Šeštadieniai dviese: Jonas Mekas, Van der Weydenas, Indija, Gerbaud šokoladinė ir kiti geri dalykai

Briuselio vitrina. Norėčau tokio arbatinuko

Atšalo Briuselis. Baigiasi ruduo ir ateina pats nemaloniausias žiemos-ne-žiemos laikas, kai anksti temsta, kartas nuo karto drengia smulkus lietus, pilkai aptrauktas dangus, dūsauja šiaurės vėjas ir anksti temsta. Briuselis atsisuka, sakyčiau, gana šlykščiu profiliu ir geriau jau klaidžioti po jo vidinį pasaulį, nei stengtis pliurzėje ir darganoje įžvelgti kažką romantiško. Geriau vakarais ir savaitgaliais klaidžioti po galerijas ir muziejus, gerti karštą Gerbaud arba Blondeelio šokoladą, mėgautis pašnekesiu jaukioje vyninėje, ragauti gerą kavą, lankyti kino teatrus ir namuose garinti kiniškus koldūnus. Kad būtų jaukiau, kad rankos ir nosys nežvarbtų, kad širdys džiaugtųsi šiltais vakarais.

M.K. Čiurlionio paroda Gente

Įsibėgėja Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai skirta kultūros programa Briuselyje. BOZAR'e nuskambėjo Violetos Urmanos rečitalis, beveik nepastebėta praskriejo lietuviškos dokumentikos retrospektyva, M.K. Čiurlionio parodos atidarymas Gento muziejuje. Tikrai labai planavau užsukti į STYX'ą ir pasimėgauti poetine dokumentika, tačiau per mažai reklamos padėjo šį norą pamiršti. Gaila, tačiau tikiuosi, kad susirinko daugiau kino gerbėjų nei į "Auroros" peržiūrą, kurioje neskaitant mūsų su Nerijumi sėdėjo dar du žmonės. Vienas kantrus, kitas - ne, nes filmui įpusėjus susiruošė namo. Trumpiau tariant, net lietuvių bendruomenė Briuselyje nepridėjo Buožytės filmui sėkmės. Šiek tiek apmaudu, nes ekrane estetiškai pasakojama fantastinė meilės istorija buvo įvertinta Neuchâtel fantastinių filmų ir Karlovy Vary festivaliuose.

He Yunchang, Neo Rauch, Francis Bacon ir Antoine Watteau

Aną šeštadienį darbinį nuovargį iškvėpavom tiesiai kultūrai į veidą ir nugriebėm visą Bozar'o grietinėlę: He Yunchang'o performansą Nirvana-Flesh, siurrealistinę, komiksinę, pop artišką ir dar kitokią Neo Rauch'o parodą Obsession of the Demiurge. Selectetd Works 1993-2012, Airijos dovanotą šiuolaikinio meno ekspoziciją su Francis Bacon'o kabineto reminiscencijomis ir efimeriškus Antoine Watteau muzikos bei dvaro gyvenimo atspindžius. 

Nedaugžodžiausiu. Watteau - kaip Watteau, bet ekspozicijos lygis (kaip Bozar'ui) - puikus. Sakyčiau, kad šitai mane ir nustebino labiau, nei gyvi pastelinių spalvų Antuano paveikslai. Šių bent jau reprodukcijas buvau mačius. Rekomenduočiau apsilankyti jei mėgstate muziką, baroką-rokoką arba nepažįstate Watteau.

Šiuolaikinis airių menas - šiuolaikinis ir be didelių pretenzijų. Aplankyti irgi rekomenduočiau, nebent ruošiatės skristi į Dubliną ir praleisti pusdienį puikiuose jo muziejuose. Jei ne - pasinaudokite proga - airių kuratoriai puikiai padirbėjo.

Neabejotinai saldžiausia airių ekspozicijos vyšnia - F. Bacon'o kanbinetas. Tai koncepuali dailininko studijos Londone replika, suteikianti progą pro durų plyšį patyrinėti tapytojo aplinką, rinktus vaizdus ir informaciją bei išvysti jo paskutinius taip ir nepabaigtus paveikslus. 

BRAFA plius sušiai

Šeštadienį drauge su Joana ir Tomu netikėtai paimprovizavom (šovė tokia kultūringa mintis besivartant rytinėje lovoje) ir aplankėm BRAFA'ą - Briuselio senienų ir taikomosios dailės mugę. Ėjom ne todėl, kad planavom įsigyti kokį safyrais apsodintą Cartier auskarą už daug pinigų, XVIII a. pabaigos tuometinės Lietuvos žemėlapį už 800 eurų ar nesvietiškai brangią septinto dešimtmečio sofutę (beje, mačiau ir vieną Picasą, bet man jis pasirodė per mažo formato, kad pirkti:]), bet labiau norėjom pažiūrėti, kas tai per reiškinys, šita mugė. Plepėdami šniukštinėjome kokių gėrybių turi prikupusios Belgijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Rusijos, Vokietijos, Monako ir kitų šalių galerijos bei kolekcionieriai. Tad žvelgiant į šią mugę smalsuolio akimis, ji - puiki galimybė vienoje vietoje pamatyti tiek uždaroje rinkoje cirkuliuojančių kūrinių. Žinoma, nereikia būti naivaim ir tikėti, kad tai didelė seifuose, bankų saugyklose ir gerai fortifikuotose vilose saugomų meno kūrinių dalis. Tai mažiau nei ledkalnio viršūnė, bet vis tiek malonu ant jos pasėdėti ir pasvajotį, kurį paveikslą norėtum pasikabinti šalia darbo stalo :)

Karališkieji rūmai - veidrodžių ir šviestuvų karalystė

Belgijos karalių aš visai nepažįstu ir net nesu nė karto jų mačius. Žinau tik, kad šiandien soste sėdi Albertas II, o jo sūnus princas Lorencas yra priėdęs velnių žilstelėjęs neklaužada raginiais akiniais. Bet kuo toliau - tuo labiau man jie patinka. Gal todėl, kad tai gana jauna dinastija, gal todėl, kad šie karaliai karaliauja Belgijoje, o gal todėl, kad valdo XXI a. pradžioje, bet kaip ir kodėl ten bebūtų, jie gana atviri visuomenei (aišku, neatmeskim ir to momento,kad juos tokiais galėjo padaryti ir kuris nors ministras pirmininkas): ištisus metus galima nemokamai aplankyti karališkąją kriptą Laekeno bažnyčioje ir vaikštinėti po buvusį mežioklės Laekeno parką, pavasarį liaudžiai atveria savo oranžerijos duris, vasarą (visą rugpjūtį ir pirmąją rugsėjo savaitę, iki 9 d.) - oficialiosios rezidencijos, į kurią įsileidžia keistus muziejininkų projektus ir nesąmoningas pramogas vaikams. Na, bet vis tiek, fainas tas jų Albertas, kuris už prasižengimus ištrynė savo Lorencą iš interneto. Ok, ne iš interneto, o iš oficialios karališkosios svetainės. Nieko sau moderni bausmelė, ar ne?

Tai va, aš nevisai apie tai norėjau parašyt. Sekmadienį netyčia aplankėm karališkąją rezidenciją. Paprasčiausiai važiavom pro šalį, o gi žiūrim - žmonių tuntai rikiuojasi šalia karaliaus durų. Tada ir toptelėjo, kad visai buvom užmiršę šią nemokamą karališką pramogą (Bekingemo rūmų lankymas kainuoja apie 20 eurų!).

Belgijos karaliaus oficialioji rezidencija stovi beveik pačiame Aukštutinio ir Žemutinio miestų paribyje, Place des Palais, šalia nelabai išvaizdaus Briuselio parko (Park de Bruxelles). Centrinio rūmų fasado ašis sutampa su parko ašimi ir kitoje jo pusėje stovinčiais Parlamento rūmais. Tokia parinkta pastatų išdėstymo schema atspindi ir šalies politinę santvarką - konstitucinę monarchiją.

Karališkuosiuose rūmuose šiandieninis karalius negyvena, nes turi rūmus Laekene, ramesniame Briuselio pakraštyje. Miesto centre stūksantys neoklasicistiniai rūmai tarnauja kaip... biuras. Čia įrengti karaliaus ir karalienės bei aukštųjų valstybės pareigūnų kabinetai. Rūmuose taip pat rengiami iškilmingi pobūviai valstybinių švenčių metu.

Rubenso namas (Rubenshuis) Antverpene

Rubenso namas. Barokinis fligelis ir portikas

Aną savaitgalį, bevaikščiodami Antverpeno deimanų ir prekybos gatvėmis, suvartojom ir šiek tiek kultūros -aplankėm triukšmingoje Wapper aikštėje stovintį Pieter'io Paul'o Rubenso namą. Tikrai neperlenksiu lazdos sakydama - namą, kuriame 29 savo metus garbingai ir turtingai nugyveno vienas garsiausių XVII a.dailės genijų, kolekcionierių ir diplomatų.

P.P. Rubenso autoportretas, 1623 m. (iliustracija iš www.totallyhistory.com)

Pastatą ir šalia buvusį žemės sklypą Rubensas nusipirko 1610 m., praėjus dviems metams po to, kai su pirmąja žmona Isabella Brandt grįžo iš Italijos ir įsikūrė Antverpene. Apsigyvenęs raudonų plytų šiaurietiško Renesanso stiliaus name, nuo 1616 m. iki 1621 m. Rubensas išplėtė ir padailino įsigytą pastatą: laisvoje sklypo dalyje pristatė pagal paties parengtą brėžinį "L" plano elegantišką barokinį fligelį, kuriame įrengė studiją; senąją ir naująją namo dalis sujungė triumfo arką primenančiu portiku, senojo namo rytinėje dalyje (jei neklystu), šalia kunstkameros, suprojektavo ir pastatė pusapskritimio plano galeriją, kurios kupolas, anot meno istorikų, sukurtas sekant Romos Panteonu. Ir iš tiesų, Rubensas taip kentėjo nuo meilės ir nostalgijos saulėtai Italijai, kad stengėsi nors gabalėlį jos susikurti savo aplinkoje - ir... jam pavyko. Įmantrus skulptūromis puoštas portikas bei puošnūs naujojo priestato fasadai namui suteikė trokštamą itališkojo palazzo įspūdį. Valio Rubensui, kurio flamiškos-itališkos dvasios būste nepasididžiuodavo apsilankyti riebiausia to meto grietinėlė, kurią, matyt, domino ne tik intelektualios kalbos, bet ir turtingiausia Antikos meno dirbinių kolekcija Šiaurės Europoje.

Savaitgalis Romoje: sekmadienis SS Quattri Coronati bažnyčioje, Romos forume ir ant bambinelio laiptų

Po saulėto šeštadienio, skaistus sekmadienis Romoje mums šypsojosi  iš visos širdies - kaip tikras italas - nuoširdžiai, draugiškai ir be jokio pilko debesėlio širdyje. Nesinorėjo ir galvoti, kad dar prieš vidurnaktį nutūpsim netokiame pavasariškame Briuselyje. Na, bet nuvijom tokias mintis tolyn ir pabandėm kiek galima tikslingiau nuskinti tą dieną (taip sakant, carpe diem).

Iškart po pusryčių nukulniavom iki vienos senesnių Romos bažnyčios skirtos keturiems bevardžiams kankiniams - IV a. Santi Quattri Coronati. Manoma, kad bažnyčia galėjo būti pastatydinta keturiems marmuro meistrams iš Panonijos, nukankintiems imperatoriaus Diokletiano įsakymų už tai, kad atsisakė iškalti dievo Asklepijaus statulą. Kita žinoma versija, kad keturi kankiniai buvę kareiviai, atsisakę garbinti tą patį Asklepijų.

Bažnytukė verta, kad užeitumėte. Ne tik tam, kad pamatytumėte originalias grindų mozaikas, meistrų nutapytus šventųjų atvaizdus ar pasisukinėtumėte po saulės nušviestą vidinį kiemelį, bet ir tam, kad pajustumėte besimaterializuojančią istorijos ir tikėjimo dvasią.

Bažnytukė jauki ir tokia absoliučiai tikra nuo pat senų aptrupėjusių freskų iki sekmadieninio vienuolių choralo, kurio klausant ima atrodyti, kad iš masyvių sienų, lyg koks vėsus žalsvas eliksyras, sunkte sunkiasi tyras ir besąlygiškas senųjų krikščionių tikėjimas, atkakli viltis, brolystė ir ramybė. Ir tas eliksyras užlieja, įsigeria į odą, ją apsunkina ir neleidžia nė žingsnio žengti lauk iš šventovės... ir taip ramu bei gera likti sename nutriušusiame klaupte ir leistis hipnotizuojamam skaidraus vienuolių giedojimo...

Išsėlinę iš SS Quattri Coronati bazilikos, pasukom siaura gatvele tolyn, beveik paraleliai Laterano gatvei. Tyliai pasivaikščiojom tarp apelsinmedžių metamų šešėlių, ochrinių sodų sienų ir į saulę atvertų langinių...

... užsukom į kelis paslaptingus kiemelius ir apsukę senąjį krikščioniškąjį kvartalą susitikom atsilabinti su savo kelionės kompanionais.

Garbės žodis - priešpiečiams pasirinktas restoranėlis - buvo visiškas fiasko (čia Rytis galėtų įsiterpti su baisiąja fraze "tai gi, ar aš nesakiau?"), bet tam buvo šioks pasiteisinimas - pasirinktasis restoranas, įsikūręs šalia mūsų apartamentų, mums neleido prisisėsti savo lauko terasoje ir ten palaukti pietų meto, nes dar buvo likę... 10 minučių iki restorano atsidarymo. Tai ne gi galėjom ten grįžti? Aišku, kad ne. Tad ilgai nesukę galvos pasirinkom kitą, "su vaizdu į Koliziejų". Ir taip buvo aišku, kad padarėm klaida (juo labiau, kad RR tą klaidą jau buvo padarę pirmą dieną), nes "La pace del cervello" padavėjai balsingai kvietė praeivius prisėsti ir pavalgyti jų restorano ruošiamo maisto. Ar gerai virtuvei reikalingi tokie šaukliai? Aišku, kad ne...

Atneštų patiekalų net neverta aprašinėti ar labiau gilintis į jų sudėtį. Tiesiog - mes trise gavom po bliūdą bile kokių salotų, kuriose padrikai voliojosi ir palmių šerdys ir graikiniai riešutai ir pačios pigiausios alyvuogės. O namų užkanda, kurią pasiėmė Rytis, pasirodė esanti iš vakuumo ištraukti saliamo, chorizo, kažkokio kumpio, sūrio ir iš parduotuvinio stiklainio iškabinti artišoko gabalėliai. A ja ja jai... Na, bet žvelkime į šviesiąja šio reikalo pusę - patiekalai buvo valgomi.

Savaitgalis Romoje: šeštadienis pasivaikščiojimas po Villa Borghese parką, pasisėdėjimas ant Ispanų laiptų ir Caffe Greco bei fantastiška vakarienė Trastevere

Pirmosios dvi dienos nepašykštėjo turistinių malonumų. Šeštadienis irgi atseikėjo ne ką menkesnį maršrutą su turistinėmis staigmenomis (ar tokiuose miestuose kaip Roma yra kažko, kas būtų neturistinis? Net jei tas kažkas neįtrauktas į turistinius gidus, vistiek, bus senas, dažniausiai gražus ir kartas - netikėtas). Tausodami kojas pavažiavome metro (negalėjom patikėti Romos metro pigumu -  1 euras už kurį gali važinėtis požeminiais traukinukais pusantros valandos!) keletą stotelių link Ispanų laiptų, bet eidami link jų per aplinkui truputį "nugrybavom" ir nukėblinom iki pat Villa Borghese. Pakeliui dar bandėm patekti į Kapucinų bažnyčią, garsėjančia iš kaukolių ir kitų kaulelių suręstomis kriptomis, bet .. atėjom prasidėjus ilgai pietų pertraukai (nuo 12 iki beveik 16 val.). Tad nieko per daug nepešę pasukom tolyn, link Borghese parko.

Užmetėm akį į F. Borrominio suprojektuotą Šv. Karolio prie keturių fontanų bažnyčią...

...pastoviniavom šalia Berninio Tritono fontano ir taip po truputį priėjom Villa Borghese. 

Parkas didžiulis, suraižytas pasivaikščiojimo takeliais, nubarstytas milžiniškais kankorėžiais, gausiai aplakstytas didelių ir mažų šunų bei šunyčių. 

Kad patekti į pačią galeriją - reikia atlaukti nemažą eilę, o mes tam nebuvom nusiteikę, tad pasėdėję priešais vilą vilaitę ir pailsinę kojeles, nusigavom iki zoologijos sodo.

"Art in Brasil": konceptuali kaligrafija ir cukrinės galvos

Lygia Pape

Šeštadienį, tada, kai apsilankiau pas Polanskį, apžiūrėjau ir paskutines dienas veikiančią brazilų parodą "Art in Brazil". Uf. Netikėtai taip ėmė ir nustebino. Tiek eksponatų gausa, tiek pačiais eksponatais, surinktais iš gana netrumpo laikotarpio. Parodos imtis - Brazilijos menas nuo 1950 iki 2011 metų. Darbai kruopščiai ir apgalvotai atrinkti, visi įdomūs ir saviti ("braziliški") ir nei vienu ne per daug. Ir dar reikėtų pagirti kuratorius, kurie išradingai prisitaikė prie chaotiškų Bozar'o patalpų.

Mira Schendel

Ekspozicija sunerta iš keturių modulių: 6-7 dešimtmečių 8 dešimtmečio ir 9 dešimtmečio bei moderni dailė. Kiekvieną laikotarpį pristatanti ekspozicija paįvairinta nedidelėmis iškiliausių to meto kūrėjų darbų kolekcijomis. Primityvistas Alfredo Volpi, konkretistė, Grupo Frente narė Lygia Pape, kaligrafijos meistrė Mira Schendel, dar vienas Grupo Frente narys Alusio Carvao, konstruktyvistė Lygia Clark, instaliacijų virtuozas Ge Orthof ir kiti menininkai, lyg nieko bendro ir neturintys su XIX a. įvairialype, tapatybės nesusiradusia, Brazilijos daile.

Alfredo Volpi

Įdomu buvo apžiūrėti naujosios Brazilijos sostinės (apie kurią kažkada teko rašyti referatą) planus ir fotografijas. Keisti masteliai, keistos proporcijos, bet visa tai turi keisto "braziliško" žavesio, kurio nestokoja ir šiandieninė šios šalies architektūra.

Henrique Oliveira

Braziliško meno atkarpą nuo 9 dešimtmečio iki šiandienos pristato instaliacijos (mano mylimiausias Ge Orthof), akcijų vaizdo įrašai ir keli tapybos darbai. Henrique Oliveira'os sukurtas objektas-interjero auglys (aš čia jį taip pasikrikštijau, nes neprisimenu pavadinimo) ir Caetano Dias cukrinės galvos mano numeriai vienas, nurungiantys prisipučiančius straublius-maišus ir į judesį reaguojančią švytuoklę, kuriai sienoje pradėjus brūžinti mėlyną puslankį, nuo garso ir netikėtumo net krūptelėjau, o po to paėjus tolėliau stebėjau, ar ir kiti išsigąs to blerbiančio judesiografo. Išsigando :))))) tad savo pasitenkinimui galiu pridurti, kad konstrukcijose panaudotos kinetinės detalės, judesio davikliai, oro pompos ir kiti techniniai sprendimai ištikimai tarnauja menininkų sumanymams stebinti ir gąsdinti žiūrovus.

Caetano Dias 

Parodą dar spėsite aplankyti iki sausio 15 d. Bozar'e. Bilieto kaina - 15 eurų, jei turite kokių įgytų privalumų, kaip pvz., narystės kortelė, studento arba pensininko pažymėjimas, mokėsite mažiau. 

"Brazil.Brazil" Šimtas metų Brazilijos meno

M. Brocos "Redemption of Han" (1895 m.)

Vietoj to, kad ruoščiausi prancūzų egzaminui, rašau įspūdžius apie parodą "Brazil. Brazil". Tokią atseit apžvalgėlę už 12 eurų. Keistas tas brazilų menas. Toks, lyg aštriu peiliu padalintas į kolonijinių patirčių apraudojimą importine stilistika ir abstrakčių formų bei primityvizmo samplaiką braziliška maniera. O kas yra braziliška - taip ir lieka sunku apibūdinti - (per)ryškios (per)grynos spalvos, aptakios formos, grubus primityvizmas? Atrodytų, kad brazilus kamavo (kamuoja) tas pats tautinės stilistikos paieškos košmaras, su kuriuo Lietuvos dailininkai grūmėsi XX a. pradžioje. Ar tema, ar koloritas? Palyginus, lietuviams tai buvo niekų darbas - lietuviai-lenkai-žydai-rusai, bet visi daugiau mažiau tipiški, vienas kito nemėgstantys, kaimynai, dailės pradžiamokslį išėję pas tuos pačius mokytojus. O brazilai? Portugalai? Afrikiečiai? Indėnai? Čia jums jau ne vieno regiono tautų makalynė, o trijų žemynų estetinės grumtynės. Kur gi tas stilistinės atramos ir pasaulėvokos atspirties pagrindas, kurį užgožia vergovės nuoskaudos ir sarmatos?

Sunkoka užduotis, reikia pripažinti, teko ir parodos kuratoriams. Kokią Braziliją pristatyti? Turtingą ir skoningą ar savitą, daugiau mažiau tokią, kokia buvo (yra)? Ir manyčiau, kad pasirinktas konceptas su šalies meno istorija supažindinti pateikiant stipriausių įtakų pjūvį - neslepiant meninių lepsusų ir pataikūniškų akadeministinių "šūdevrų" - slidus, bet ir baisiai masinantis kelias. Kažin, ar Lietuvos kuratoriai ryžtųsi reprezentacinėje parodoje iškabinti renesansinio dydžio drobę su raudonosiomis gurguolėmis ar linksmais raudonskariais pionieriais?























Parodoje eksponuojami keli šimtai tapybos, grafikos ir skulptūros darbų, sukurtų (ir kažkaip atrinktų) nuo Taikomojo meno akademijos (1822 m.) įsikūrimo iki pirmų pripažintų grynosios braziliškosios tapatybės apraiškų XX a. 3 deš. Šimto metų laikotarpis, apimantis blizgančius skiepijamos civilizacijos įrodymus Brazilijoje (europietiškai aprėdyti indėnai, sukniomis ir auksiniais karuliais išpuoštos juodaodės vergės, "baltųjų kilmingųjų" pozomis išsirikiavę "kitokie" žmonės) ir organinį, simbiozinį "brazilišką" primityvizmą, kurio ambasadore pasirinkta Tarsila do Amaral. Eksponuojamuose "Antropofagija", "Darbininkai" (ir kituose, kurių pavadinimų neprisimenu)  "prasimuša" europietiško kubizmo karkasas, apvilktas, anot kuratorių, primityviomis indėnų meno formomis, o aš pridėčiau, kad ir spalvomis.

Prisipažinsiu, kad mane labiau sudomino ta išprievartauta XIX a. tapyba - klestinčios plantacijos, pakrantėje įsikūrę nauji miestai, kilmingomis pozomis susodintos juodaodės vergės - ir šalimais eksponuojami etnografinių kelionių eskizai, kuriuose įvairiausiai susiraitę tamsiakūniai vyrai ir pusnuogės moterys, specialiomis kaukėmis uždengti veidai su prierašu "kad vergai negalėtų nusižudyti prisivalgę žemių". Gal ir banalios prieštaros, bet savo darbą padaro. Taip pat - tokios keistos realistine maniera sukurtos falsifikuotos istorijos scenos, kuriomis buvo stengiamasi įtvirtinti naują valstybę, pateikiant "turėjusią būti" praeitį.

V. Meirelles "The first mass in Brazil" (1860 m.)

Tokie paveikslai kaip V. Meirelles "Pirmosios mišios Brazilijoje" ir nepuošia ekspozicijos, bet puikiai iliustruoja norą Naująją šalį matyti romantizuotą ir egzotišką, kur susidomėję (laisvi) indėnai smalsiai stebi taikius kolonizatorius. Beveik rojus. Beveik išsiilgtoji Arkadija.

P. Americo "Tiradentes quartered" (1893 m.)

Kita milžiniško dydžio drobė pasakoja herojišką kareivio Tiradentes'o, nuteisto miriop ketvirčiuojant už antikolonistines ir revoliucionieriškas veiklas, kitaip tariant, Tėvynės išdavimą, istorija. Tai pirmą kartą pavaizduotas savos šalies herojus. Naujas naujos šalies atpirkėjas pakartas, nuskandintas ir ketvirčiuotas už žmones ir už naują Tėvynę, kurios kontūrus pakartoja išdarkytos kūno dalys. Tikriausiai, net nereikia sakyti, kad dailininkas sulaukė kritikos ir murmesių iš oficialiosios dailės akademijos.

Iš modernesnės dalies verčiausi dėmesio keli paveikslai, kuriuose pavaizduotos minkštos lyg lėlės, spalvingos ir jaukios prostitutės. Gaila tik, kad neatsimenu nei autoriaus, nei tikslaus pavadinimo (bet galiu pasakyti kurioje salėje ir ant kurios sienos jiedu kaba). Ir dar bandelinis motinystės ciklas, sukurtas interpretuojant senųjų vietos gyventojų laidojimo urnų formas. Na, taip, dar ir sausa adata atlikta raudonųjų žibintų serija. Nors ta modernėjančios dailės dalis nepasirodė labai įspūdinga, matyt, visas XX a. II p.-XXI a. gėris slypi anapus, kitoje parodoje "Art in Brazil".

Nieko aš čia labai smarkiai nepapasakojau, bet Jūs nueisit ir patys pamatysit.

Paroda eksponuojama BOZAR'e iki 2012 m. sausio 15 d. Bilietai kainuoja po 12 eurų, su "Eurostaro" bilietu - du žmonės gali apsilankyti už vieno bilieto kainą (mums dar liko du tokie "Eurostaro" bilietai, jei kas norėsite - rašykit - padovanosiu :))

Tiesa, negaliu susilaikyti ir nepakritikuoti paties BOZAR'o - išgirto ir trokštamo. Tegu jo vardas ant parodos lankstinukų ir būna geriausia renginio reklama, bet eksponavimo sąlygų tikrai nepavadinčiau geromis. Erzino tai, kad beveik kaskart teko prisitaikyti pasilenkti tinkamu kampu, kad galėtum sau netamsuodamas perskaityti  eksponato etiketę. O ir mano akis, išlepusi nuo NDG judrių eksponavimo širmų, modernios Karališkojo meno muziejaus eksponavimo įrangos ir pan., liko nepatenkinta BOZAR'o salėmis, įsuptomis į pilkas užuolaidas. Sutinku, tai būdas spręsti reikalaujamo mobilumo problemą, bet. Kai dalis salių užuolaiduotos, o kitos baltomis sienomis... kažkaip neprofesionaliai atrodo. Lyg kokia provincijos galerija. Net jei šitas keistenybes pasirinko brazilai - BOZAR'o profesionalai galėjo įsikišti ir bent tinkamai sureguliuoti apšvietimą. 

(Un)Accessible art fair - subjektyvi nuomonė

Sąžiningai sakau - nusivyliau šia muge. Eidama tikėjausi pamatyti kažką tokio kaip VDA studentų darbų ekspoziciją plius keletą "suaugusių" menininkų, pristatančių savo kūrinius. Ypač viliojančiai atrodė ir pažadas, kad rasiu meno nuo 50 iki 5 000 eurų. Kad iki 5 000 buvo - tai tikrai galiu paliudyti, bet nemačiau nei vieno, prie kurio būtų kabėjęs lipdukas "50 Eur". Na, bet čia tik tikrovės neatitinkanti reklama. Kam nepasitaiko? Net ir Ryanair'ui, ir Omnitel'iui, ir kitiems paslaugų banginiams taip būna, tai kuo čia išskirtinė kokia tai mugė?

Tai vienas. O antras dalykas, kuris nuvylė - tas, kad šioje mugėjė pristatomi labai mėgėjiško lygio kūriniai. Jei neįperki kvadratinio metro su ašuoniom tulpėm, tuomet gali pirkti penkioliką kvadratinių centimetrų su viena tulpe. Arba galima įsigyti vieną didelį raudoną kvadratą vietoj vieno iš keturių mažesnių, bet tokių pačių raudonų. Na, arba fotošopu įstrižai patemptą vyšnių žiedų foto..? Man asmeniškai, daug stipresni pasirodė keli skulptorių darbai, bet, kad kažkas būtų pribloškęs atlikimo technika, itin originalia maniera ar stipriu idėjiniu pagrindu - nea, tikrai ne.

Tad, aš šią mugę apibūdinčiau, kaip (per)brangią megėjiško meno mugę. Privalumas tas, kad galima apžiūrėti prabangų Conrad viešbutį.

Brussels accessible art fair

Nežinau, ar tai labai geras daiktas, ar tik daiktas, bet kadangi mano prancūzų kursiokė Heidi Larson mane pakvietė apsilankyti, tai kodėl man nepakvietus Jūsų?

Mugės mama ir organizatorė yra kanadietė Stephanie Manasseh, kuri apčiuopė dar neužlopytą meno rinkos skylę ir pro ją iškišo naują - "prieinamą" mugę. O Stephanie mintis buvo gana paprasta - pristatyti aukštos meninės kokybės, originalius ir nebrangius (50-5000 Eur) meno kūrinius. Taip atsairado AAF, kuri, pasak organiztorių, yra vienintelė vieta, kur menininkai, meno pirkėjai ir meno mėgėjai gali susitikti akis į akį ir prašmatnioje aplinkoje apžiūrėti šiuolaikinį meną. Na, gal ir taip, nelabai daug tų meno mugių aš žinau.

Kiek keistokas mugės pavadinimas - "prieinamo meno mugė" (prieini, pasižiūri ir nueini?). "Prieinamumą" (accessibility) organizatoriai aiškina kaip keturis esminius mugės koncepcijos aspektus:

- meno kūrinių kainas iki 5000 eurų;
- nemokamą įėjimą į mugę;
- galimybę susisikti su menininkais akis į akį;
- patogią mugės lokaciją.

Mugė organizuojama du kartus kasmet. 2011 m. pirmoji mugė vyks gegužės 13-15, antroji - spalio  28-30 dienomis. Mugė vyks Conrad viešbutyje 71 Avenue Louise.

Čia raste išsamų mugės kalendorių ir autorių sąrašą.

Suvenyrai iš ART Brussels

Atlikom piligriminę kelionę į šiuolaikinio meno mugę ART Brussels. Pamatėm dvi dideles sales meno ir jo kainą. Apie pastarąją jau parašė Nerijus, tad aš, apsimesdama paprastu meno mylėtoju, apsiribosiu išvardindama kelis dalykus, kurie man patiko:

1. kūrybinis kampelis vaikams;
2. tankus mobilių kavinių tinklas;
3. meninės išdaigos ir šmaikštybės, be kurių šiaip ar taip tokia mugė nebūtų apsėjusi.

Negaliu vertinti, ar tai vykusi mugė, nes palyginimui pavyzdį turėčiau tik Vilniaus meno mugę. O pastarąją, būkim patriotai, bet mąstykim blaiviai, briuselėniškoji tikrai lenkia. Lenkia apimtimi (mugė, renginiai miesto galerijose, skulptūros paroda parke, parčiai, diskusijos, specializuotos ekskursijos, susitikimai, etc.), lenkia elementariu komfortu (pasiekiamumas, maitinimas, poilsio zonos, vaikų užimtumas - na, čia buitis) ir viena kita esmine turinio "smulkmena": dalyvių skaičiumi bei eksponuojamų kūrinių kokybei bei kiekybe. Na, bet galbūt 29-as kartas Vilniaus mugei taip pat bus ne ką blogesnis, o gal, tikėkimės, kad net ir geresnis (jei mūsų mugė tiek išgyvens).

Smagu buvo mugės žurnalo ketvirtame, berods, puslapyje atrasti netrumpą Vilniaus galerijos "Tulips&Roses" prisistatymo straipsnį, bet pačios galerijos stendas didelio įspūdžio nepaliko. Sutinku, jis konceptualus ir kuratorių dėka buvo pastebėtas mugės žurnalo, bet... kai stendo darbuotojas užėjus į stendą atsuką nugarą, o ant jam ant kaktos parašyta, kad jis yra pavargęs ir jam nusibodo stoviniuoti čia visą amatiorų sekmadienį... Ai, dzin. Tik, kad buvo noras užkalbinti, bet kad jis ėmė ir išgaravo užėjus į stendą. Gal čia mano bėda, o ne galerijos koncepcijos ir politikos. Vienaip ar kitaip - sėkmės jiems.

Tulips&Roses stendas

Žioplių buvo daug. Vieni kraipė galvas žiūrėdami į silikoninius papukus, kiti į kainas, treti - rinko atvirutes ir lankstinukus, o dar vieni (mes irgi) lindo į fotomatus ir namo nešėsi alaus butelius su fotoetiketėmis. Apie viską pagalvota :)

Verta apsilankyti šioje mugėje, už nedidelę kainą susipažinti su kuratorių "stumdomų" ar natūraliai talentingų menininkų kūriniais. Peržvelgti aktualias galeristų veiklos tendencijas, atspėti jos kryptis ir suformuotus (susiformavusius) kolekcininkų pomėgius. Galų gale, ten galima pasisemti įkvėpimo. O tai gi, taip pat svarbu. Manau, kad net nerealizuotas kūrybinių minčių antplūdis verčia kitaip pažvelgti į savo paprastąją vulgaris aplinką, naujai perdėlioti sofos pagalvėles, iškepti trikampį duonos kepalėlį ar nusipirkus dažų vieną svetainės sieną išpaišyti kankorėžiais ir išdidintais agavos fragmentais.

Paskutinę mugės dieną žioplių netruko

Kryžių kalnas

Du vyrukai tyrinėja Kryžių kalno foto

Užpakalaičiai (yra toks lietuviškas, kiek grubokas posakis "šneki, tai kaip lazdon perdi"...)

Kaspinuotis

A. Strazdelis

Avis laikraštagalvė

Du maži alaus