Prancūzija 2012: Normandijos tiltas ir San Mišelis (I diena)

Olandų jaunimo "kemperis"

Iš Amjeno pasukom tiesiai  link San Mišelio, kur tikėjomės pamatyti naktinę šviesų ir muzikos programą. Tiesiausias ir greičiausias kelias iš Amjeno link San Mišelio kalno, iškilusio potvynių užliejamoje Lamanšo sąsiaurio pakrantėje veda pro Havrą (Le Havre) ir vieną ilgiausių vantinių tiltų pasaulyje - Normandijos tiltą.

Skubėdami kuo greičiau įveikti likusius 370  kilometrus, pasirinkome mokamus kelius. Suplojom už juos kokių 20-30 eurų. Liūdna, bet greitas keliavimas turi ir savu trūkumų. Ne tik kelių mokesčiai, bet ir kamščiai, kaip taisyklė, susidarantys priešais mokėjimo punktus. Neskubant, galima sklandžiai riedėti gana gerais valstybiniais (nemokamais) keliais, kurie dažniausiai driekiasi šalia mokamų greitkelių. Nemokami keliai net gi turi dar vieną paminėtiną privalumą - dažniausiai jie vingiuoja užkabindami vieną kitą gražesnį kraštovaizdį, pilaitę ar kitą įdomesnę istorinę vietovę, tad grožio ištroškusiems keliautojams yra palankesni nei mokamos autostrados. Bet didžiausias jų minusas, kad greitis juose yra mažesnis, todėl ir kelionė užtrunka  ilgiau, ypač tada, kai norisi kuo greičiau pasiekti nusimatytą tikslą. Na, bet jau minėtas grožis atperka užsitęsusią kelionę.

Normandiją nutarėm patyrinėti ištaikę rudenį kokį ilgesnį savaitgalį, tad dūmėm niekur nestodami. Ir štai, pagaliau prieš akis iškilo įspūdingasis Normandijos tiltas. Paklausykit: bendras tilto ilgis - 2 143,21 metras, tilto atkarpa tarp dviejų pilonų - 856 metrai. Tilto plotis - 23,6 metro, kurie padalinti į 4 automobilių eismo juostas ir 2 pėsčiųjų takus abipus kelio. Betoniniai "Y" formos pilonai sveria daugiau kaip 20 000 tonų ir yra daugiau kaip 214 m. aukščio. Tiltą laiko 184 plieniniai kabeliai (vantai), sveriantys šiek tiek daugiau nei 19 000 tonų. O bevažiuojant tiltų suvoki, kad juo važiuoji, o jis dar tik po truputį prie tavęs artėja...

Tilto kūrėjas - Mišelis Virložo (Michel Virlogeux), dirbęs drauge su architektais Francua Dojej (François Doyelle) ir Šarliu Lavinj (Charles Lavigne), suprojektavo vantinį tiltą, nes tokios konstrukcijos tiltas patikimiau atlaiko vietovėje vyraujančius stiprius vėjus, o ir tokio tilto statyba yra pigesnė nei sijinio. Tilto statyba tęsėsi 7 metus (1988-1995) ir kainavo 465 milijonus dolerių iš "Natixis" kišenės. Važiavimas tiltų yra mokamas visoms motorinėms priemonėms (lengvajam automobiliui - 5,20 Eur), išskyrus motociklus. Nemokamai tiltų gali naudotis ir dviratininkai bei piestieji.

Iki pat 1999 m., kai buvo pastatytas Tatara tiltas Japonijoje, Normandijos tiltas buvo ilgiausias vantinis tiltas pasaulyje. 2004 m. atidarius Rio Antirrio tiltą, Normandijos vantinukas smuktelėjo į trečią vietą.

Į Pontorson miestelį, esantį vos už 9 km nuo kalno, atvykome apie 7 valandą vakare, įsikūrėme Haliotis kemping, kuris mums pasirodė vienas kultūringesnių iš tų, kuriuose teko nakvoti - registratūra dirba iki vienuoliktos valandos vakaro, kaina dviems žmonėms su automobiliu - 25,5 Eur; organizuojami žygiai pakrante link San Mišelio, kempingo teritorijoje yra baseinas, pirtis (!), restoranėlis; o svarbiausia - švaru ir ramu.

Pasistatėm palapinę, užkandom ir patraukėm į to vakaro Meką - San Mišelį. Tiek apie jį skaityta ir girdėta, o dabar jau tuoj tuoj pamatysim savomis akimis... Žinoma, šiek tiek buvom nusivylę, kad nepataikėm pamatyti šuoliuojančio arklio greičiu besiartinančio potvynio, bet daug tikėjomės iš naktinės programos vienuolyne.

Štai ir atvažiavom. Pasistatėm automobilį mokamoj aikštelėj (be proto brangi) ir iškulniavom į salą (iš/į salą kursuoja nemokamas elektroautobusas). Daug apie nerašysiu - pasiskaityti galite Wikipedijoje ar kuriame nors kitame patikimame šaltinyje - apie kalną, potvynio metu tampantį sala prirašyta daug ir aistringai. Pridursiu tik, kad bažnyčia pradėta statyti XI a., o miestelyje išlikę statiniai datuojami XV a.

Gynybine siena aptvertas miestelis jaukus, apriestas spirale link vienuolyno kylančios siauros gatvelės, išpuoštas spalvingomis restoranėlių iškabomis, iš lovelių svyrančiomis gėlėmis ir medaus geltonumo žibintais. O restoranuose visi šveičia jūros gėrybes, bretoniškus blynus ir omletus, kuriuos turistiniai gidai pristato esančius šios salos šedevrais (na, mes pabandėm ir šiek tiek tuo genialumu suabejojom). O taurėse teliūskuoja sodriai geltonas sidras...

Vienuolyne parengta naktinė programa perspjovė visas viltis - nerealu. Sunku net rasti tinkamų žodžių apibūdinti įspūdžiams. Kelionę po pritemdytus vienuolyno koridorius ir sales lydi šviesų nuspalvintos nišos ir laiptinės, netikėtos instaliacijos bei gyvai atliekama muzika - tyliai zvimbiantys choras, švelni arfos muzika, pianino koncertas... 

Bet stipriausią įspūdį sukuria šviesų instaliacijos - ryškiai mėlynos terasos, raudonos salės, siauromis gatvelėmis besiranganti žvakių procesija ar apgaulingi nebeesančios vienuolyno įrangos šešėliai...

Šalia bažnyčios aptikau nediduką kluatrą, kuris mane užbūrė savo mediatyvumu: iš bažnyčios sklindantis ramus giedojimas (prasidėjo naktinės pamaldos), šviesų sukurta nerealybė ir už įstiklintos nišos atsiveriantis nežmoniškai platus jūros dugno peizažas, nušviestas jau nusileidusios saulės žaros. Vienu metu jaudina ir žmogaus sukurtas grožis ir neapsakomas platybių ir mažumo jausmas. O kai suvoki, kad atšiauraus jūros dugno platybės beveik nekinta nuo tada, kai pro sodelį supančios arkados nišą žvelgė pirmieji vienuolyno gyventojai - per nugarą nuvilnija vos juntami šiurpuliukai. Tas atkaklus žmogaus mažumas ir ta amžina Dievo sutverto pasaulio didybė... vaizdas tiesiog susiurbia į save ir neleidžia jo pamiršti... Panašius jausmus išgyvenau tik Norvegijos kalnuose, kur mediniai skruzdelių nameliai glaudžiasi snaudžiančių akmenų papėdėse...