Blegny anglies kasyklos

Vartai į Blegny kasyklos teritoriją

Blegny anglies kasykla, kurią aplankėme darganotą ir vėjuotą lapkričio dieną, yra viena iš keturių kasyklų visoje Europoje, į kurias lankytojai gali patekti senaisiais šachtininkų šuliniais ir keltuvais. Nežinau, ar tai tikrai labai svarbus turistams atiduotų kasyklų bruožas, tačiau, vienok, smagu ir šiek tiek baugu metaliniame narve kristi tiesiai į anglies tamsą.

Prieš leidžiantis į šachtas visi ekskursantai aprengiami uniformomis ir uždengiami šalmais

Pirmieji vietovėje esančius anglies išteklius pradėjo naudoti Val-Dieu vienuolyno gyventojai dar XVI a., o XVIII a. pabaigoje buvo išraustos pirmosios galerijos, 1850 m. buvo įrengtos garinės mašinos, naudotos anglies kasyboje. Na, o 1882 m buvo įkurta Société anonyme des Charbonnages d'Argenteau-Trembleur. Sujungus du greta buvusius domenaus, kasyklai atiteko beveik 900 ha plotas, buvo įrengtos specialios geležinkelio linijos produkcijos pristatymui, tačiau tai tai neišgelbėjo įsteigtos įmonės nuo bankroto. 

Baarle-Nassau arba Baarle-Hertog miestelis Belgijos ir Nyderlandų karalystėse

Pirmą kartą apie tarp dviejų karalysčių pasiklydusį miestelį perskaičiau "Kaleidoskope" - kažkada leistame Belgijos lietuvių bendruomenės žurnaliuke. Tada pagalvojau, kad nieko sau, miestelis miestelyje, o tame miestelyje dar keli miestelio gabalėliai, kuriuose tupi dar po vieną kitą miestelio spuogą. Žmoniškiau tariant, tai 22 Belgijos eksklavai Nyderlandų teritorijoje, sudarantys maždaug 8 km.m. plotą. Šiuose eksklavuose dailiai įsiterpę 8 Nyderlandų eksklavai. Mažiausias Belgijai priklausantis žemės gabalėlis yra šiek tiek didesnis nei 2,6 kv.m.

Eben-Emael fortas

Milžinišką fortą St. Pieters kalnuose aplankėme prieš pradėdami grybauti. Planavom pasielgti priešingai, tačiau nuobodūs kamščiai remontuojamame greitkelyje kiek pakeitė sumanymus. Eben-Emael fortą, beskaitydamas Roberto Petrausko knygas atrado Laurynas. Kaip jis pats išreiškė nuostabą, "gyvename čia jau trečius metus, o iki šiol neaplankėme nei vienos, II Pasaulinio karo vietos". Na, taip, sutinku (išskyrus tai, kad mes su Nerijum ir kompanija jau esam aplankę Hitlerio bunkerį - vilko guolį ir  trumpam pasižvalgę po Stavelot'ą).

Gaasbeek pilis

Sekmadienį pusdieniui ištrūkom į lauką - kol saulė šviečia - reikia tuo pasinaudoti. Juo labiau, kad ant mano nosies jau kelionė į Lietuvą pas saviškius ir į Briuselį grįšiu tik rugpjūčio pabaigoje - reikia pamatyti pagrindines vasaros parodas, atlikti prievoles išpardavimams ir pasisotinti miestu iki soties, kad užtektų iki sugrįžtant. Apie ką aš čia? Ach taip, sekmadienio pasivaikščiojimą visai šalia Briuselio, Pajottenlande (lambiko krašte), stovinčioje Gaasbeek pilyje.

Ši pilis - pati tikriausia... XIX a. vizija, apie tai, kaip mūsų protėviai gyveno XVI a. Gal aš čia per gudriai susukau, bet esmė ta, kad tai, ką galima šiandien pamatyti keliaujant po Gaasbeek (tikriausiai, kad reikėtų tarti Gasbėk) pilies sales - sukurta XIX a. ir dar prie to papildomai patobulinta XX a. pradžioje.

Ommegang - viduramžiškos Briuselio tradicijos

Ommegang'o plakatais buvo nulipintos visos Briuselio skelbimų vitrinos, keistas pavadinimas ėmė mirgėti ir internetinėse svetainėse. Kas tas "ommegang"? Pats žodis "ommegang", sudurtas iš dviejų flamiškų žodžių "omme", reiškiančio "ratu" ir "gang", reiškiančio paprasčiausią "eitį", lietuviškai galėtų būti večiamas kai "procesija". Flamų žemėse religinės procesijos išlikusios iki šiol. Taip pat "ommegang" etiketė klijuojama ir iškilmingoms gildijų bei miestų grietinėlės eisenoms.

Briuselyje svarbiausia religinė procesija iki pat prancūzų revoliucijos buvo skirta Sablono Pergalių Švč. Dievo Motinai, kurios skulptūra dar XIV a. viduryje buvo stebuklingai išgelbėta iš Antverpeno ir grąžinta briuselėnams. Tradiciškai procesija, lydima arbaletininkų, pajūdėdavo iš Sablono Švč. Dievo Motinos bažnyčios, apsukdavo septynių kilmingų šeimų (visos kartu vadintos "Lignages"), kurių protėviai sudarė Briuselio valdantįjį sluoksnį, namus ir įžengdavo į Grand Place ir rue de Madeleine grįždavo į Sablono bažnyčią. Eisenoje miestiečiai išsirykiuodavo pagal griežtą tvarką, atspindinčią kiekvieno dalyvaujančio socialinę padėtį ir jos svarbą miesto visuomenėje. Tvarka labai paprasta - kuo svarbesnis miestui buvai - tuo arčiau nešamos skulptūros buvai prileidžiamas. Pirmieji žygiuodavo miesto įgulos kariai, juos sekdavo amatininkų gildijos ir pirkliai, už jų - miesto kilmingieji bei magistrato nariai, o Švč. Dievo Motinos skulptūrą supdavo dvasininkai ir arbaletininkai. Su amžiais procesijos sudėtis kito, prisidėjo įtakingos miestelėnų šeimos, atsirado persirengėlių ir milžinų kortežai. O tada atėjo prancūzai ir panaikino šią religinę tradiciją. Kam čia reik išsidirbinėti?

Apie Belgijos virtuvę

Praeitą savaitę smagiai paplepėjom su Renata iš tinklaraščio "Sezoninė virtuvė": apie Belgiją, Belgijos regionus, jų virtuvę, turgelius ir sezonines daržoves. Daug smulkmenų dar liko nepapasakota, galbūt kiek vėliau jos sulips į naują įrašą (ar straipsnį), o dabar visus, kuriems įdomūs gastronominiai dalykai, kviečiu užsukti į "Sezoninę virtuvę". Smagaus skaitymo! 

Happy birthday, Mis Flagey

Šeštadienį su trenksmeliu paminėjom 75-ąjį  savo kaimynės Mis Flagey gimtadienį. Briuseliečiai tai tikrai supras, ką turiu mintyje, o kitiems priminsiu, kad tai - šalia Eugène Flagey aikštės stovintis mano mylimiausias pastatas Briuselyje. 1935-38 m. jį, pagal Joseph Diongre projektą, specialiai surentė Nacionaliniam radijo transliacijų  institutui ir pavadino "Radijo namais" ("Maison de la Radio"). Ir neįtikėtina, bet - tai buvo pirmoji tokia radijo stotis Europoje. Reikia pripažinti, kad architektas meistriškai išsprendė itin stambaus tūrio pastato, kurio vienas iš fasadų užima visą aikštės kraštinę, komponavimo ir vizualinės raiškos uždavinius. Masyvius fasadus skaido ištisinės horizontalios langų eilės, o netinkuotų plytų reljefas sukuria judesio, vibracijos įspūdį. Maison de la Radio interjerai - art deco stiliaus - tikriausiai, kad populiariausio stiliaus Briuselyje.

Kas man dar pasirodė įdomu - tai priemonės, kurių ėmėsi konstruktoriai ir inžinieriai, norėdami dailųjį pastatą įkurdinti drėgnoje vietovėje su porėtu gruntu (šalimais Ixelles tvenkiniai, kurių vienas buvo ir dabartinės Flagey aikštės vietoje). Pirmiausia statybų aikštelėje buvo įrengtos pompos, be atvangos sausinusios statybvietę. Pagrindas būsimo statinio pamatams buvo išlietas iš betono ir uždengtas vario plokštėmis.

Radijo stotyje buvo suprojektuota dvylika trapecijos plano įrašų studijų. Tarp jų - ir garsioji studija Nr. 4 (šiandien - nepriekaištingos akustikos filharmonijos salė), kurioje buvo pastatyti 8 000 vamzdžių vargonai*. Tik pradėjusi veikti, radijo stotis transliavo šiek tiek ilgiau kaip septyniolika valandų per parą (nuo 6.45 iki 24 valandos). Radijo pastate veikė ventiliacijos sistema, buvo sumontuota moderniausia radijo įranga ir įrengta trylika liftų (!), o garso izoliacija iki šiol funkcionuoja nepriekaištingai. Va, štai ir senųjų statybų kokybės koeficientas - nesusidėvintis funkcionalumas.

Moi, Belgique

Jei jau prakalbom apie kiną, būtų visai nei šiaip, nei taip nepaminėti dokumentinių filmukų ciklo apie Belgiją "Moi, Belgique" ("Aš - Belgija"). Istorinių apybraižų autorė - kažkada garsi belgų dainininkė Annie Cordy, sudainavusi frankofonišką pasaulį iš proto išvedusią dainą "Cho ka ka o". Mano subjektyvia nuomone, jos sukurtas Belgijos istorijos ciklas - kiek rimtesnis ir suprantamesnis platesnei publikai ;)

Trumpuose, maždaug valandos trukmės filmukuose, A. Cordy ir jos pasirinkti istorikai, menininkai, politikai bei kiti kiti belgiškos praeities žinovai pasakoja apie svarbiausius šalies istorijos momentus: nepriklausomos Belgijos Karalystės sukūrimą, karalius Leopoldus ir Albertus, Belgijos kolonialistinę praeitį, šalį skersai-išilgai pertrypusius Pasaulinius karus, angliakasybą ir emigraciją-imigraciją, belgus išradėjus ir atradėjus, Briuselį ir jo žmones, jų gyvenimus, sėkmes ir nelaimes.

Kelis ciklo filmukus galima rasti youtube.com. Jei kiltų noras sužinoti daugiau apie Belgiją ir jei... suprantate prancūziškai:

Ixelles kapinės - Cimetière d'Ixelles

Ixelles kapinių vartai

Diena be automobilio buvo puiki proga sėsti ant dviračio ir pasidžiaugti laisvomis gatvėmis. Iš to džiaugsmo nuvažiavom iki pat Ixelles (Ikselio) kapinių. Jau senai planavome ir net vieną kartą buvom iki jų nusigavę, tačiau tąkart kelią pastojo užrakinti vartai. Kapinėms čia irgi nustatytos darbo valandos. Ir teisingai, nėra ko čia drumsti mirusiųjų ramybės, jiems irgi reikia atsipūsti nuo tuksinčių turistinių žingsnių. Nors, tiesą sakant, tų smalsių turistų Ixelles kapinėse ne taip jau ir daug. Tankiau galima pamatyti kokią senuliukę, tyliai rymančią prie savo giminės kapo.

Viena iš Ixelles kapinių alėjų

Mes šiose kapinėse norėjom aplankyti tris belgiškas asmenybes ir vienos nelaimingos įsimylėjėlių poros kapą.  Kad netektų beviltiškai klaidžioti - iš kapinių sargo pasiėmėm planą (nemokamas!) ir nosies tiesumu nukulniavom aplankyti barono Victoro Hortos (1861-1947). Manau, kad nėra didelio reikalo pasakoti apie jo iki beprotybės ištobulintas Art Nouveau architektūros formas ir pritaikytus unikalius inžinerinius sprendimus. Jei manote, kad vis gi reikėtų - čia rasite visai pakenčiamą straipsnį apie šį meno ir konstrukcijų genijų. O artimiau su šiuo belgų architektūros baronu galite susipažinto jo paties namuose.

Victoro Hortos antkapis

V. Hortos kapas - vienas neišraiškingesnių visose kapinėse. Be žemėlapio tikrai tikrai nebūtumėme jo aptikę. Architektas palaidotas bendrame šeimos kape ir paslėgtas stačiakampiu betono luitu. Jau nekalbant apie tai, kad kapas apaugęs kerėpliškom tujom ir net turint žemėlapį, labai lengva jo paprasčiausiai nepastebėti. Jei visgi bandysite surasti pasikliaudami intuicija - Hortos adresas kapinėse - Pelouse 1, Avenue 17 kampas, šalia antrojo kapinių žiedo (mus pralinksmino kapinių sargo komentaras, kai paklausėm, kur tas Horta guli. Bakstelėjo pirštu žemėlapyje ir sako: "Paprastai Horta būna štai čia" - lyg pastarasis mėgtų mėtyti pėdas ar lankytis pas kaimynus pavakario arbatėlės).

Antoine Wiertz antkapis

Kitas smalsumo objektas - romantizmo epochos tapytojo ir skulptoriaus Antoine Wiertzo (1806-1865) kapas. Vautier gatvės 62 name, visai šalia Europos Parlamento ir Liuksemburgo traukinių stoties, esanti jo studija paversta muziejumi, kurį galima aplankyti darbo dienomis (nuo 10 iki 12 ir nuo 13 iki 17 val.). Štai ir atsakymas, ką veikti eurobiurokratams per pietų pertrauką, jei siela alksta kultūros ;) O šiandieninis Wiertzo adresas - Avenue 5 pabaiga.

Victoro Hortos suprojektuotas antkapis Solvay šeimai

Galų gale - trečioji asmenybė - chemikas ir filantropas Ernestas Solvay (1838-1922), įkūręs tarptautinius fizikos ir chemijos institutą, fiziologijos ir sociologijos institutus bei Briuselio universiteto Komercijos mokyklą. Briuselyje taip pat galima apsilankyti nuostabioje Solvay bibliotekoje, įsikūrusioje europiniame rajone, Leopoldo parke. Ir tiesa, antkapį Ernest'ui sukūrė tas pats garsusis Victoras Horta. Jį (antkapį) galite rast Pelouse W, tarp Avenue 5 ir Avenue 11.

Marguerite ir Georges antkapis

Neskaičiuojant kitų belgiškų įžymybių - nuo kariškių iki politikų ir žurnalistų, Ixelles kapinės žinomos ir dėl čia palaidotų dviejų įsimylėjėlių - prancūzų generolo Georges'o Boulangerio (1837-1891) ir jo mylimosios Marguerite'os Croizet (madame de Bonnemains). Margauerite buvo turtingų tėvų duktė ir karininko našlė, o Georgas - Paryžiuje gimęs karininkas ir politikas, įgyvendinęs keletą tuo metu svarbių reformų. Pavyzdžiui, eidamas Karo ministro pareigas, Boulanger'is pasiekė, kad pėstininkų dienos racionas būtų papildytas žuvimi (o tai tau!), šiaudais kimšti čiužiniai - pakeisti spyruokliniais, kareiviams būtų leista turėti savo asmenines šakutes ir šaukštus, o parapijų kunigai būtų atleisti nuo karinės prievolės. Dėl per didelio uolumo ir nesavalaikių idėjų (ar augančios įtakos), generolas buvo apkaltintas veikiantis prieš šalies saugumą. Nieko kito jam nebeliko, kaip sprukti nuo įkalinimo į artimiausią frankofonišką miestą - Briuselį. Čia jis pasitraukė drauge su savo meiluže Marguerite, kuri 1891 m. liepos 15 dieną mirė nuo džiovos. Praėjus pustrečio mėnesio prie mylimosios kapo nusišovė ir Georges'as.

Karališkieji rūmai - veidrodžių ir šviestuvų karalystė

Belgijos karalių aš visai nepažįstu ir net nesu nė karto jų mačius. Žinau tik, kad šiandien soste sėdi Albertas II, o jo sūnus princas Lorencas yra priėdęs velnių žilstelėjęs neklaužada raginiais akiniais. Bet kuo toliau - tuo labiau man jie patinka. Gal todėl, kad tai gana jauna dinastija, gal todėl, kad šie karaliai karaliauja Belgijoje, o gal todėl, kad valdo XXI a. pradžioje, bet kaip ir kodėl ten bebūtų, jie gana atviri visuomenei (aišku, neatmeskim ir to momento,kad juos tokiais galėjo padaryti ir kuris nors ministras pirmininkas): ištisus metus galima nemokamai aplankyti karališkąją kriptą Laekeno bažnyčioje ir vaikštinėti po buvusį mežioklės Laekeno parką, pavasarį liaudžiai atveria savo oranžerijos duris, vasarą (visą rugpjūtį ir pirmąją rugsėjo savaitę, iki 9 d.) - oficialiosios rezidencijos, į kurią įsileidžia keistus muziejininkų projektus ir nesąmoningas pramogas vaikams. Na, bet vis tiek, fainas tas jų Albertas, kuris už prasižengimus ištrynė savo Lorencą iš interneto. Ok, ne iš interneto, o iš oficialios karališkosios svetainės. Nieko sau moderni bausmelė, ar ne?

Tai va, aš nevisai apie tai norėjau parašyt. Sekmadienį netyčia aplankėm karališkąją rezidenciją. Paprasčiausiai važiavom pro šalį, o gi žiūrim - žmonių tuntai rikiuojasi šalia karaliaus durų. Tada ir toptelėjo, kad visai buvom užmiršę šią nemokamą karališką pramogą (Bekingemo rūmų lankymas kainuoja apie 20 eurų!).

Belgijos karaliaus oficialioji rezidencija stovi beveik pačiame Aukštutinio ir Žemutinio miestų paribyje, Place des Palais, šalia nelabai išvaizdaus Briuselio parko (Park de Bruxelles). Centrinio rūmų fasado ašis sutampa su parko ašimi ir kitoje jo pusėje stovinčiais Parlamento rūmais. Tokia parinkta pastatų išdėstymo schema atspindi ir šalies politinę santvarką - konstitucinę monarchiją.

Karališkuosiuose rūmuose šiandieninis karalius negyvena, nes turi rūmus Laekene, ramesniame Briuselio pakraštyje. Miesto centre stūksantys neoklasicistiniai rūmai tarnauja kaip... biuras. Čia įrengti karaliaus ir karalienės bei aukštųjų valstybės pareigūnų kabinetai. Rūmuose taip pat rengiami iškilmingi pobūviai valstybinių švenčių metu.

Lietus ir braškės Namure

Valonijos sostinėje esame viešėję jau kelis kartus. Nors niekaip ir neištaikom progos pašlifuoti senamiesčio gatvelių ir tokius planus nustumiam į ateitį, vieną savaitgalį drauge su J.T. ir T.J. išsiruošėm paimti Namuro citadelės. Žadėjom dar gi po to paiškylauti kur nors gražioje Meuse arba Sambre pakrantėse (Namuras įsikūręs šių dviejų upių santakoje).

Na, bet pirmiau nutarėm pasisotinti kultūra. Palikom automobilį aikštelėje ir nukulniavom į senosios citadelės kiemą, iš kurio ir leidomės į ekskursiją po Namuro tvirtovės požemius. Kaip papasakojo gidė, keltų laikais Namuras buvo gana svarbi mainų vieta, įsikūrusi stambiausių Ardėnų kalnus kirtusių prekybinių kelių sankryžoje. Vėliau Namurą iš aduatukų genties nukariavo romėnai. Viduramžiais ant stataus uolos rago Merovingai pastatydino pirmąją pilį. XIII a. Namuras atiteko Flamų grafystei, XV a. - Burgundijos kunigaikščiui Pilypui Gerajam, XVII a. viduryje - ispanams, kurie citadelę gerokai išplėtė ir įrengė modernius įtvirtinimus. Praėjus pusei amžiaus Namurą nukariavo prancūzai, kurie savu ruožtu patobulino ispanų patobulinimus. Praėjus trejiems metams Namurą iš prancūzų atėmė Viljamas III Oranietis. XVIII a. pradžioje, pagal Utrechto sutartį miestas iš olandų perėjo į austrų rankas, nors pirmieji toliau kontroliavo ir modernino citadelę. Tada į Namurą vėl atėjo revoliucingieji prancūzai. Iš jų miestas buvo atimtas Vienos sutartimi ir priskirtas Nyderlandų karalystei. Na, ir galiausiai, 1830 m. Belgija paskelbė nepriklausomybę ir Namurą pasiliko sau. Valio. Bet tai dar nebuvo perėmimų ir atsiėmimo istorijos pabaiga.

I Pasaulinio karo metais atėjo vokiečiai ir panaudoję dujas per tris dienas užėmė Namuro tvirtovę, kurioje  netrukdomi pasiliko viso karo metu. Karui pasibaigus ir vokiečiams apsitraukus namo, belgai po truputį pradėjo stiprinti citadelę - įrengė specialias patalpas, atsparias dujų atakoms, bet prasidėjus II Pasauliniam karui, naciai į Namurą.... atskrido lėktuvais ir priešdujinės kameros citadelės gynėjams nelabai kuo galėjo padėti...

Geraardsbergen'as (Grammont'as) ir mattentaart (tarte au maton)

Į Geraardsbergen'ą (flam.) arba Grammont'ą (pranc.) užsukom bėgdami nuo ūkuotų Blakenberge's pakrančių. Užsukom čia tyčia - paragauti varškės pyragaičių tarte au maton arba mattentaart, kurie yra saugomi UNESCO, t.y. nuo 2007 m. Europos Sąjungos yra pripažinti garantuotu tradiciniu gaminiu ir jiems yra suteiktas saugomos geografinės nuorodos ženklas. Pyragaičiai - kaip pyragaičiai, tik gaminami nuo neatmenamų laikų, o seniausias žinomas užrašyta jų receptas datuojamas XVII a.

Anot Marc Declercq "La cuisine traditionnelle belge", "maton" - tai atitinkamu būdu paruošta saldaus pieno varškė, kuria įdaromi tradiciniai pyragaičiai. Senaisiais laikais vėsius ir talpius rūsius, kuriuose galėjo ilgai išlaikyti nesugedusius pieno produktus turėjo tik vienuolynai ir pilyse gyvenę didikai. Skurdžiai gyvenę žemdirbiai apie tokią galimybę tegalėjo pasvajoti. O kadangi suprato, jog svajonėmis sotus nebus, sumąstė kaip pieno produktus išsaugoti šiltuoju būdu.

Nenugriebtas pienas būdavo sumaišomas su pasukomis, užkaitinamas ir nuvarvinamas. Trumpiau tariant - pagaminama saldaus pieno varškė. Tuomet į piestoje sutrintą varškę įberdavo cukraus ir įmušdavo kiaušinių trynių. Šią paruoštą varškės masę dėdavo ant nedidelių tešlos gabalėlių, užspausdavo ir iškepdavo pečiuje. Štai ir pyragėliai, ir būdas ilgiau išlaikyti greitai gendančius pieno produktus. Kad nepagalvotumėte, kad tik gramontiečiai buvo tokie gudrūs, pridursiu, jog toks varškės paruošimo būdas buvo plačiai žinomas ir praktikuojamas Vokietijoje (matte, kasematte) bei šiaurinėje Prancūzijoje (matte, maton). Tik gramontiečiai labiau už visus pamėgo tuos varškės pyragaičius ir kepė juos tol, kol įtikino visą Europos Sąjungą, kad mattentaart ar tarte au maton - yra pats pačiausias tik Grammont'e (Geraardsbergen'e). Ir tikrai, pyragaičiai baisiai skanūs. Paprasti, be didesnių išgalvojimų ir labai varškiniai.

Į Grammont'ą (Geraardsbergen'ą) atvykome sekmadienio pavakarę, tad vos spėjom apsidairyti, kai nebeliko nei vienos dirbančios kepyklėlės... Didžiai nuliūdome, bet nepraradome vilties gauti tai, dėl ko tiek kelio buvom atsibeldę. Ryžtingai apėjom rotušės aikštę ir prisėdom vakarinės saulės apšviestame nedideliame bariuke, kuris pasirodė besąs geriausias dviratininkų baras Europoje (ir pataikyk tu man taip). Baro šeimininkė atnešė mums po puodelį baltos kavos ir po superinį mattentaart'ą. Verta buvo važiuoti ir ieškoti :)

Pyragaičiai buvo populiarūs Geraardsbergen'o (Grammont'o) mieste bei jo apylinkėse jau XVI a. Žinoma, kad mieste veikusi Dievo Motinos ligoninė savo reikmėms nuolatos iš vietinių kepyklų pirkdavo mattentaart'us. Miesto kepėjai jau tada bandė reglamentuoti pyragaičių kepimą ir taip užtikrinti nepriekaištingą jų kokybę. Tad 1665 metais pasirodė pirmasis taisyklių rinkinys, aprašęs kepimą bei naudojamų produktų normas. Vėliau, 1752 m., karalienė Marija Teresė Austrė, tuo metu valdžiusi ir Belgiją, išleido pyragaičių dekretą. Galiausiai, 1978 m. miestelio kepėjai susikaupė ir susibūrė į Geraardsbergen'o kepėjų gildiją, kuri nuo 1980 m. organizuoja kasmetines gerardsbergenietiškų mattentaart'ų šventes.

Pasotinę žingeidumą ir pilvus, užsukom į Šv. Baltramiejaus bažnyčią (eglise Saint-Bartholomeus) - pačiame centrinės aikštės viduryje.

Tikrai nustebino, nes nesitikėjom išvysti tokio turtingo interjero. Neogotikinė, 1880-1896 metais iš plytų ir akmens luitelių sumūryta bažnyčia pastatyta ant gotikinės XIV a. šventovės pamatų. Didžiausios bažnyčios interjero puošmenos: neogotikinis altorius, įkomponuotas tarp kolonomis paremtų šešių arkų, polichrominė sienų tapyba...

... iš medžio drožtos skulptūros, ant sienų spalvingus atspindžius metantys vitražai, kurių viename pavaiduotas entuziastingas bažnyčios statybų vadovas Luisas su žmona ...

... užveriamas trijų dalių medinis Švč. Mergelės Marijos altorius...

...Kristaus kapo koplyčia...

 ... tradicinė flamiška iš medžio drožtą sakykla.

Bažnyčią supa kelios koplyčios: Šv. Antano iš Padujos, Šv. Andriejaus, Šv. Juozapo, Švč. Dievo Motinos širdies, Švč. Mergelės Marijos, Šv. Baltramiejaus ir Kristaus kapo. Kiekvienoje jų XIX a. pabaigoje buvo įrengti neogotikiniai altoriai (išskyrus Šv. Andriejaus koplyčia, kurioje stovi išlikęs barokinis altorius). Bažnyčioje taip pat saugoma nemažai išskirtinės vertės įrangos bei apeiginių indų, kuriuos galite apžiūrėti paspaude šią nuorodą.

Zelandijos provincija: salos, žiotys, tiltai, tunelis ir potvyniai

Grįždami iš Keukenhof'o sodo, pasukom iš kelio ir  link Belgijos nusileidom Nyderlandų pajūriu. Šalies pietvakariuose esanti Zelandijos provincija išsidėsčiusi salose ir keliuose apgraužtuose pusiasaliuose. Provincija įsikūrusi trijų upių -Šeldės, Reino ir Maas - žiotyse.

Sostinė - Middelburgas, kuriame gyvena apie 48 tūkstančiai olandų. Beveik trečdalį Zelandijos teritorijos sudaro vanduo, o didžioji dalis gyvenamų ir dirbamų teritorijų yra žemiau jūros lygio.

Zelandijoje gyvena apie 380 tūkstančių žmonių, tačiau vasaros sezonu šis skaičius išauga dvigubai ar net trigubai, mat į čia esančius paplūdimius suvažiuoja gausybė vokiečių turistų.

Provincijos herbe pavaizduotas iš vandens iki pusės iškilęs liūtas, o šalia, sakyčiau, charakteringas regionui šūkis - "luctor et emergo" (kovoju ir iškylu).

Kovoti Zelandijos provincijai tikrai teko. Pirmiausia - iš jūros atkovoti teritoriją. Tam vietiniai gyventojai statė pylimus, konstravo pompas (žymieji Nyderlandų malūnai!), kasė kanalus, kurias į jūrą grįžtantis vanduo drėkina dirbamus laukus ir pan. Deja, 1953 m. naktį iš sausio 31 į vasario 1 d., kilo smarki audra, kuri pavasarinį potvynį pavertė didele nelaime - 1953-ųjų Šiaurės jūros potvyniu. Per naktį vandens lygis jūroje pakilo 5,6 metrų, perlipo apsauginius pylimus ir didžioji dalis Zelandijos atsidūrė po vandeniu. Tą naktį jūra pat pat nepagailėjo Belgijos pajūrio (nukentėjo Ostendė, Knokė bei Antverpenas) ir Didžiosios Britanijos rytinės pakrantės. Taip pat nuskendo nemažai žvejybinių laivelių bei keltas "MVPrincess Victoria" su  visais 133 keleiviais.

Mr. Godiva suvalgė paskutinį šokoladinį saldainį

Šokolado gerbėjams - šiandien turėtų gerklėje strigti šio juodo skanėsto gabaliukas. Arba pradėkim šiek tiek kitaip. Šokolado gerbėjai, o ypač belgiškųjų praline mylėtojai, šiandien, gedulo vardan, turėtų pasirinkti juodą šokoladą. Šiandien Šveicarijoje mirė legendinės šokolado imperijos "GODIVA" karalius - Pierras Drapsas jaunesnysis.

1926 m., jaunesniojo Pierro tėvas, Pierras Drapsas vyresnysis pradėjo gaminti legendinius belgiško šokolado praline, kurie tada dar nesivadino skambiu vardu "GODIVA". Daug nedvejodami, prie saldaus tėvo verlo prisijungė ir Pierras jaunesnysis su kitais dviem broliais (veikiausiai nePierrais).

Prieš II Pasaulinį karą pasimirė senasis Pierras ir šokoladinę karalystę paveldėję broliai ją perkrikštijo legendinės ledi Godivos vardu. Netrukus po to, naujasis šokolado gamintojas, valdęs dvidešimt parduotuvių Belgijoje ir vieną Paryžiuje, pasauliui buvo pristatytas 1958 m., pasaulinės EXPO metu.

1972 m., "GODIVA" atidarė pirmąją parduotuvę New York'e bei parsidavė tarptautinei Amerikos kompanijai Campbell's... Taip belgiška belgiško šokolado legenda tapo tarptautine.

Šiandien pasaulyje veikia daugiau kaip 450 "GODIVA" parduotuvių. Gana neblogai, ar ne?

P.S. Įrašo pavadinimą pasiskolinau iš šio straipsnio, publikuoto www.flandersnews.be. Paveiksliukas irgi iš internetinių tyrų.

Moterų teisės Belgijoje

Bešmirinėdama p senąją spaudą, publikuotą šaunioje svetainėje www.epaveldas.lt), 1924 m. žurnalo "Moteris" penkto numerio 76 psl. aptikau trumpą žinutę apie Belgijos moteris. Negalėjau nepasidalinti:

"Moterų teisės Belgijoj.

Belgijoj moterų lygiu teisių iškovojimas nors ne sparčiais žingsniais, tačiau vis tik eina pirmyn. Ligi šiol moterys turėjo teisę dalyvauti vien miestų valdybų rinkimuose. Dabar jų teisės praplėstos ir į apskričių tarybų rinkimus. Balandžio 3 d. belgų Parlementas (Seimas) suteikė joms teisę būti skiriamoms prekybos teismų teisėjais. Yra gana juokinga, kad nors belgų moterys turi teisę būti renkamomis į Parlementą, bet jos neturi teisės pačios dalyvauti Parlemento rinkimuose.".

O ką moterys Belgijoje gali šiandien? Tikriausiai, kad viską ;)

Liepos 21-oji - nacionalinė Belgijos šventė

1831 m. liepos 21 d. belgai švenčia pirmojo Belgijos karaliaus Leopoldo I priesaiką Belgijos Konstitucijai.

1830 m. Belgija išsikovojo nepriklausomybę nuo Olandijos, 1831 m. vasarį Nacionalinis Kongresas patvirtino Konstituciją ir liepos 21 d. Coudenbergo Šv. Jokūbo bažnyčioje buvo prisaikdintas pirmasis Belgijos karalius Leopoldas I. Belgijai įgijus karalių, jos nepriklausomybę pripažino ir to meto galingosios šalys.

Ta proga Briuselyje kasmet vyksta siautulinga šventė, išvakarėse prasidedanti "liaudies balium" (dar vadinamu ir "nacionaliniu") Marolles kvartale. Šiais metais jame linksminosi ir vienas neklaužada princas su savo princese. Ryte, liepos 21 d. Šv. Mykolo ir Šv. Gudulės katedroje tradiciškai laikomos Te Deum mišios, po kurių karalius pašneka savo tradicinę kalbą apie šalies skaudulius ir perspektyvas, padėkoja, padrąsina ir pabara. Visą dieną, iki pat vidurnakčio, linksmybės vyksta Karališkajame parke, Belgijos Parlamentas atidaro duris liaudžiai, gatvėmis, žygiuoja įvairiausi orkestrai. Po pietų, apie ketvirtą valandą, nuo Karaliaus rūmų pajuda karinis paradas - prakaukši šauni kavalerija, pražygiuoja visos kariuomenės rūšys, galiausiai praburzgia ilgiausia kolona karinės technikos. Akis galima paganyti ir į IVECO tanketes (ar kažką panašaus) ir į dailius kareivius (arba kareives). Smalsuoliams netrudo net lietus, kuris, pasak fladersnews.be yra tradicinis karinio parado palydovas.

Kaip tvirtina mano šaltinis, šiais metais parade dalyvavo beveik pusantro tūkstančio kariškių, naikintuvai (kurie paskui save paleido trispalvę dūmų uodegą), sraigtasparniai, išdidžiai gaudžiantys lėktuvai ir dar kažkokie du beveik boingai (skraiduolių išvis buvo 30). Tada jau sekė įvairiausia sausumos technika, vilkikas pravežė guminę valtį, o kitas - tanką. Koloną užbaigė policija, ugniagesiai, Raudonasis kryžius ir karo policija. Kartu su paskutiniais motociklais baigėsi ir lietus. Jau kaip pikta buvo... ne todėl, kad baigėsi, bet, kad nelaiku prasidėjo - namo grįžom šlapiom kojom ir galvom, bet už tai spėjom suinventorizuoti beveik visą Belgijuos kariuomenę :)

Šventę vainikavo dvidešimt penkių minučių fejerverkų ir muzikos reginys, kurį visai padoriai stebėjom pro savo langą. O mūsų vietinėj Jourdano aikštėj fejerverkai pakartotinai nubumbsėjo dar ir vidurnakį.

Su švente, Belgija!