Šeimyniški Naujieji metai Londone

Arklio metus sutikom Londone. Nežinau, ar tai į gerą, ar į blogą, bet sutikom smagiai. Kita vertus, ar ne arkliui skirta visą laiką svetimais keliais risnoti?

Kalėdiniai žaisliukai

Po tokiu pavadinimu galima parašyti labai filosofišką rašinėlį apie parduotuves, (kalėdinius) pirkinius ir prekybos centrų raginimus perkant pajusti "klėdinę dvasią". Bet nerašysiu, nes šiais metais manęs tai nežeidžia ir man tai nė kiek nerūpi. Geriau pasidalinsiu keletų adresų, kur galite rasti vintažinių, elegantiškų ar kvanktelėjusių kalėdinių žaisliukų:

Flamant - užsukite į Sablono aikštėję įsikūrusią interjero prekių parduotuvę, jei eglutę norite aprėdyti elegantiškais ir solidžiais papuošimais.

Mano mėgstamos Briuselio šokoladinės

Kalbėti apie šokoladą Belgijoje - tai tikriausiai taip pat banalu kaip apie cepelinus Lietuvoje ir neišsemiama kaip apie pastą makronus Italijoje. Šokolado parduotuvėlių arba šokoladinių galima rasti kiekvienoje Briuselio prekybinėje gatvelėje ir aikštėje, jau nekalbant apie tokias turistines miesto vietas kaip Saint Hubert galerijos, senamiestis ar Grand Sablon aikštė. Trumpiau tariant, šokolado čia galima gauti visur ir visokio. Gero ir blogo. Juodo ir balto. Tiražuojamo fabrikėliuose ir lipdomo rankomis.

Šokolado gyvendami Briuselyje nepradėjo valgyti daugiau, bet pradėjom rinktis aukštos kokybės juodąjį. Aš išvis pamėgau briutą. Tiesą pasakius, tai Belgijoje net parduotuvinis "Cote d'Or" yra stipriai geresnės kokybės nei suvenyrinė "Rūtos" produkcija (deja…). Vat, kuo po trijų metų Belgijoje pradėjau bjaurėtis - tai burnoje į neaiškią košę virstančiomis kakavos ir sojos plytelėmis.

O štai čia šokoladinių ir parduotuvėlių sąrašas, kuriose lankomės, kai norisi šokolado:

Culinaria on Tour - mišelininis ketvirtadienis Sablone

Mario Elias iš "Le Cor de Chasse"

Šį rudenį vis juokais pasiskųsdavau, kad tiek Brisuelyje mišelininių restoranų, o iki šiol nesu nei viename jų buvusi. Ir štai, ketvirtadienio vakarą Sablone spėjau aplankyti net keturis tokius. Na, tiksliau paragauti keturių žvaigždėtų restoranų šefų sukurtų patiekalų: Julien Burlat iš "Le Dôme", Mario Elias iš "Le Cor de Chasse", Pascal Devalkeneer iš "Le Chalet de la Fôret" ir Sang Hoon Degeimbre iš "L'Air du Temps". Visi jie buvo baisiai skanūs (kažkaip nerandu geresnio epiteto) ir su vienokiu ar kitokiu netikėtumo elementu. 

 Pascal Devalkeneer iš "Le Chalet de la Fôret"

Ragavimus pradėjom nuo "Le Chalet de la Fôret" virtuvės. "Cappuccino de saison" ("Sezoninis kapučino") - nebepamenu kokia tai slėgta mėsytė, šukutė, skrudinti riešutai, džiovintos spanguolės ir dar kažkas, ko nesugebėjau visame skanume atskirti. Tikrai, kad nepriekaištingas Pascal'io Devalkeneer'io kūrinys.

Cameleon: išpardavimai klubo nariams

Kažkada anksčiau rašiau apie išparduotuves, kurias aptikau Briuselyje - drabužių, batų, šokolado, indų ir apie išpardavimų miestelį Maasmechelen. Bet po to Ramunė mane nusivedė į milžiniško dydžio Cameleon'ą - pavadinkime jį išparduotuve klubo nariams. Mat prieš patekdamas į šį rojų, turi būti pakviestas jau esančio Cameleon'o nario.

Daug nepostringausiu, tik pasakysiu, kad po to ir aš kelis žmones nudžiuginau įvedus juos į Cameleon'o daiktų pasaulį. Patinka man jis gal net labiau nei Dod'ai. Lyg drabužiai naujesnės kartos, lyg pats asortimentas toks labiau miestietiškas - nežinau, bet patiko. Net Nerijus ir tas paskutinį kartą beismatuodamas švarkus ir lietpalčius užtruko vyrų skyriuje du kartus ilgiau nei aš kedendama moteriškų drapanų kabyklas ir lentynas. Ir sakyčiau, kad rado jis padoresnių dalykėlių nei Dod'e. Tai tiek. Nežinau, kiek Jums bus naudingas šis įrašas. Galbūt, jei dar nesate buvę Cameleon'e, paklausite savo darbo kolegos ar vaiko bendramokslio mamos, ar negalėtų ji Jūsų pakviesti į parduotuvių aistruolių klubą.

Cook&Book - ir knygynas, ir kavinė

Apie Cook&Book knygyną buvau pažadėjus parašyti daugiau nei prieš metus, bet niekaip negalėjau suprasti, ar man jis patinka, ar ne. Nežinau ir iki šiol. Kaip kavinė - tada man jis patinka. Kaip knygynas - ne. Galite sakyti, kad nieko aš nesuprantu - nesupyksiu, bet ne mano tai knygynas. Prisipažinsiu, kad paprasčiausiai, mano knygynų pasaulyje Cook&Book neranda savo vietos, nors jis ir tituluojamas vienu gražiausių knygynų pasaulyje.

Frédéric Blondeel šokoladas ir ledai

Šiandien smagiai leidom dieną su Joana, Laurynu ir Akvile. Sablono aikštėje paganėme akis į dailiai besikaunančius riterius ir patraukėm užkąsti. Galvų smarkiai nesukom ir patraukėm tiesiai į Ellis Gourmet burger, kur skaniausi mėsainiai Briuselyje, o pasisotinę panūdom ledų. Buvau girdėjus ar skaičius, kad skanius ledus gamina netoliese įsikūrusi Comus&Gasterea ledainė, bet atėję pabučiavom rankeną - pavėlavom 3 minutes, ledainė dirba tik iki 18 val.

Buitinės smulkmenos - kur pirkti? Where to buy? Où achater?

Naujiems metams prasidėjus sulaukiau net kelių žmonių klausimo, kur Briuselyje nusipirkti... dantų šepetuką, dušo kepuraitę, stiklinių ir termometrų. Todėl ir metus pradedu praktišku įrašu apie buitines smulkmenas. Geriau pagalvojus, jau seniai galėjau apie tai parašyti, bet pati išsiaiškinus - pamiršau, kad ir mano galvoje kažkada rasdavosi panašūs klaustukai.

Tikrai neišvardinsiu visų parduotuvių pavadinimų, bet pasidalinsiu, kur aš pati perku kasdienybei reikalingus daiktelius. Taigi:

Blokker - indai, serviravimo reikmenys, puodai ir keptuvės, smulkesnė virtuvės technika; vonios ir podėlių smulkmenos (skalbinių segtukai, šepečiai, dėžutės, etc.), sezoniniai papuošimai, žaislai, baldai (kėdės, sėdmaišiai, lentynos), etc. Kainos - žemos. Parduotuvės įsikūrusios kiekvienoje prekybinėje gatvėje.

Brico - beveik lietuviški "Senukai". Čia rasite namų priežiūros ir remonto prekių (dažų, vinių, tapetų ir užuolaidų), augalų, replių, plaktukų ir paveikslams kabinti skirtų kabliukų. Kainos - žemos ir vidutinės. parduotuvės įsikūrusios daugelyje prekybinių kvartalų.

Casa - indai, serviravimo reikmenys, vonios ir virtuvės smulkmenos, interjero detalės (užuolaidos, pagalvėlės, užklotai, žvakės, žvakidės, sezoniniai papuošimai), baldai (kėdės, foteliai, širmos, lentynos, spintos, sėdmaišiai), etc. Kainos - vidutinės. Parduotuvės įsikūrusios kiekvienoje prekybinėje gatvėje.

Išparduotuvės Briuselyje / Outlets in Brussels

Vis ruošiausi papasakoti apie savo mėgiamas išparduotuves, bet tokį buitišką įrašą atidėdavau tam laikui, kai jau nebeturėsiu apie ką rašyti. Mėnesiams bėgant ėmė atrodyti, kad vis tiek visi žino, kur tos išparduotuvės yra ir niekas apie jas net ir nešneka. Mat, kai ėmiau jas po truputį atradinėti, net buvo kažkaip nepatogu apie tai kam nors besigirt, nes dažniausias atsakymas į mano padžiūgavimus būdavo "tai jo, žinau aš tą išparduotuvę". C'mon, o tai kodėl man niekas nesakėt?!

O viskas prasidėjo nuo to, kad vasaros išpardavimų metu beveik atsitiktinai užsukau į DOD'ą, pro kurį iki tol jau buvau praėjusi gal kokių penkiasdešimt kartų. Viena ausimi apie šį išparduotuvių tinklą buvau girdėjus, nes buvusi bendradarbė Regina, klausė kito buvusio bendradarbio Laimono, kur ten ta išparduotuvė, kurioje visi perka gerus drabužius. Laimonas taip atsainiai, lyg šioji būtų koks sisiojantis berniukas, paaiškino, kad taigi, prie Madou. Na, tai ir mes susiruošėm tos Amerikos atrasti.

Brussels chocolate week / Šokoladinė Briuselio savaitė

Kas lankėtės Briuselyje ir nepirkote lauktuvių šokolado - pakelkite ranką. Jei pakėlėte - tai tikriausiai tik todėl, kad nespėjote užsukti į šokolado parduotuvę, o oro uoste buvo nutįsusios kilometrinės eilės ir vėl neliko kada pagriebti plytelę kartaus skanumyno. O tie, kas mėgstate šokoladą, tikrai žinote, kad Belgijoje gaminamas beveik kad geriausias šokoladas pasaulyje. Neuhaus'as, Godiva, Leonidas ir nerealusis Marcolini, Wittamer... o dar visa eilė nepriklausomų šokolado gamintojų ir visa Briugės šokoladininkų gildija. Mmmm.... juodas, pieniškas, baltas. Su riešutais, su džiovintais vaisiais, karamele, druska, kuberdonais, mėtomis, čiobreliais, čili ir juodaisiais pipirais. O dar visa įvairovė pralinė - su viskuo. Tikriausiai, kad taip pat neperlenksiu lazdos sakydama, kad Belgija ir Briuselis daugeliui pirmiausia kelia saldžias mintis apie šokoladą ir alų, ar ne? Tad šokoladinė Briuselio savaitė (Brussels chocolate week) atėjo pačiu laiku, kad praskaidrintų nuolatos apsiniaukusio dangaus keliamą slogulį.

Šiandien prasidėjusi saldi savaitė startavo tiesiai į Gineso rekordų knygą. Prieš pat vidurdienį buvo atidengtas Andrew Farrugia sukurtas 34 m ilgio šokoladinis traukinys - keliolika vagonų į vieną pusė tempiamų senovinio garvežio, o į kitą - modernaus lokomotyvo. O vagonuose - vežama uoliena, sijos, skrynios, tvirtai pririštos statinės. Andrew nulipdė ir vagoną-restoraną, kuriame, pro praskleistas užuolaidėles, matyti padengti staliukai! Šalia - vagonas-virtuvė, už jos rikiuojasi visa eilė paprastų keleivinių vagonų pritemdytais langais (o įsivaizduojate koks kvapas, kai persisvėręs per apsauginę tvorelę bandai iš arčiau nufotografuoti ornamentuotą traukinį?!).

Neuhaus outlet'as

Šokolado mėgėjams tikriausiai net nereikia pasakoti, kas yra tas Neuhaus'as. Kitiems, kurie tikėjosi, kad imsiu ir parašysiu apie batų išparduotuvę, trumpai pristatau - ta daaaam - vieną iš geriausių belgiško šokolado gamintojų - NEUHAUS.

Pradžią šiam saldžiam verslui davė 1857 m. madingiausioje Briuselio vietoje - dengtose Šv. Huberto galerijose (konkrečiai - Galerie de la Reine) - šveicaro Jean'o Neuhaus'o su svainiu įkurta ...vaistinė. Joje Nauhaus'as pardavinėjo ne ką kitą, o bombonkes nuo kosulio ir nuo pilvo skausmų. Į šeimos verslą įsiliejus Jean'o sūnui Frédéric'ui, čiulpinukai nuo pilvo dieglių virto šokoladu. Frédéric'o sūnus Jean'as 1912 m. sukūrė garsiuosius praline - šokoladinius saldainius su įdaru, o jo talentinga žmona Louise Agostini - nepakeičiamas praline dėžutes šokoladui, kurias iki šiol naudoja visi Belgijos šokoladininkai.

Tai, kad Neuhaus'as yra vienas iš šokoladininkų lyderių - seniai žinojau, tačiau, kad jų produkcijos galima įsigyti Briuselio pakraštyje įsikūrusioje išparduotuvėje - man buvo didi naujiena. O tai, kad nuvykus į šią svajonių išparduotuvę galima ragauti visus saldainius iš eilės - pasirodė absoliučiai tobula. Tai ir nuvykom į Vlezembeek'ą savomis akimis pamatyti tą šokoladinį rojų.

Šopingas Antverpene pavirtęs į kultūringą viešnagę

Buvom girdėję paslaptingų pasakojimų apie tai, kaip smagu Antverpene vaikštinėti po parduotuves. Ir vieną šeštadienį, per vasarinį išpardavimų bumą, nuvykom į Antverpeną tuo įsitikinti. Juo labiau, kad turėjom ir vieną kitą platesnio akiračio interesą - Antverpeno traukinių stotį, Rubenso namą, deimantų gatveles ir Hortos kavinę.

Žinoma, tam, kad nuodugniai apžiūrėti stotį ir patirti architekto Jums dar XX a. pradžioje suplanuotą įspūdį, reikėtų iš Briuselio į Antverpeną vykti traukiniu. Tačiau mes, prisipažįstu, pasielgėm kaip kokie bobo - atvažiavom automobiliu, jį pasistatėm požeminėje aikštelėje (už kurią dienos pabaigoje palikome 18 pinigų) ir tos dienos vizitą pradėjome aplankydami vieną nerealiausių traukinių stočių visoje Europoje (2009 m. JAV žurnalas Newsweek Antverpeno Centrinė stotį titulavo ketvirta gražiausia traukinių stotimi pasaulyje).

Antverpeno deimantai

"- Ar tokius iškastus neapdorotus akmenis, kaip šis, galima kur nors parduoti?
- Yra vienintelė vieta pasaulyje. Antverpenas. Viskas, kas parduodama vengiant "De Beers" bendrovės, - o tai maždaug dvidešimt ar trisdešimt procentų rinkos, - parduodama Antverpeno deimantų biržose.
- Ar tai paaiškinote merginai?
- Žinoma.

Taigi mano Alisa iš Stebuklų šalies keliauja į Anterpeną. Padavėjas atnešė dienos patiekalą: gruzdinti pupų kukuliai su avinžirnių tyre ir aliejumi. Izaokas, ramus, nepaisant nieko, puolė valgyti savo pitų.
Akimirką jį stebėjau. Atrodė, kad nori išpasakoti visa, ką žino, bet nieko nenori sužinoti iš manęs. Prisimerkusių akių žvilgsnis rodė vien kantrybę ir susikaupimą. Supratau, kad niekas gyvenime jo jau nenustebins. Jis buvo sutikęs begalę karštakošių, vilties netekusių žmonių ir lunatikų - tokių, kaip aš.
- O kaip viskas vyksta Antverpene?

- Labai įspūdingai. Biržos saugomos kaip Pentagonas. Tiesiog jauti, kaip nematomos kameros filmuoja tave iš visų pusių. Ten nieko nereiškia nei politika, nei nesutarimai. Vienintelis svarbus dalykas - brangakmenių kokybė.
- O kas sunkiausia bandant parduoti tokius deimantus? Ar galima įsivaizduoti kontrabandą, nelegalų tinklą?
Izaokas ironiškai šyptelėjo.

Sekmadienio popietė Marolles kvartale

Ką išmokom begyvendami Briuselyje - tai kaip mat išsikrapštyti iš namų kai tik iš debesijos išlenda saulutė. Žinoma, dar neišsimiklinom kaip vietiniai belgai, kurie su pirmu blaiviu saulės spinduliu išsineria iš neperšlampamų skrandų ir lyg kokie miestietiški šilkverpiai išskleidžia margaspalvius vasariškus apdarus. Mus iki to dar toli, tačiau pareiga lauke praleisti saulėtas minutes - tampa įpročiu.

Taip pirmą liepos sekmadienį, kai miestiečiai startavo siaubti išpardavimus paskelbusių parduotuvių ir ach, butikų, mes patraukėm į Marolles kvartalą, kur gyvena belgiškai kalbantys senieji belgai, kurių nelabai suprato mano prancūzų mokytoja iš Tulūzos ir ištisomis eilėmis rikiuojasi sendaikčių ir antikvariato parduotuvės, meno galerijos ir kitos ieškotojams tinkamos įstaigėlės.

Mus maloniai nustebino tądien dirbęs interjero salonas-kavinė su lauko terasa. Supratu, kad keistai apibūdinau, bet už tai labai pažodžiui. Vienoje erdvėje, po vienu stogu veikianti kavinė ir baldų bei interjero smulkmenų salonas, tikriausiai, gali nutikti tik Marolles, kur viskas sukomponuota lyg iš atskirų, tarpusavyje vargiai derančių, bet neatskiriamų detalių. 

Jules Destrooper ledai...

Vakar atradome nuostabų belgišką skanėstą - Jules Destrooper ledus. Grietinėlės ledai su galettes (tokie plonyčiai trapūs vafliai, čia dažniausiai valgomi su arbata) gabalėliais parduodami pusės litro talpos popieriniuose kibirėliuose. Mmmm, skanumynas, kad ir ne pigus. Tas mažas kibiriukas "Colruyte" atsiėjo beveik puspenkto euro (taip sakant, šeši tokie ledų indeliai  ir jau apsimoka įsigyti ledų aparatą). Bet kaina nė kiek nesumažina skoninių savybių :) Rekomenduoju paragauti.

Briuselio knygynai: belgiški, angliški ir gražiausi

Vieną šeštadienį paskyrėm maloniems pasišiurenimams knygynuose. Spėjom aplankyti visus, artimiausius mums tiek vieta, tiek savo dūšia. Pirmasis tądien buvo šviesus "Filigranes" knygynas, įsikūręs avenue des Arts 39-40. Čia neskubėdami pasimėgavom vėlyvais savaitgalio pusryčiais, kuriems išsirinkom po trikampį gabalėlį pomidorinio kišo ir po puodelį kavos.

Po pusryčių apsukom knygyną. Nerijus užstrigo kažkur tarp politikos ir istorijos, o aš dar kartą ištyrinėjau kulinarijos ir kelionių skyrelius bei rūsyje įsikūrusias knygas anglų kalba. Dauguma "Filigranes" parduodamų knygų yra išleistos prancūzų kalba, ypač nemenka knygų vaikams ir laisvalaikio literatūros pasiūla. Knygyne taip pat galima įsigyti ir knygų anglų kalba, bet nėra ko šiam knygynui nė bandyt konkuruoti su britų didžiūnais "Sterling books" ir "Waterstones".

Vasaros knygų mados - ko nepamiršti išvažiuojant prie jūros

Tačiau "Filigranes" knygyne man smagu vien jau pavaikščioti po skaidriu stogu uždengta knygų karalystę. Užeidavau čia net tada, kai skaityti prancūzų kalba buvo tikslas nepasiekiamas ir neatrodantis įmanomu, o apie rūsyje slypinti anglakalbį lobį nežinojau, o ir pasiteirauti nelabai tegalėjau. Man smagu bent pavartyti gražiai išleista knygas - knygų dailininkų ir jos autorių kūrinį: tirtai įrištą, kruopščiai apipjautą, prisidengusią šiek tiek paslaptingu, daug žadančiu viršeliu ir dailiai išdėliotu vidiniu pasauliu... 

Kaip vaikystėje, kad užeidavom su tėvais į knygyną buvusį šalia Kauno soboro (kurį teisingiau būtų vadinti Įgulos bažnyčia) arba į "centrinį", esantį netoli Laisvės alėjos ir Maironio gatvės sankryžos. Įėjimą į šį knygyną saugodavo sunkios, juodais aliejiniais dažais nutamsintos durys su iki žvilgesio nučiupinėtomis "S" silueto rankenomis. Vien kiek jėgos reikėdavo jas atidaryti! O didžiulėse senovinėse vitrinose būdavo dailiai sudėtos naujausios knygos. Ir dar vienas dalykas buvo tame knygyne. Žinot, kas? O gi loterijos bilietų būgnas: aštuoniakampis, pagamintas iš skaidraus plastiko ir pakabintas ant dviejų šoninių ašelių. Tėtis retkarčiais pirkdavo rausvą, kniede sutvirtintą bilietėlį, o man tekdavo laimė pro nedidelę angą būgno šone ištraukti tą laimingąjį, kelis kartus perlenktą lapelį. Jau seniai šis loterijos prisiminimas tūnojo kažkur giliai, saugiai padėtas į tų metų, kai gyvenome Lenino prospekte, skrynelę, o šiandien ėmė ir lyg koks spyruoklinis arlekinas - op ir iššoko. 

Grįžkime iš "centrinio" knygyno į Briuselį. Taigi, iš "Filigranes" patraukėm į gėjų paradą, o iš ten (pakeliui dar su J.T. ir T.J. išgėrę po taurę belgiško alaus) patraukėm į "Waterstones" (boulevard Adolphe Maxlaan 71-75). Smulkiai jo nepristatynėsiu, tikriausiai visi žinote, kas tai per žvėris ir koks jis patrauklus, ir kaip greita nuo jo išsivysto priklasomybė. Man net kelionė į jį pasirodė tokia maniakiškai įprasta, kad pamiršau nufotografuoti, o kai prasmegau kažkur tarp grožinės ir kelionių literatūros (mat ruošiamės antrai kelionei į Prancūziją) - tai tik alkis iškrapštė.

Į Le Katino parodą

Štai tokį kvietimą šiandien gavau iš Schleiper'io - į Katino parodą. Bien sûr, tai ne katinų ir katyčių, o Philipp'o Geluck'o sukurto komiksų herojaus Le Katino (Le Chat) paroda. 

Katino autorius - penkiasdešimt aštuonių metų amžiaus belgas, žinomas ne tik kaip komiksų autorius, bet taip pat ir kaip humoristas bei komediantas. 

Komiksų knygų serijos, skirtos Katinui papuola tarp dešimties populiariausių belgiškų-prancūziškų komiksų. Jei Wikipedia nemeluoja, 2008 m. Prancūzai nupirko 320 000 Le Chat kopijų. 

Le Chat herojus - antropomorfiškas, žmogaus ūgio katinas atsiduriantis komiškose situacijose, mat pažodžiui supranta patarlių ir priežodžių metaforas arba kasdienes situacijas paverčia nesusipratimų virtine iškėlęs hipotezę "o kas, jeigu..."

Le Chat gimtadienis - 1983 m. kovo 2 d. (viso labo metais ir trupučiu vyresnis už mano brolį). Kitąmet šiam padarui sukaks...30 metų. Oho! Ar pagalvojot, kad Filipas jau 30 metų kuria savo apvalaino herojaus nuotykius?

"Be positive": sveikuoliško maisto parduotuvė ir 10 minučių

iliustracija iš www.be-positive.be

Kad jau užėjo kalba apie parduotuves, leisiu sau pasidalinti jau gana senoku atradimu - "Be positive" parduotuve-užkandine Jourdan aikštėje (Nr. 26). Čia retkarčiais užsuku po prancūzų eidama namo. Ach, prancūzų, jei jau apie tai paklausėt, tai ta proga pasiguosiu pirmadienio nusivylimu, kuris bebaigia užslėgti mano mintis, kad net, kaip sako prancūzai neturėjau moralės nė šiandienos egzaminui ruoštis. Taigi, buvo taip. Pirmadienį, mano kursiokas Inaki paklausė ar aš jau užsiregistravau kovo mėnesio sesijai, nes liko tik trys vietos. Na, sakau, kad ne ir pridūriau, kad po pamokos užsiregistruosiu. Po tos pamokos nuėjau iki bankomato pasitikrinti, kiek kortelėj pinigų ir už dešimties minučių grįžau į mokyklą. Sulaukiau savo eilės registratūroj ir sužinojau, kad... grupėje nebeliko laisvų vietų. Na, norėjau skradžiai žemėn prasmegt iš liūdnumo...Registratorė mane vos vos užjautė ir įrašė į "waiting list". Menka paguoda, bet vilties yra, kaip sakė kita, labai smagi priimamojo darbuotoja, gal dar kas apsigalvos ar pereis į kitą lygį. Vis gi - dar beveik savaitė iki naujos sesijos pradžios. Bet vis tiek, jaučiuosi kaip kokia musė ištėkšta iš barščių. Kursiokas argentinietis sakė, kad "C'est un scandale! C'est pas juste!". Va va, būtent. AŠ gi jau čia metus mokausi... Na, tai va, pasiguodžiau, išguldžiau savo liūdesį, tai gal palengvės, o tai jau su šia mintimi jau dvi naktis permiegojau, vis tiek ji mane kamuoja. Bet, be positive.

Taigi, parduotuvėje "Be positive" (viena dar įsikūrusi Ixelles, 1, rue du Parnasse) galima įsigyti visokiausių labai sveikų produktų - nuo neskrudintų grikių ir kelių rūšių pupelių iki kokoso aliejaus ir viso grūdo ruginių miltų, nuo eko šokoladų ir prieskonių iki burokėlių bei duonos. Vienu žodžiu, apstu gėrybių, pažymėtų įvairiausiais sertifikatų ženkliukais, eko, organic ir fair trade etiketėmis.

Parduotuvės kamputyje veikia nedidelė užkandinė, kurioje sukasi žavi tamsiaplaukė lietuvaitė. Už gana protingą kainą čia galima suvalgyti asmeniškai paruošiamą ilgutėlį sumuštinį (už 3,95), trintos sriubos ir kokių nors keistų, bet labai sveikuoliškų salotų. Beje, užkandinės meniu jautrus sezoniniams pokyčiams.

Kainos - gana normalios, nesikandžioja. Šiandien čia pirkau viso grūdo eco ruginių miltų kitam duonos kepaliukui. Pusės kilogramo maišelis kainavo 1,95 euro. Tu tarpu Delhaize - apie 1,60 euro (tiksliai nepamenu), bet švaručiai, nusijoti. Tai apie trisdešimt centų primokėjau už visokius pelus ir eco.

Lietuviški maisto produktai rusų "Gagarine"

Reikia mokytis tą fui subjnctif'ą, bet išsisukinėju. Dar gi gerklę su visais priklausiniais graužia koks tai įkyrus perštėjimas (matyt, kad įgytas Binche), tai ir pasiteisinimas gana įtikinamas - sirguliuoju ;). Sirguliuoju, tai sirguliuoju, bet vis tiek Nerijus šiandien manę išsivedė į lauką. Ėjom katinui ėdesio nupirkti. Ta proga buvom sumanę užeiti ir į naujai atsidariusią rusų parduotuvę "Matriošką".

Na, "Matrioška" buvo nuleidusi apsaugines žaliuzes, tad įsisvajoję apie rūgščią grietinę ir mėtinius meduolius, nukulniavom iki "Gagarino". Apie Gagariną rašiau kažkada seniau, tad šįkart tik pasidalinsiu trumpa žinute apie lietuviškus produktus, nes dažnai pasitaiko nugirsti, kad jau kaip Briuselyje visai nėra lietuviško maisto, tai oi. Na, nėra, bet "Gagarine" galima rasti:

juodos "Lašų" duonos (šviežios ir šaldytos);

trijų rūšių "Švyturio" alaus ("Ekstra", "Ekstra draught" ir "Adler Bock") - 1,50 eur/but.;

grietinės ("Svalia" - litovskaja smetana klassičeskaja) - 2,5 eur/ind.;

šokoladu glaistytų varškės sūrelių ("Nykštukas", "Pasaka" ir "Jonukas") - po 50 ct. (šaldyti, bet kaip man neseniai išaiškino Mindaugas, tai visai nesugadina sūrelių kokybės, kuo ir patys įsitikinom sukimšę keturis sūrelius. Jei netikite ar abejojate, galite pasiskaityti veidas.lt publikuotą odę varškei "Skonio ir naudingųjų medžiagų harmonija varškėje". O ten be visa ko, pilkai ant balto dar rašoma, kad varškę "galima užšaldyti. Dėl to varškės maistinė vertė nesumažėja, skonis nepasikeičia");


rūkytų šprotų ("Lignesa") (nepirkom, tai ir kainą pamiršau).

Ką dar parsitempėm? Šaldytų mėlynių (5 eurai už puskilogramį), raugintų kopūstų (puslitrį už 2,2 euro), grikių (700 g/2,60 eur) ir dar šio bei to pasimaloninimui.

O kad pirkom už 27,89 eurus, dar gavom 1,39 euro vertės "skitką" kitam pirkimui :)

Leopoldas Lambikas I alias Kicius, Kacius, Katanėlis

Kurį laiką nieko nerašiau. Ne, ne todėl, kad Belgijoje nusibodo ir nebėra jau apie ką papasakoti. Tikrai ne. Ši maža šalis pilna staigmenų ir visokiausių įdomybių. Priežastis buvo kita. Ją, tiksliau jį, matote nuotraukoje. Mūsų namuose apsigyveno katinas. Dar toks visai katinėlis, gimęs rugpjūčio viduryje.

Pavadinom mes jį tokiu ilgu skambiu vardu - Leopoldas Lambikas I, bet šaukiam trumpais kaciais ir kiciais. Kilmingojo vardo kilmė ir logika tokia: Leopoldas - belgų karaliaus garbei (mūsų kacapėlis irgi yra belgas), Lambikas - briuselietiško alaus garbei (nes abu jie - ir katinas, ir alus - šviesios spalvos ir spontaniško būdo).

Mūsų Leopoldas turi savo pintą namelį (ugdom gerą skonį, ką ten visokiuose skudurinėse palapinėse gyvens), kurį, esant reikalui, galima paversti kelioniniu krepšiu (kemperiu). Visas tas įmantrus būstas kainavo apie 25 eurus "Tom&Co" parduotuvėje. Kitas stambus pirkinys - WC su stogu ir dvigubu dugnu - užtenka kasdien persijoti kraiką ir išmesti tai, ko ten neturėtų būti. Šitą pirkom netoli namų esančioje "Une vie de chien". O toliau prisidėjo kraikas, žaisliukai, ėdalo indeliai, purškikliai atbaidyti ir purškikliai privilioti, etc.

Pirmomis dienomis turėjom šiokio tokio vargo su WC dėžute, bet panašu, kad (tfu tfu tfu) jis jau beveik praeityje. Kažkada, artimiausiu metu, teks mūsų chuliganėliui susipažinti su veterinaru. Gal kas galite kokį nors rekomenduoti?