatvės 62 name, visai šalia Europos Parlamento ir Liuksemburgo traukinių stoties, esanti jo studija paversta muziejumi, kurį galima aplankyti darbo dienomis (nuo 10 iki 12 ir nuo 13 iki 17 val.). Štai ir atsakymas, ką veikti eurobiurokratams per pietų pertrauką, jei siela alksta kultūros ;) O šiandieninis Wiertzo adresas - Avenue 5 pabaiga.

Victoro Hortos suprojektuotas antkapis Solvay šeimai

Galų gale - trečioji asmenybė - chemikas ir filantropas Ernestas Solvay (1838-1922), įkūręs tarptautinius fizikos ir chemijos institutą, fiziologijos ir sociologijos institutus bei Briuselio universiteto Komercijos mokyklą. Briuselyje taip pat galima apsilankyti nuostabioje Solvay bibliotekoje, įsikūrusioje europiniame rajone, Leopoldo parke. Ir tiesa, antkapį Ernest'ui sukūrė tas pats garsusis Victoras Horta. Jį (antkapį) galite rast Pelouse W, tarp Avenue 5 ir Avenue 11.

Marguerite ir Georges antkapis

Neskaičiuojant kitų belgiškų įžymybių - nuo kariškių iki politikų ir žurnalistų, Ixelles kapinės žinomos ir dėl čia palaidotų dviejų įsimylėjėlių - prancūzų generolo Georges'o Boulangerio (1837-1891) ir jo mylimosios Marguerite'os Croizet (madame de Bonnemains). Margauerite buvo turtingų tėvų duktė ir karininko našlė, o Georgas - Paryžiuje gimęs karininkas ir politikas, įgyvendinęs keletą tuo metu svarbių reformų. Pavyzdžiui, eidamas Karo ministro pareigas, Boulanger'is pasiekė, kad pėstininkų dienos racionas būtų papildytas žuvimi (o tai tau!), šiaudais kimšti čiužiniai - pakeisti spyruokliniais, kareiviams būtų leista turėti savo asmenines šakutes ir šaukštus, o parapijų kunigai būtų atleisti nuo karinės prievolės. Dėl per didelio uolumo ir nesavalaikių idėjų (ar augančios įtakos), generolas buvo apkaltintas veikiantis prieš šalies saugumą. Nieko kito jam nebeliko, kaip sprukti nuo įkalinimo į artimiausią frankofonišką miestą - Briuselį. Čia jis pasitraukė drauge su savo meiluže Marguerite, kuri 1891 m. liepos 15 dieną mirė nuo džiovos. Praėjus pustrečio mėnesio prie mylimosios kapo nusišovė ir Georges'as.

Pavasaris žingsniuoja per Laekeno parką

Beje, iškart pradedu nuo post scriptum, tai reportažas iš praeito penktadienio pasivaikščiojimo po Laekeno parką, kai visu smagumu švietė saulė, dangus buvo giedras, o parke šypsojosi mamos ir mes. Na, ne mudviejų mamos, bet mamos išvedusios po pievutę pasiganyti savo vaikus ir vyrus. Pastarieji gauta laisve akivaizdžiai džiaugėsi ir svaidė į orą skraidančias lėkštes, spardė kamuolius, laidė aitvarėlius bei bandė leisti motorinius lėktuvėlius. Smaguma, kitaip ir nepavadinsi.

Nuošaliau nuo šeimų, savo jausmais dalinosi jaunos ir kiek vyresnės porelės. Bučiavosi, mylavosi, saulei demonstravo apnuogintus kūnus ir prisimerkdami bandė išvengti kritiškų sargių mamų žvilgsnių. Ai, bet tam gi ir pavasaris, kad bitutės ir gėlytės turėtų ką veikti :)

O mudu nusprendėm baigti pažintį su Laekeno parku, nes iki tol buvom kelis kartus apėję kaimynystėje stūksantį Atomiumą, šalimais įsikūrusį Bruparką bei įžengę porą nedrąsių žingsnelių į kažkada buvusius karališkuosius medžioklės plotus.

Kaip tvirtina mano kelionių vadovas, XI a. Laekenas tapo populiaria maldininkų kryptimi, nes buvo paskelbta, kad čia apsireiškė Švč. Mergelė Marija, bet daugiau niekur panašios informacijos neužtikau. Na, bet tebūnie taip, kaip sako "Almos litteros" gidas. O aš beveik drąsiai kirsčiau lažybų, jog šiandienos belgams ir Briuselio gyventojams šis parkas visų pirma asocijuojasi su karališkąja šalies šeima. Tai liudija ir parko Dynastie aikštėje iškilęs neogotikinis paminklas pirmajam Belgijos karaliui Leopoldui I, kuris norėdamas pagerbti savo žmonos Belgijos karalienės  Luizos Marijos Orleanientės atminimą, dabartinio Laekeno parko prieigose pastatydino Švč. Mergelei Marijai pašvęstą neogotikinę bažnyčią.