Pavakarys Terneuzen'e - vieta stebėti laivus

Negaliu dar ir šiandien patikėti, kad jau antra savaitė, kaip Briuselį lepina vasara. Taip taip. Būtent. Saulė išdžiovino pernykštes balas, iki virpėjimo įkaitino čerpinius stogus ir suskubo rudinti briuseliečių veidus. Jau maniau, kad nesulauksiu tokių laikų ir vis dūsavau, kad birželio pirmą pradės lyti. Nepradėjo. Šaunu!

Niekaip negaliu atsidžiaugti, kad saulėtas dangus kasdien tiesiog traukte traukia iš namų ir kalbina prisėsti smagioje vyninės ar tapinės terasoje, skimbtelėti taure rosé su ledukais ir leistis nešamai jaukių šnekėsių, šilumos ir nieko neveikimo.

Atostogos... Baigiau savo prancūzų kursus, nes pajutau, kad tai, kas turėtų būti malonumas, pradėjo virsti kančia. Žinoma, taip jau sutapo, kad pavasarį stipriai dirbau, sprendžiau menkaverčius konfliktus, kurie rijo neproporcingai daug laiko ir jėgų bei dar mokiausi - tai kaip ir natūralu, kad toks derinukas laimės kasdienės nesuteikia, ar ne? Todėl jau kai baigiau - tai baigiau viską iškart - ir darbus, ir mokslus.  Dabar - planuoju atostogas, po nemenkos pertraukos mėgaujuosi lėtomis dienomis  ir visus labai myliu.

Iš tos meilės vieną labai šiltą vakarą su Nerijum sėdom į automobilį ir išlėkėm link jūros. Pakeliui pabūgom kamščių ir ties Antverpenu išsukom iš kelio. Vis siaurėjančiais keliukais patraukėm vakariniu Šeldės krantu iki Terneuzen'o. Kelionė nebuvo labai vaizdinga, nes teko važiuoti palei kelių metrų aukščio pylimą (ir tik dabar, užmetus akį į žemėlapį, suvokiau, kad važiuodami galėjom aplankyti  Hulst miestelį...).

Taip mes pradėjome naujus metus

Šitą įrašą tikriausiai, kad turėjau paskelbti tą pačią sausio pirmą dieną, bet tuomet per daug džiaugiausi Prano ir Jovitos viešnage. Tad koks gi skirtumas, anksčiau ar šiek tiek vėliau - svarbiau, kad puiki sausio 1-osios dienos nuotaika niekur nedingtų visus dvylika mėnesių (girdi nuotaika? Nedink!).

Naujuosius metus sutikome Briuselyje. Norėjom pamatyti, kaip čia šitai atrodo. Na ir pamatėm... pliaupė kaip iš kibiro, lijo šunimis ir katėmis, ir dar kaspinais (čia jau kaip prancūzai pasakytų), bet vis tiek išdrįsom nusigauti iki Menų kalvos fejerverkų pasižiūrėti (neturim televizoriaus, tad kaip bebūtų tenka ieškoti "gyvo" vaizdo). Žmonių buvo daug, visi linksmi ir su ... skėčiais. Puikuma. Taip ir stebėjom savo fejerverkus pro skėčio kampa ;) Dvidešimt minučių. Visomis dvidešimt minučių ilgiau nei Liuksemburge (nai nai nai).

Jūros ir smėlio malonumai Blankenbergėje

Tai, kas šiomis dienomis vyksta Belgijoje - prilygsta stebuklui (bent jau man taip atrodo). Net nesinori tikėti savo akimis, kai artimiausių dienų orų prognozė žada tik giedrą ir dar kartą giedrą. Po ilgo ir nuobodaus niaukanų sezono jau buvom pamiršę ir karštąjį Žolinių savaitgalį, kai saulė spirgino, o briuselėnai drybsojo parkuose per daug nesigilindami nei kur, nei kaip.

Sakau, gal ne prieš gerą? Nes ir Nacionaline dušo diena vadinama Belgijos nepriklausomybės diena praėjo be lietaus, o fejerverkai pokšėjo absoliučiai giedrame danguje. 

Todėl sekmadienį patraukėm prie jūros. Daug negalvodami pasukom link Blankenbergės, nes paskutinis vizitas ten buvo gana atšiaurus ir likom to miestelio nepažinę. Smalsumą žadino ir kažkur perskaitytas sakinys apie jaukų art nauveau senamiestį ir 20-us metus vykstantį smėlio skulptūrų festivalį. Taigi kodėl ne?

Blakenberge - ežiukai rūke

Blakenbergė - vienas iš kurortinių Belgijos miestelių, garsėjantis keturiais dalykais: la Belle Époque  architektūra, 350 m. į jūrą nusidriekusiu molu, skirtu pasivaikščiojimams, gėlių paradu (vyksta paskutinį rugpjūčio sekmadienį) bei smėlio skulptūrų festivaliu (birželio-rugpjūčio mėnesiais).

La Belle Époque stiliaus pastatų Blakenbergėje priskaičiuojama apie 500, tačiau mes juos nusprendėm apžiūrėti kitą kartą, nes tądien buvo baisingas rūkas ir dar baisiau šalta (išvykdami Briuselyje palikome ~20', o išlipę Blakenbergėje radome vos 7-8 laipsniukus), kad ryžomės tik molu nukulniuoti iki aikštelėje įsikūrusios kavinės ir beveik bėgte parspūdinti atgal į automobilį. Brrrr. Brrrr. Brrrr....

Pirmieji Šiaurės jūros malonumais Blakenbergės pakrantėje pradėjo mėgautis Briugės gyventojai, kurie po truputį miestelį pavertė kurortu. Šiandien Blakenbergė yra populiarus pajūrio kurortas ir net retkarčiais yra pravardžiuojama "Bruxelles-sur-mer" (Briuselis prie jūros).

Blakenbergėje galima gana patogiai keliauti pajūrio tramvajumi, kursuojančiu nuo pat Prancūzijos pasienyje įsikūrusios La Panne iki prabangiosios Knokke-Heist, esančios šalia sienos su Nyderlandais.

Vardan įdomumo paminėsiu, kad Blakenbergėje buvo filmuoti šie filmai: "Franz" (1971 m., vaidina Jacques Brel'is ir Barbara), "Isabelle devant le désir" (1975 m., vaidina Anicée Alvina) ir poetų meilės istorija "Rimbaud Verlaine" (Total Eclipse) (1995 m., vaidina Leonardo Di Caprio).

Taigi, greitai nuskutę link molo-promenados aikštelėje įsikūrusios kavinės - lengviau atsikvėpėme, nes vos po poros minučių, praleistų lauke, atkakli kovo žvarbuma ėmė negailestingai skverbtis į užančius, gnaibyti nosis ir drėgnom rankom čiupnoti už kojų. Kaip gi neskuosi nuo tokios?

Apskrito plano pastate įsikūrusi kavinė, šokių salė ir panoraminiais langais įrėmintas lounge baras. Kavinėje užsisakėm po puodelį karštos kakavos, nes nesinorėjo nei skystos arbatos, nei karčios kavos, o tik riebios, šilumos teikiančios kakavos ... 

...tikriausiai, kad pasidavėm bendram įvaizdžiui - mat, beveik visi kavinės lankytojai iš geltonų puodelių gurkšnojo šiltą šokoladinį gėrimą...

Ir neapsirikom - net akyse šviesiau pasidarė ir į grįžti per žvarbią jūros promenadą nebebuvo taip baisu. Šiek tiek pagražinus galima sakyti, kad ta kakava sušildė ne tik kūnus, bet ir sielas ;)

Nepaisydami atšiauraus pavasario, apsitūloję poilsiautojai vaikštinėjo pajūriu, bėgiojo paskui gyvenimu patenkintus šunis ir vienas kitam šūkaliojo mums nesuprantamus žodžius. Jei lankydamiesi Blakenbergėje sušalsite - užsukite į ant molo (Zeedijk 215) nutūpusią kavinę.

Belgijos pajūris

Lietingą šeštadienį praleidom keliaudami (kas daugiau belieka, kai neturi židinio su šalimais patiestu meškos kailiu?). Norėtųsi sakyti, kad prie jūros, bet, kad tos jūros buvo labai mažai. Gana patraukliai žemėlapyje atrodantis pajūriu nusitiesęs kelias toks lieka tik žemėlapyje, mat realybė yra daug (pa)prastesnė - jūra, pliažas, daugiaaukščiai namai ir tuomet kelias. Geriausią ką galima pamatyti pro mašinos langą - Pašilaičių kregždynus. Saulius Poška tiesiai šviesiai tai pavadintų varguolių rajonais ir nusistebėtų, ko išvis važiuoti į tokį pajūrį - šalta, žmonių (varguolių) daug, ir net jūros nesimato. Na, matosi, bet tik pro viršutinius daugiaaukščių langus.

Pirma stotelė - Koksijde. Čia mus pasitiko nurimęs lietus, pragiedruliai ir jaukios parduotuvėlės, o palydėjo - baudos kvitas už nesusimokėtą stovėjimą. Naivuoliai - galvojom, kad ai, kas gi čia tikrins, mes tik valandėlei. O pasirodo, kad tikrina ;) Bauda - kukli - 17,50 Eur. Ai, bala nematė, svarbu, kad niekas neužblokavo automoblio ar kaip kitaip mūsų nesulaikė Koksijde miestelyje.

Šis mažas kurortas tituluojamas "kultūriniu", mat čia įsikūręs Paul Delvaux muziejus, turintis gausiausią pasaulyje šio belgų dailininko darbų kolekciją, archeologinis muziejus su XII a. vienuolyno (žinoma, cistersų) liekanom ir dar vienas kitas kultūrinis perlas artimose vietovėse. Pavyzdžiui, šalimais esančiame Oostduinkerke įsikūręs Nacionalinis žvejybos muziejus. Tačiau man daug patrauklesnė ir egzotiškesnė atrodo kita pramoga - krevečių žvejyba su arkliais (na, nuo arklių nugarų). Kodėl gi ne, jeigu ne tik sugebi užmesti tinklą, bet ir išsilaikyti balne?

Pasivaikščiojom Koksijde pajūriu - gal kiek platesnis nei Ostendėj, bet lygiai taip pat užspaustas daugiaaukščių namų. Ir, kaip vėliau supratom, toks gelžbetonio aptvaras driekiasi palei visą belgišką jūros krantą. Na, bent iki Knokke, kur estafetę perima prašmatnios vilos. Vaikštynes jūros gėrybių pilnu pajūriu nutraukė pliūptelėjęs lietus. Ir mes kaip bailūs zuikiai liuoktelėjom atgal į miestelį. Gelbėdamiesi nuo lietaus ir nuo bado, užsukom į pirmą pasitaikiusią "Orchidėją" suvalgyti savo pietų. Ir gerai, ir negerai. Lyg ir skaniai, lyg ir nelabai skaniai pavalgėm. Matyt, vertėjo paišlaidauti Restaurant Ten Bogaerde - čia, pasak "The Bulletin", siūlomas šviežias maistas iš sezoninių gėrybių.

Iš Koksijde patraukėm Knokke link. Pirmas tranzitinis taškas - Nieuwpoort. Įvažiavę net nepajutom skirtumo, kad tai jau ne Koksijde. Namai, namai, namai ir viskas. O žmonių - daug. Hm, nusistebėjom, ko jiems čia reikia ir iš kur čia jie atsirado (per lietų!). O gi atplaukia jachtomis ir visokiais laiviūkščiais! Nieuwpoorte įrengtas didžiulis, vadinamųjų pramoginių, laivelių uostas. Jachtų tiek pristatyta, kad atrodo, jog čia siūbuoja visos Belgijos laiveliai. Gražu pažiūrėti, o saulėtą dieną būtų įdomu pasivaikščioti ir pafotografuoti.

34 000 eurų už Š...

Yra toks posakis "iš šūdo spausti vašką" (persiprašau už žodyną, bet iš dainos žodžių neišmesi), kurį Blankenbergės meras turėtų teisę perfrazuoti į "iš šūdo spausti pinigą". Ir ne tokį jau mažą. Prieš metus Belgijos kurortiniame miestelyje Blankenbergėje buvo įvestos baudos už nesurinktas šunų išmatas ir už šlapinimąsi bei vėmimą viešoje vietoje (čia, matyt, liečia ne tik šunis). Švaros sergėtojai už rankos sugauvo 500 savo augintinių išmatomis besibodinčių ir viešoje vietoje besilengvinančių asmenų, kurie miesto biudžetą papildė 34 000 eurų.

Miestas žada baudas kilstelti iki 75 eurų ir prie baudžiamų veiksmų pridėti šiukšlinimą.

Šaunuoliai. Tokių sprendimų reikėtų ir Briuseliui. Manau, kad jo biudžetas pasipildytų ne vienu šimtu tūkstančių eurų. Kiek būtų sutaupyta gatvių priežiūrai skirtų lėšų! O tai dabar kiekvieną darbo dieną gatvės yra valomos specialiais automobiliais-siurbliais, bet savaitgaliais išėjęs į miestą turi saugotis, kad neįmintum į šuns išmatas, neįliptum į vėmalų balą ir neapvirstum ant kalno šiukšlių. Nesuprantu aš tokios frankofoniškos švaros. Šiukšlės metamos tiesiai po kojomis ten, kur išvyniojama ledų porcija ar kur baigiamas gerti gėrimas. Daugelyje parkų yra įrengtos specialios aikštelės šunų tuštinimuisi, bet net ir šie parkai apdergti iš visos širdies. Yra kas surinks? Jiems už tai mokamas atlyginimas?