Rytas Strasbūre

Barrage Vauban

Jau seniai norėjau aplankyti Strasbūrą (Strasbourg), nes ten aukščiausia katedra Prancūzijoje, nes ten palei kanalus išsirykiavę fachverkiniai nameliai, nes ten gimė kalėdinės mugės. Būtet dėl jų labiausiai ir norėjau pasivaikščioti Strasbūro gatvelėmis. Aišku, kad ne rudenį, o gruodžio mėnesį, kai aukštų kreivasienių namelių apsuptose aikštėse įsikuria kalėdinis turgus, pilstomas karštas vynas, graužiami meduoliai ir kertami troškinti kopūstai su elzasietiškomis dešrelėmis. Na, bet taip nepavyko. Už tai turėjau progą pasigrožėti miestu rudeninį rytą, kai jo gyventojai skubėjo į darbą, o turistai dar tingiai pusryčiavo savo viešbučiuose.

Kaip minėjau, ekspedicijai turėjau tik pusdienį, per kurį spėjau apeiti Illio upės ir fosos apjuostą Grad Île (nuo 1988 m. saugoma UNESCO) ir Petite France rajonus. Nuostabiausia buvo rytinė šviesa - jau nepamenu kada buvau vaikščiojus po rytėjantį miestą. Aštrūs spinduliai išryškino miesto faktūras ir nurausvino iš ryškiaspalvio smiltainio sumūrytus fasadus.

Ill'io upė ir Vauban'o užtvanka

Pirmiausiai apsukau pusratį palei fosą, perėjau XVII a. sukonstruota dengta Vauban'o užtvanka, nes užmačiau ten lendančius dviratininkus ir šiaip skubančius į dabus ir darželius. Dengtas takas pavirtęs smagia vieša galerija - abipus koridoriaus esančiose patalpose įrengtos įvairios vaizdinės ir garsinės instaliacijos, tas prašalaitį pasitinka šnabždančios, miksinčios ir skimbčiojačios keistenybės. Beje, šalia šios užtvankos įsikūręs ir Strasbūro ŠMC'as.

Patyliukais paklaidžiojau fachverkiniame, kanalais išraižytame Petite France rajone, įsispraudusiame pietiniame Grand Île kampe. Ryte ir čia buvo ramu. Neskubėdamos atsidarynėjo kavinės, baristos mankštino kavos aparatus, rytinėje saulėje bandė sušilti juodi šunys ir mažos katės, darbavosi barzdaskučiai ir kirpėjai, vienas kitas pramiegojęs vietinis paknopstom skuto į darbą, savo darbus baiginėjo šiukšliavežiai. Turistų - nė cypt. Puikuma.

Bežioplinėdama pasiekiau ir garsiausią Strasbūro statinį - raudono smiltainio katedrą. Pastatyta 1176-1439 m., iki pat 1874 m. ji buvo aukščiausias pastatas pasaulyje. 142 m. bokštas pralenkė Gizos piramidę, kuri tuo metu buvo sumažėjusi iki 139 m. aukščio. Šiuo metu Strasbūro Dievo Motinos katedra yra aukščiausia bažnyčia Prancūzijoje, šešta aukščiausia pasaulyje ir aukščiausias iki šiol stovintis Viduramžių statinys.

Didžiausią įspūdį man paliko ne jos dydis, nes kai jau tokia nemaža ta katedra, tai nelabai ir supranti, kiek ji nemaža. Keisčiausia buvo bažnyčios fasadų spalva. Pastatydinta iš rausvo Vogėzų smiltainio, rytinėje saulėje puošnūs ir aštrūs vėlyvosios gotikos fasadai tiesiog dega rausva liepsna. Kitas įdomus dalykas - labai aiškiai fasaduose atsispindinti statybos istorija - rytinis santūrus romaninis fasadas ir į vakarus atgręžtas puošnus, virpantis gotikinis. Lyg ir nieko keisto. Tol, kol neatkreipi dėmesio.

Apsukus ratą katedros viduje, išlindau lauk ir patraukiau aplinkui. Ir cha! Man pasisekė - kaip tik atsidarė durelės, pro kurias buvo galima patekti į laiptinę, vedančią tiesiai ant katedros stogo. Uf, sporto buvo (blauzdas maudė ir kitą dieną belakstant aplink savo tvenkinius), bet kalnų juosiamo miesto panoramos atpirko visus tris prakaito lašus.

Senasis žydų kvartalas

Suktais laiptais nusileidus ant žemės įkišau nosį į XVII a. Rohan rūmų kiemą ir pro XV a. Kammerzell namą patraukiau buvysia žydų gatve link upės. Susipažinau su Respublikos aikšte ir nusigavau į Kléber aikštę, kur atlikau ritualinį L'Aubette rūmuose įsikūrusio knygyno ir Galeries Lafayette lankymą.

Miestas jau ruošiasi kalėdinei mugei

Na ir desertui, sulaukusi darbus baigusių bendrakeleivių, antrą kartą apžiūrėjau Saint Pierre-Le-Jeunne bažnyčią. Ne todėl, kad jos rūsiuose išlikusios VII a. kolumbanų bažnyčios liekanos, bet dėl Lietuvą kelyje į krikščionybę vaizduojančios freskos. Ji, tiesa, buvo beveik naujai perpaišyta XIX a., o kiek vėliau dar ir parestauruota. Bet vis tiek smagu save rasti.