Ommegang - viduramžiškos Briuselio tradicijos

Ommegang'o plakatais buvo nulipintos visos Briuselio skelbimų vitrinos, keistas pavadinimas ėmė mirgėti ir internetinėse svetainėse. Kas tas "ommegang"? Pats žodis "ommegang", sudurtas iš dviejų flamiškų žodžių "omme", reiškiančio "ratu" ir "gang", reiškiančio paprasčiausią "eitį", lietuviškai galėtų būti večiamas kai "procesija". Flamų žemėse religinės procesijos išlikusios iki šiol. Taip pat "ommegang" etiketė klijuojama ir iškilmingoms gildijų bei miestų grietinėlės eisenoms.

Briuselyje svarbiausia religinė procesija iki pat prancūzų revoliucijos buvo skirta Sablono Pergalių Švč. Dievo Motinai, kurios skulptūra dar XIV a. viduryje buvo stebuklingai išgelbėta iš Antverpeno ir grąžinta briuselėnams. Tradiciškai procesija, lydima arbaletininkų, pajūdėdavo iš Sablono Švč. Dievo Motinos bažnyčios, apsukdavo septynių kilmingų šeimų (visos kartu vadintos "Lignages"), kurių protėviai sudarė Briuselio valdantįjį sluoksnį, namus ir įžengdavo į Grand Place ir rue de Madeleine grįždavo į Sablono bažnyčią. Eisenoje miestiečiai išsirykiuodavo pagal griežtą tvarką, atspindinčią kiekvieno dalyvaujančio socialinę padėtį ir jos svarbą miesto visuomenėje. Tvarka labai paprasta - kuo svarbesnis miestui buvai - tuo arčiau nešamos skulptūros buvai prileidžiamas. Pirmieji žygiuodavo miesto įgulos kariai, juos sekdavo amatininkų gildijos ir pirkliai, už jų - miesto kilmingieji bei magistrato nariai, o Švč. Dievo Motinos skulptūrą supdavo dvasininkai ir arbaletininkai. Su amžiais procesijos sudėtis kito, prisidėjo įtakingos miestelėnų šeimos, atsirado persirengėlių ir milžinų kortežai. O tada atėjo prancūzai ir panaikino šią religinę tradiciją. Kam čia reik išsidirbinėti?

Apie Belgijos virtuvę

Praeitą savaitę smagiai paplepėjom su Renata iš tinklaraščio "Sezoninė virtuvė": apie Belgiją, Belgijos regionus, jų virtuvę, turgelius ir sezonines daržoves. Daug smulkmenų dar liko nepapasakota, galbūt kiek vėliau jos sulips į naują įrašą (ar straipsnį), o dabar visus, kuriems įdomūs gastronominiai dalykai, kviečiu užsukti į "Sezoninę virtuvę". Smagaus skaitymo! 

Tradicinė flamų virtuvė - Robert Golden "Savouring Europe: Flanders - Belgium"

Užtikau Roberto Goldeno (Robert Golden) filmukų seriją, skirtą tradicinėms Europos virtuvėms, o tarp jų radau du, kurie mane labiausiai sudomino - vienas skirtas Belgijos flamų virtuvei, antrasis - Lietuvos. Užmeskit akį - žinosit, ko ir kur paragauti kai lankysitės flamų žemėse (filmukai anglų kalba). 

Geraardsbergen'as (Grammont'as) ir mattentaart (tarte au maton)

Į Geraardsbergen'ą (flam.) arba Grammont'ą (pranc.) užsukom bėgdami nuo ūkuotų Blakenberge's pakrančių. Užsukom čia tyčia - paragauti varškės pyragaičių tarte au maton arba mattentaart, kurie yra saugomi UNESCO, t.y. nuo 2007 m. Europos Sąjungos yra pripažinti garantuotu tradiciniu gaminiu ir jiems yra suteiktas saugomos geografinės nuorodos ženklas. Pyragaičiai - kaip pyragaičiai, tik gaminami nuo neatmenamų laikų, o seniausias žinomas užrašyta jų receptas datuojamas XVII a.

Anot Marc Declercq "La cuisine traditionnelle belge", "maton" - tai atitinkamu būdu paruošta saldaus pieno varškė, kuria įdaromi tradiciniai pyragaičiai. Senaisiais laikais vėsius ir talpius rūsius, kuriuose galėjo ilgai išlaikyti nesugedusius pieno produktus turėjo tik vienuolynai ir pilyse gyvenę didikai. Skurdžiai gyvenę žemdirbiai apie tokią galimybę tegalėjo pasvajoti. O kadangi suprato, jog svajonėmis sotus nebus, sumąstė kaip pieno produktus išsaugoti šiltuoju būdu.

Nenugriebtas pienas būdavo sumaišomas su pasukomis, užkaitinamas ir nuvarvinamas. Trumpiau tariant - pagaminama saldaus pieno varškė. Tuomet į piestoje sutrintą varškę įberdavo cukraus ir įmušdavo kiaušinių trynių. Šią paruoštą varškės masę dėdavo ant nedidelių tešlos gabalėlių, užspausdavo ir iškepdavo pečiuje. Štai ir pyragėliai, ir būdas ilgiau išlaikyti greitai gendančius pieno produktus. Kad nepagalvotumėte, kad tik gramontiečiai buvo tokie gudrūs, pridursiu, jog toks varškės paruošimo būdas buvo plačiai žinomas ir praktikuojamas Vokietijoje (matte, kasematte) bei šiaurinėje Prancūzijoje (matte, maton). Tik gramontiečiai labiau už visus pamėgo tuos varškės pyragaičius ir kepė juos tol, kol įtikino visą Europos Sąjungą, kad mattentaart ar tarte au maton - yra pats pačiausias tik Grammont'e (Geraardsbergen'e). Ir tikrai, pyragaičiai baisiai skanūs. Paprasti, be didesnių išgalvojimų ir labai varškiniai.

Į Grammont'ą (Geraardsbergen'ą) atvykome sekmadienio pavakarę, tad vos spėjom apsidairyti, kai nebeliko nei vienos dirbančios kepyklėlės... Didžiai nuliūdome, bet nepraradome vilties gauti tai, dėl ko tiek kelio buvom atsibeldę. Ryžtingai apėjom rotušės aikštę ir prisėdom vakarinės saulės apšviestame nedideliame bariuke, kuris pasirodė besąs geriausias dviratininkų baras Europoje (ir pataikyk tu man taip). Baro šeimininkė atnešė mums po puodelį baltos kavos ir po superinį mattentaart'ą. Verta buvo važiuoti ir ieškoti :)

Pyragaičiai buvo populiarūs Geraardsbergen'o (Grammont'o) mieste bei jo apylinkėse jau XVI a. Žinoma, kad mieste veikusi Dievo Motinos ligoninė savo reikmėms nuolatos iš vietinių kepyklų pirkdavo mattentaart'us. Miesto kepėjai jau tada bandė reglamentuoti pyragaičių kepimą ir taip užtikrinti nepriekaištingą jų kokybę. Tad 1665 metais pasirodė pirmasis taisyklių rinkinys, aprašęs kepimą bei naudojamų produktų normas. Vėliau, 1752 m., karalienė Marija Teresė Austrė, tuo metu valdžiusi ir Belgiją, išleido pyragaičių dekretą. Galiausiai, 1978 m. miestelio kepėjai susikaupė ir susibūrė į Geraardsbergen'o kepėjų gildiją, kuri nuo 1980 m. organizuoja kasmetines gerardsbergenietiškų mattentaart'ų šventes.

Pasotinę žingeidumą ir pilvus, užsukom į Šv. Baltramiejaus bažnyčią (eglise Saint-Bartholomeus) - pačiame centrinės aikštės viduryje.

Tikrai nustebino, nes nesitikėjom išvysti tokio turtingo interjero. Neogotikinė, 1880-1896 metais iš plytų ir akmens luitelių sumūryta bažnyčia pastatyta ant gotikinės XIV a. šventovės pamatų. Didžiausios bažnyčios interjero puošmenos: neogotikinis altorius, įkomponuotas tarp kolonomis paremtų šešių arkų, polichrominė sienų tapyba...

... iš medžio drožtos skulptūros, ant sienų spalvingus atspindžius metantys vitražai, kurių viename pavaiduotas entuziastingas bažnyčios statybų vadovas Luisas su žmona ...

... užveriamas trijų dalių medinis Švč. Mergelės Marijos altorius...

...Kristaus kapo koplyčia...

 ... tradicinė flamiška iš medžio drožtą sakykla.

Bažnyčią supa kelios koplyčios: Šv. Antano iš Padujos, Šv. Andriejaus, Šv. Juozapo, Švč. Dievo Motinos širdies, Švč. Mergelės Marijos, Šv. Baltramiejaus ir Kristaus kapo. Kiekvienoje jų XIX a. pabaigoje buvo įrengti neogotikiniai altoriai (išskyrus Šv. Andriejaus koplyčia, kurioje stovi išlikęs barokinis altorius). Bažnyčioje taip pat saugoma nemažai išskirtinės vertės įrangos bei apeiginių indų, kuriuos galite apžiūrėti paspaude šią nuorodą.

Binche karnavalas: antradienis, gilles ir apelsinai

Binche karnavalas. Gilles

Nors sekmadienį vakare, po dienos, praleistos Binche karnavale, buvau gerokai nuvargus, baisiai tingėjau ir maniau, kad taip ir nepamatysiu įspūdingųjų Binche gilles (pavadinkime juos lietuviškai - žiliais), paraginta Vitalijos ir Lauryno, susigundžiau dar kartą traukiniu nudardėti šešiasdešimt kilometrų iki belgiškai ispaniškų-inkiškų eitynių.

Binche karnavalas. Gilles eina pietauti.

Ir nė kiek nesigailiu. Priešingai, esu patenkinta dėl kelių dalykų: a) kad mačiau UNESCO'išką eiseną su fantastiškais kostiumais; b) kad negavau apelsinu į makaulę (nes juos miniai ir į minią mėtė eisenos dalyviai), kaip nutiko vienam kitam žioplinėtojui ir c) kad "Brasserie la binchoise" sušveičiau dubenėlį labai gardžios žirnelių sriubos su kumpiukais ir skrebučiais (potage Saint Germain).

Binche karnavalas. Pjero ir du gilles.

Apie personažus ir eitynes išsamiai rašiau pirmame įraše apie Binche karnavalą, tad šįkart smarkiai neišsiplėsiu ir tik dalinuosi keliais pavykusiais kadrais.

Binche karnavalas arba Užgavėnės belgiškai

Binche karnavalo dalyvis

Sekmadienį praleidome tradiciniame Binche miestelio Užgavėnių karnavale. Karnavalas vyksta tris dienas - nuo sekmadienio iki antradienio ir baigiasi Pelenų trečiadieniu, visuotiniais pažadais kitą kartą švęsti santūriau, saikingiau vartoti alkoholį ir mažiau valgyti. Nė neabejoju, kad miesto vaistinės pasipelno parduodamos kalnus pleistro nutrintiems būgnininkų pirštams bei karnavalo eisenos dalyvių kulnams, virškinimo fermentų ir angliukų - ūžavusių turistų skrandžiams. Vietos barai ir alinės, tris dienas veikusios non-stop režimu, suskaičiuoja gražų pelną ir sudaužytas stiklines. Gatvių šlavėjai bambėdami į krūvas sušluoja išbarstytus konfeti, senamiesčio gyventojai nuraizgo nuo langų apsaugines groteles ir visi ima laukti Velykų. Karnavalo vinis - antradienį pajudanti kaukėtųjų eisena, kuri įvertinta net paties UNESCO, nes labai autentiška. Paskutinę karnavalo dieną, vilkėdami tradiciniais šio karnavalo kostiumais ir kaukėmis, gatvėmis žygiuoja daugiau tūkstantis gilles (tikriausiai į lietuvių kalbą reikėtų versti kaip "žiliai" (arba ispanai), nes pats personažo pavadinimas kildinamas nuo ispaniško vardo Gil, kuris buvo paplitęs Belgijoje  XVI a., ispanų okupacijos metais), keli šimtai piemenų, arlekinų ir pjero.

Gilles (foto iš en.wikipedia.org/wiki/Gilles)

Gilles (foto iš en.wikipedia.org/wiki/Gilles)

Kaukių ir kostiumų gamyba patikima vietiniams meistrams. Tiek gilles, tiek piemenų kaukės pagamintos iš vaško, padabintos žalio stiklo akinukais, žandenomis, ūsais ir barzduke (pastarieji du - išskirtinai priklauso tik gilles). Įdomu tai, kad gilles kostiumą gali dėvėti tik nuolatiniai Binches miestelio gyventojai vyrai arba miestelėnai išgyvenę Binche ne mažiau kaip 5 metus. Gilles vilki įvairiais auksiniais ornamentais puoštus raudonus drabužius, sukurtus pagl konkistadorų ir inkų taip taip, būtent, i n k ų) aprangas, avi klumpes, mūvi baltą glaudžią kepuraitę, o veidus dengia vaškinėmis kaukėmis.

Piemenų kostiumais pasipuošia Notre-Dame de Bon Secours koledžo studentai. Šie karnavalo personažai vilki kuklesniais aprėdais, nei gilles: tamsiai mėlynu kostiumu baltais rankogaliais, mūvi baltas pirštinaites, siaurąją kepuraitę, dėvi vaškines kaukes, o galvų turi užsivožę plačiabriles skrybėles, puoštas baltomis stručio plunksnomis.