Cook&Book - ir knygynas, ir kavinė

Apie Cook&Book knygyną buvau pažadėjus parašyti daugiau nei prieš metus, bet niekaip negalėjau suprasti, ar man jis patinka, ar ne. Nežinau ir iki šiol. Kaip kavinė - tada man jis patinka. Kaip knygynas - ne. Galite sakyti, kad nieko aš nesuprantu - nesupyksiu, bet ne mano tai knygynas. Prisipažinsiu, kad paprasčiausiai, mano knygynų pasaulyje Cook&Book neranda savo vietos, nors jis ir tituluojamas vienu gražiausių knygynų pasaulyje.

Knygos apie Lietuvą Waterstones knygyne

Dar nieko nerašiau apie Lietuvos parengtą kultūros programą, skirtą pirmininkavimo pusmečiui. Kita vertus, nėra dar kur skubėti - nepamačius gyvai - negalima nei girti, nei peikti, bet užmojai, vienareikšmiškai, ambicingi. Belgijos padange praskries vienos didžiausių Lietuvos (ar lietuvių?) kultūros žvaigždės - Violeta Urmana, Jonas Mekas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Oskaras Koršunovas, Šarūnas Bartas ir kiti nuostabūs vardai ir veidai. Laukiu nekantriai, nes bilietus į du renginius jau sugebėjau išplėšti.

Pirmasis kultūrinis šūvis nuskambėjo Waterstones knygyne, kur visą pusmetį bus galima įsigyti literatūros apie Lietuvą ar kaip nors susijusios su Lietuva. Kiek užmačiau pirmadienį vykusiame kick-off renginy, lentynos nuo knygų gausos tikrai nelūžta, tačiau pateiktos pardavimui gėdos taip pat nedaro.

Tik suaugusiems: erotikos ir pornografijos knygynas

Pradedu nebespėti savo darbams iš paskos. Tai kur galiu rasti laiko papasakoti apie dieną be automobilio, Ixellio kapines ir "Beirut" koncertą? Rasiu, pasiskolinsiu trupučiuką iš ateities, kokia valandėlę būsimo miego. Bet vis tiek, papasakosiu ne apie automobilius, dviračius ir kapines, o pasidalinsiu keliomis "Moeder Lambic" kaimyno nuotraukomis. Nes jos net rėkia, kaip nori būti išleistos į laisvę.

Taigi, rugsėjo pirmą dieną, kai visas Briuselio senamiesti kvepėjo alumi (va, va, pratekėjo Briuselio alaus savaitgalis, o aš net neradau kaip ir kada apie jį papasakoti...), šalia naujojo "Moeder Lambic" išvydome netikėtą naujakurį - erotinių ir pornografinių senknygių, komiksų, žurnalų bei vaizdo įrašų parduotuvę "Nuit de Chine". Nesusilaikiau nenufotografavusi. Paprasčiausiai - smagu :)

Briuselio knygynai: belgiški, angliški ir gražiausi

Vieną šeštadienį paskyrėm maloniems pasišiurenimams knygynuose. Spėjom aplankyti visus, artimiausius mums tiek vieta, tiek savo dūšia. Pirmasis tądien buvo šviesus "Filigranes" knygynas, įsikūręs avenue des Arts 39-40. Čia neskubėdami pasimėgavom vėlyvais savaitgalio pusryčiais, kuriems išsirinkom po trikampį gabalėlį pomidorinio kišo ir po puodelį kavos.

Po pusryčių apsukom knygyną. Nerijus užstrigo kažkur tarp politikos ir istorijos, o aš dar kartą ištyrinėjau kulinarijos ir kelionių skyrelius bei rūsyje įsikūrusias knygas anglų kalba. Dauguma "Filigranes" parduodamų knygų yra išleistos prancūzų kalba, ypač nemenka knygų vaikams ir laisvalaikio literatūros pasiūla. Knygyne taip pat galima įsigyti ir knygų anglų kalba, bet nėra ko šiam knygynui nė bandyt konkuruoti su britų didžiūnais "Sterling books" ir "Waterstones".

Vasaros knygų mados - ko nepamiršti išvažiuojant prie jūros

Tačiau "Filigranes" knygyne man smagu vien jau pavaikščioti po skaidriu stogu uždengta knygų karalystę. Užeidavau čia net tada, kai skaityti prancūzų kalba buvo tikslas nepasiekiamas ir neatrodantis įmanomu, o apie rūsyje slypinti anglakalbį lobį nežinojau, o ir pasiteirauti nelabai tegalėjau. Man smagu bent pavartyti gražiai išleista knygas - knygų dailininkų ir jos autorių kūrinį: tirtai įrištą, kruopščiai apipjautą, prisidengusią šiek tiek paslaptingu, daug žadančiu viršeliu ir dailiai išdėliotu vidiniu pasauliu... 

Kaip vaikystėje, kad užeidavom su tėvais į knygyną buvusį šalia Kauno soboro (kurį teisingiau būtų vadinti Įgulos bažnyčia) arba į "centrinį", esantį netoli Laisvės alėjos ir Maironio gatvės sankryžos. Įėjimą į šį knygyną saugodavo sunkios, juodais aliejiniais dažais nutamsintos durys su iki žvilgesio nučiupinėtomis "S" silueto rankenomis. Vien kiek jėgos reikėdavo jas atidaryti! O didžiulėse senovinėse vitrinose būdavo dailiai sudėtos naujausios knygos. Ir dar vienas dalykas buvo tame knygyne. Žinot, kas? O gi loterijos bilietų būgnas: aštuoniakampis, pagamintas iš skaidraus plastiko ir pakabintas ant dviejų šoninių ašelių. Tėtis retkarčiais pirkdavo rausvą, kniede sutvirtintą bilietėlį, o man tekdavo laimė pro nedidelę angą būgno šone ištraukti tą laimingąjį, kelis kartus perlenktą lapelį. Jau seniai šis loterijos prisiminimas tūnojo kažkur giliai, saugiai padėtas į tų metų, kai gyvenome Lenino prospekte, skrynelę, o šiandien ėmė ir lyg koks spyruoklinis arlekinas - op ir iššoko. 

Grįžkime iš "centrinio" knygyno į Briuselį. Taigi, iš "Filigranes" patraukėm į gėjų paradą, o iš ten (pakeliui dar su J.T. ir T.J. išgėrę po taurę belgiško alaus) patraukėm į "Waterstones" (boulevard Adolphe Maxlaan 71-75). Smulkiai jo nepristatynėsiu, tikriausiai visi žinote, kas tai per žvėris ir koks jis patrauklus, ir kaip greita nuo jo išsivysto priklasomybė. Man net kelionė į jį pasirodė tokia maniakiškai įprasta, kad pamiršau nufotografuoti, o kai prasmegau kažkur tarp grožinės ir kelionių literatūros (mat ruošiamės antrai kelionei į Prancūziją) - tai tik alkis iškrapštė.

Tintinas ir Herge

Tikriausiai nėra tinkamesnio laiko šį bei tą parašyti apie vieną garsiausių belgų - Tintiną - drąsų žurnalistą ir bebaimį avantiūristą, pažįstamą iš Herge komiksų. O štai prieš tris savaites Tintinas iš knygų įžengė į spalvingą kino pasaulį. Praktiškai iš plačiakelnio reporterio virto TV žurnalistu. O padaryti šią karjerą jam padėjo dėdė Stevenas Spielbergas ir jo kolega Peteris Jacksonas. Nereikia nė sakyti, kad visa Belgija, pavasarį persirgus ūmia žydrąją smurfų karštine, pasidengė Tintino figūrėlėmis, šio skiauterėto vaikino atvaizdai suplevėsavo degalinių vėliavose, nusėdo ant marškinėlių, rašiklių, puodelių, saldainių dėžučių, padažų tūtelių ir kitų nevisai tintiniškų daiktų.

Užužpraeitą savaitgalį Briuselyje vyko didžiai džiugios filmo sutiktuvės, kuriose dalyvavo ir pats dėdė Stevenas Spielbergas, atbildėjęs iš Paryžiaus specialiu traukinio reisu. Filmo "Tintino nuotykiai: Vienaragio paslaptis" kūrėjai smalsiojo žurnalisto nuotykius pristatė ne kur kitur, o vienoje charakteringiausių Briuselio vietų - Jeu de Balle aikštėje, Marolles kvartale. Šios aikštės prieigose darbavosi ir pats Tintinas, čia taip pat prasideda ir ekranizuoti Tintino nuotykiai. 

Anot spaudos, Spielbergas mielai kalbėjo apie Tintino tėtį - Georges Remi alias Herge (Eržė). Spaudos konferencijoje Spielbergas pasakojo, kaip susipažino su Tintinu ir jo kūrėju. Pasak Spielbergo, po Indianos Džouns premjeros prancūzų apžvalgininkai filmo herojų palygino su populiariuoju Tintinu, bet... režisierius nelabai nutuokė apie ką eina kalba. Teko atsiversti Herge komiksų knygeles, kurios Spielbergą taip sužavėjo, kad jis panūdo istorijas ekranizuoti. Susisiekė su Herge ir gavo jo sutikimą. Net gi buvo sutarę susitikti, bet likus porai savaičių iki pasimatymo, Herge pasimirė...





















Filmo pradžioje režisierius, mano manymu, atiduoda pagarbą Herge: praplaukia aikštės ir sendaikčių turgaus vaizdai, kamera pagauna miklų kišenvagį, o už kadro pasigirsta gatvės dailininko, piešiančio miesto įžymybės - žurnalisto Tintino portretą, balsas. Kamera pasisuka ir štai - besišypsantis Herge. Beje, ar žinote kaip sudarytas šio iliustratoriaus ir komiksų autoriaus slapyvardis? Paprasčiau nė negali būti - [h] + eR+Ge. Už "eR" slepiasi "Remi", o už "Ge" - Georges - dailininko inicialai. Raidės užrašytos taip, kaip yra tariamos ir sukeistos vietomis. O netariama "H" buvo prirašyta, kad slapyvardis būtų panašesnis į slapyvardį. Tobula.

Herge gimė 1907 m. gegužės 22 d. Briuselyje, Etterbeeko rajone, Cranz gatvės name Nr. 22. Ši gatvė šiandien vadinasi - rue Philippe Baucq (taip, tai mūsų gatvė!), namas, kuriame nepilną mėnesį gyveno būsimas dailininkas, pažymėtas 33 numeriu. O ant to namo sienos nuo 1986 m. kybo atminimo lentelė.

Iš mūsų gatvės, kuri tada dar nebuvo mūsų, kartu su tėvais, Herge persikėlė gyventi pas senelius į Theux gatvę. Suaugęs ir jau patapęs dalininku, Herge taip pat kraustėsi ne vieną ir ne du, ir net ne tris kartus. Ilgiausiai (1939-1953) jis gyveno Delleur aveniu 13 numeriu pažymėtame name (toje pačioje gatvėje gyveno ir vienas Herge sukurtas herojus - profesorius Bergamotė).

Herge mirė būdamas 76 m. amžiaus ir yra palaidotas senosiose Uccle kapinėse (le cemetiere du Dieweg). 

Tintinas savo smalsiojo žurnalisto karjerą 1929  m. pradėjo ne kur kitur, o laikraštyje, tiksliau jo priede vaikams "Le petit Vingtieme" (filmo personažai keliuose epizoduose skaito laikraštį tokiu pačiu pavadinimu). Po metų, 1930 m., Tintinas persikraustė į ilgametražes komiksų knygas. Pirmoji jų vadinosi "Tintino nuotykiai: "Petit Vingtieme" reporteris Sovietų šalyse" (dabar atėjo į galvą, kad visai įdomu būtų šią knygą įsigyti ir pažiūrėti, kaip namisėda Herge įsivaizdavo to meto Rusiją. Nenustebkit, tikrai Herge buvo namisėda, o vaizdelius Tintino nuotykiams (kraštovaizdžius ir miestovaizdžius) dailininkas kopijavo iš įvairių žurnalų (pvz., "National Georaphic"), bei perpiešė savo gimtojo miesto vaizdus (karalių rūmus, miesto gatves, smagiąją Jue de Balle aikštę ir kt.). Kas dar man pasirodė įdomu, kad iliustratorius įkvėpimo Tintino nuotykiams sėmėsi ir iš to meto populiarių kino filmų ir spaudoje aprašytų įvykių. Na, ne tik nuotykiams, bet pagalbinėms scenoms - gatvės muštynėms, juokingoms situacijoms ir pan. Paralelės ypač akivaizdžios sugretinus Herge pieštus komiksų puslapius su trumpomis filmų iškarpomis. Deja, nei tokios nuorodos įdėti, nei kaip kitaip pailiustruoti šito negaliu - teks jums apsilankyti Louvain-le-Neuve įsikūrusiame Herge muziejuje.

O muziejus tikrai vertas dėmesio. Tiek muziejaus pastatas, tiek ekspozicija. Ne per seniausiai (2007-2009) pastatytas pagal prancūzų architekto, apdovanoto Pritzker Prize, Chistian de Portzamparc projektą. Pastatas išties išsiskiria netikėta erdvių kompozicija ir kompaktišku monumentalumu. Kiaurai peršviečiamas pagrindinis muziejaus fasadas primena komikų knygelės langelius, šoninis fasadas - komiksų (arba BD, kaip juos vadina belgai) knygelės viršelį. Foje erdvė, besitęsianti per visą pastato aukštį - asimetriška ir svaiginanti, tarsi siurrealistinio spektaklio dekoracijos. Puikus funkcinis patalpų suorganizavimas.

Muziejus atviras kasdien, išskyrus pirmadienius, nuo 10.30 iki 17.30. Savaitgaliais - nuo10.00 iki 18.00. Bilieto kaina - 9,50 Eur.

Muziejus lengvai pasiekiamas automobiliu (važiuojant keliu link Namuro, E411), traukiniu (iš Midi, Centrinės arba Liuksemburgo traukinių stoties; važiuoja išvardinta tvarka), autobusu. Šią informaciją galite pasitikrinti muziejaus puslapyje.

Muziejuje veikia fantastiška tintologijos parduotuvė ir kavinė "Le petit Vingtieme".

Hergé biblioteka

Man taip patinka viešosios Hergé bibliotekos pastatas avenue de la Chasse, kad jau seniai noriu su Jumis pasidalinti šituo grožiu. Matyti, kad biblioteka įsikūrusi gana naujos statybos pastate, bet Jūs pažiūrėkit - kaip jis dera prie savo kaimynų! Atsikartojančios langų nišų formos, tradicinės statybinės medžiagos ir eksterjero apdaila - tinko braukos, ryškūs profiliuoti karnizai ir plytų mūrą horizontaliai skaidančios balto tinko juostos... O žalios spalvos durų ir langų apdaila ir apskritų stoglangių banga mane varo iš proto. Formų ir spalvų dinamika. Taip ir traukia užeiti, bet niekaip neužeinu. Turiu net pasiteisinimą -  dar neturiu čionykščio asmens dokumento.

Tiesa, labai nustebino bibliotekos darbo laikas:

Antradienį 15-18 val.
Trečiadienį 14-19 val.
Ketvirtadienį 10-18 val.
Penktadienį 15-19 val.
Šeštadienį 9-13 val.

Taip įsivaizduoju, dirbančiam žmogui tai tik šeštadienis skirtas, kai tasai turi rinktis ar nusipirkti maisto, ar nueiti į biblioteką. Kažkaip šitas griežtas grafikas man nepatinka. Nežinau, kaip dabar, bet mano studijų metais Kauno apskrities viešosios bibliotekos Menų skaitykla, kurioje praleisdavau daug laiko, dirbdavo iki aštuntos valandos vakaro. Net ir misto bibliotekos filialai dirbdavo (ir tebedirba) iki septintos. O čia?
Nors ko čia stebėtis - mūsų rajone yra ir dar ribotesnio prienamumo biblioteka Notre-Dame, kuri skaitytojus aptarnauja tik po 2 valandas per dieną:

Pirmadienį 17-19 val. (suaugusius), 17-18 val. (vaikus)
Trečiadienį 14-16 val. (suaugusius ir vaikus)
Ketvirtadienį 10-12 val. (suaugusius)
Šeštadienį 14-16 val. (suaugusius ir vaikus)
Sekmadienį 10-12 val. (suaugusius).

Tai reikėtų suprasti, Ramune ir Erika, kad šios bibliotekos skirtos tik knygų pasikeitimui? Na, pasidarysi aš tą asmens dokumentą ir nueisiu patikrinti. Registracija bibliotekoje yra nemokama. Už pamestą skaitytojo kortelę bauda - pusantro euro.

La bouquinerie Thomas - skaitytos knygos Froissart gatvėje

Aš tiek kartų praėjau pro šį bukinistinį knygyną, kad net ir pamiršau, kad jis yra. O jis yra Froissart gatvėje, Nr. 13. Prisipažinsiu - užėjus dar nebuvau, nes po Velykų iš Lietuvos parsivežiau užtektinai knygų, o anksčiau vis kas nors užfundydavo ką nors pasaityti - tai "Silva rerum II" (o, Regina, ačiū!), tai kokią "Mokslo Lietuvą" ar "Kultūros barus" (ačiū, Rūta :)), tai duonos (ačiū, Inga). Ai, nu čia jau ne apie knygas biški. Tai va, apie knygas. Bukinisto Tomo vitrinoje vis apžiūrinėju išdėliotas knygas. Tai visokių smagumynų mačiau - ir Briuselio ikonografija, ir meno albumai, ir populiarus romanai. Pavyzdžiui, daugiau kaip šimto metų senumo knyga-gidas po Londoną kainavo 12 eurų, o kišeninio formato Koranas - 8 eurus. 

Žinoma, daugiausia literatūros prancūzų kalba, bet kas man - dar šiek tiek ir jau galėsiu skaityti prancūziškai. Na, čia beveik juokauju ;)

"Booktom" - naudotos knygos Briuselio centre

Kosmonautikos dieną ėjom pažiūrėti sisiojančio berniuko kosmonauto kostiumu, bet kažko nedagirdom ir radom jį pliką-nuogą, tokį, koks jis stovi kasdien. Ach, nusivylimas... būčiau ir Jums parodžius, kaip jis atrodė. Na, bet nieko tokio, mažą sisiojantį kosmonautą parodė visos televizijos. Tai va. Grįžkime prie nusivylusių mūsų. Kad kelionė nebūtų bergždžia, nusprendėm kiek pasivaikščioti senamiestyje, bet ir tam nebuvo lemta išsipildyti, nes Midi gatvėje (72 rue du Midi) užtikom naudotų knygų parduotuvę "Booktom". Buvo jau po septintos, bet knygynas dar dirbo ir mes kaip kokie knygų pacukėliai įsėlinom vidun. O viduj... daaaaug knygų - nuo BD (komiksų) iki poros šimtų metų senumo botanikos vadovėlių, žemėlapių, kulinarijos knygų ir muzikos bei video įrašų. Daugiausia knygų prancūzų kalba, yra olandiškų, vokiškų, angliškų ir kelios rusiškos. Kainos - priklauso nuo knygos. Pavyzdžiui, kišeninis belgiško alaus atlasas kainavo 2 eurus (bet dar padarė 30 proc. nuolaidą), o R. Harris "Pompea" - dešimt (irgi pritaikė nuolaidą).

Knygynas jaukus ir ilgai dirba (praktiškai galima sakyti, kad yra draugiškas aplinkai, nes kitos parduotuvės užsidaro septintą valandą).