Tipinės XIX a. Laekeno kapinės yra seniausios iš vis veikiančių kapinių Briuselyje ir tikriausiai, kad žinomiausios turtingu kultūriniu ir memorialiniu paveldu. Kitas įdomus dalykas tas, kad tai paskutinės parapijinės kapinės Briuselyje, susispietusios aplink bažnyčią ir likusios arčiau gyvųjų parapijiečių. Visos kitos parapijinės Belgijos sostinės kapinės palaipsniui buvo uždarytos, o jas pakeitė izoliuotos nuo kasdienio gyevnimo rajonų kapinės (kaip pvz., Ixelles kapinės).
Laekeno kapinėmis miestiečiai ir kilmingieji susidomėjo 1831 m. šalimais įsikūrus karališkajai šeimai. Noras pasilaidoti būtent čia dar labiau išaugo tada, kai 1850 m. senojoje Laekeno Dievo Motinos bažnyčioje buvo palaidota pirmoji Belgijos karalienė Louise-Marie (kapinių centre išlikęs šios bažnyčios choras). O kas gi nenorėtų, jei galėtų?
Ir taip po truputį kapinės išsiplėti dvigubai ir dar kartą tiek pat. Nepaisant teritorijos didinimo, vietos visiems norintiems vis tiek nepakako, todėl XIX a. 8 dešimtm. Émile Bockstael (Emilis Bokstaelis) suprojektavo požeminę galeriją, kurios dalis koridorių, deja, šiandien yra uždaryti baiminantis perdangų griūties.
 |
| Foto pasiskolinta iš Wikipedia |
1930 m. kapinių pakraštyje buvo įrengtas architekto François Malfait (Fransua Malfė) suprojektuotas Art Deco stiliaus kolumbariumas, tapęs ir nauju įėjimu į požemines laidojimo galerijas. Paskutinį kartą Laekeno kapinės išplėstos pasibaigus II Pasauliniam karui, kai buvo įrengtas kvartalas žuvusiems šiame kare.
Laekeno kapinės gana dažnai lyginamos su Paryžiaus Père Lachaise kapinėmis. Briuselio garsenybių ir kilmingųjų panteone sulaidoti miesto merai, aukšto rango karininkai, teisėjai, ministrai, menininkai. Tarp visų jų ir Karališkųjų rūmų bei Laekeno oranžerijos autorius Alphonse Balat (Alfonsas Balatas), centrinio Briuselio bulvaro ir prieštaringai vertinamo Senne upės uždengimo projektų autorius Léon Suys (Leonas Suysas), Šv. Kotrynos ir Laekeno bažnyčių bei grandiozinių Teisingumo rūmų sumanytojas, Leopoldo II architektas Joseph Poelaert (Žozefas Polaertas), operos žvaigždė Maria Malibran (Maria-Felicia Garcia), kurią Briuselyje palaidojo jos vyras, kompozitorius Charles-Auguste de Bériot (Šarlis Augustas de Bėriotas), kai ji nėščia nukrito nuo arklio ir po kelių mėnesių mirė dėl susidariusio kraujo trombo sukelto insulto. Laekeno kapinėse ilsisi ir aistringa belgų pianistė Marie-Félicité Moke Pleyel (Mari Felicitė Mok Plajel) grojusi Šopenui ir Listui, sužeidusi širdį Hektorui Berliozui ir galiausiai ketveriems metams ištekėjusi už pianisto Ignaz Joseph Pleyel (Ignaco Žozefo Plajelio). Taip pat visai neaistringi tapytojai neoklasicistai François-Joseph Navez (Fransua Žozefas Navezas) ir Ignace Brince (Ignacas Bransas) bei jo žentas Jean-François Portaels (Žanas Fransua Portaelsas), moteris-leopardes sufantazavęs simbolistas Fernand Khnopff (Fernandas Knopfas). O taip pat - rašytojai, chirurgai, inžinieriai ir lenktynininkai (kaip antai, Camille Jenatzy (Kamij Žanatzy), kuris pirmas istorijoje automobiliu viršijo 100 km/val. greitį), prekybos tinklo Delhaize įkūrėjas Adolphe Delheize (Adolfas Delezas) ir 4 metukų Ispanijos enfantas Charles de Gurowski (Šarlis de Gurovskis).
Kartas nuo karto vyksta ekskursijos po šį Briuselio nekropolį. Žinoma, Džimis ir Oskaras visam laikui pasiliks Paryžiuje, tačiau verta užsukti ir šias pilkas Laekeno kapines, susipažinti su XIX a. aukštuomene bei (pasi)laidojimo tradicijomis.
Kapinės turi darbo laiką - smalsuoliams atviros iki 17 val. ir uždaros visą pirmadienį. Keisčiausia, kad šiose kapinėse draudžiama... fotografuoti. Nelabai suprantu kodėl. Galbūt draudimas taikomas kapinėse besilankant kilmingoms ir įtakingoms šeimoms, kad jos nebūtų nepaparacintos, tačiau šiaip, paprastomis dienomis? Keistoka, ar ne?
Žinoma, keista, kad negalima fotografuoti kapinėse, juk jos dirba pagal darbo laiką kaip koks muziejus.
AtsakytiPanaikintiO tos požeminės laidojimo katakombos, tai atrodo baisiai... Aš į tokias iš vis niekada neičiau, net jei ir leistų. Mano, rodos, tokiems požeminiams statiniams - dariniams aš jaučiu kažkokią fobiją...
Bijai, kad kas nepagriebtų už pakarpos arba kojos? :)
PanaikintiNe, to tai nebijau. Kažkaip man darosi sunku tokiose vietose kvėpuoti :)
PanaikintiSuprantu. Aš niekada nepamiršiu, kaip vienui viena Bolonijoje lipau į beveik 100 m. aukščio Asinelli'o bokštą... spėjau kelis kartus patirti ir mirties, ir aukščio baimes, ir dar save įtikinti, kad jei prieš mane lipę su visais pakrypusiais laiptais nenugarmėjo į apačią, tai ir aš nenudribsiu ;)
PanaikintiO man draudimas fotografuoti nekeistas, tiksliau, nelabai keistas. Lankant meniškais antkapiais turtingas kapines Bolonijoje (Certosa di Bologna)gidė paaiškino, kad ten draudžiama fotografuoti, nes kapas laikomas privačia šeimos nuosavybe, kaip ir pvz. butas ar namas. Rengiant fotoalbimus fotografai turi susiekti su šeima, kuriai priklauso kapas ir gauti jos leidimą fotografavimui.
AtsakytiPanaikintiBeje yra daugybė vietu, kur saugoma intelktinė nuosavybė ir draudžiama fotografuoti (muziejai, archyvai, galerijos, bibliotekos ir t.t.)
Ačiū, Reda, už paaišklinimą, kad toks draudimas galimas dėl antkapio (kapo) pripažinimo privačia nuosavybe. Kaip ir logiška - tiesiog anksčiau su tokiu draudimu nebuvau susidūrusi. Kita vertus, jei jau Rodeno originalą jo muziejuje galima fotografuoti atsiminimui nevaržomai, kodėl turėtų būti draudžiama fotografuoti vieną iš jo kopijų? Gi neapdils :) Juo labiau, kad dauguma turistų ir šiaip smalsuolių, pripažinkim, dažniausiai būna ginkluoti telefonais ir muilinėm, tad jokios komercijos iš savo kadrų ir nepadarytų. Tokios internete sklindančios foto tik papildomai pareklamuoja kokį nors objektą.
PanaikintiKas liečia muziejus, dauguma fotografuoti leidžiai - svarbiausia, kad be blykstės ir be stovo. Leidžia bent dėl trijų priežasčių. Pirma - geriausios kokybės reprodukcijas muziejus jau yra padaręs ir joks turistas nepadarys geresnių, todėl muziejaus pardavimai nenukentės arba nukentės labai mažai. Pavyzdžiui, garsioji Mona Liza. Nesu mačius nei vienos turistinės fotografijos, pranokstančios Luvre pardavinėjamus atvirukus. Antra - intelektinę nuosavybę ginantys įstatymai nuskalpuos kiekvieną, kuris be muziejaus (tiksliau autoriaus teisių savininko) sutikimo pabandys turimą foto panaudoti komerciniais tikslais (kas vėlgi nelabai įmanoma dėl punkto Nr.1). Trečia - kaip parodė paskutinai tyrimai, fotografavimas, net su mėgėjiškomis blykstėmis, nekelia (tokios) žalos meno kūriniams ir dirbiniams (išsk. kk atvejus), kuria draudimą paprastai argumentuoja muziejai. Prisiminkime tą pačią Moną Lizą - nuo fotografavimo ji seniai turėjo nublukusi ir visaip kitaip sunykti.
Tuo pačiu archyvai ir muziejai leidžia fotografuoti (nebent patys turi pagaminę skaitmenines kopijas) nekomerciniais tikslais (net Lietuvoje), susitarus su muziejumi. Leidžia fotografuoti ir komerciniais tikslais, tik tada tas leidimas būna labai brangus.
O dėl antkapių ir namų, aš asmeniškai, manau, kad tai nors ir privati nuosavybė, tuo pačiu - tai ir viešas daiktas - fasadai atsisukę į gatves ir dauguma pasaulio miestų yra išfotografuoti po kelis ar net kelioliką kartų. Todėl čia didelio privatumo pažeidimo nematyčiau. Konkrečiai Laekeno kapinių atveju, manyčiau, kad čia draudžiantis ženkliukas užkabintas dėl gulinčių asmenybių, kad visokie niekšai nepaparacintų karališkos šeimos narių ir liūdinčių garsenybių, nes kitose kapinėse fotografuoti leidžiama.
Galų gale - internet sklando tiek Laekeno kapinių foto, kad tas ženkliukas atrodo daugiau kaip dekoracija ;)
Žinau, kad daugelyje muziejų ir kitų lankytinų vietų neleidžiama fotografuoti. O pas olandus dar niekur nemačiau šio draudimo, tik draudžiama fotografuoti su blicu. Neperseniausiai buvau Nacionaliniam Olandijos muziejuje Rijksmuseum, kur yra labai daug žymių darbų, visi pyškino kas tik kaip galėjo. Prie Rembrandt'o Nakties sargybos tai prasibrauti buvo neįmanoma - tiek daug žmonių. Van Gogh'o muziejuje irgi tas pats - fotografuok ką nori. Aš pati nefotografavau, nes pilnas internetas super gerų nuotraukų, tai nelabai supratau, ką žmonės daro su savo iPhone'ais :D
AtsakytiPanaikintina, tai pakeičia įrašus "čia buvo..." ;)
PanaikintiAkurat :D
PanaikintiRūta, man irgi nesuprantama kodėl Telšių etnografijos muziejuje griežtai draudžiama fotografuot spragilą ar suskilusią geldą, o Britų Nacionaliniame muziejuje galima pyškinti pakol fotoaparato batareika išsikraus. Sutinku, kad pačiai įstaigai parankiau, kai eksponatus populiarina patys lankytojai, o ir darbuotojai tuomet gali užsiimti svarbesniais dalykais nei pažeidėjų tykojimu. Tiesiog per savo darbo archyvuose ir muziejų lankymo patirtį išmokau priimt "namų taisykles" be retorinių klausimų, į kuriuos dažniausiai ir darbuotojai vargiai gali atsakyti (ypač lietuviškose įstaigose...). Certosos pavyzdį paminėjau tik kaip vieną iš galimų variantų.
AtsakytiPanaikintiBeje, labai gražios foto :).
Aš irgi iš patirties apie tuos fotografavimus rašįau - studentiškais metais esu Lietuvos archyvuose ir muziejuose palikusi visai padorią pinigų sumą... ai, bet čia labai plati tema, kurią galima plėtoti nuo... iki.
PanaikintiNamų taisykles ir aš priimu ir šiaip jau (dažniausiai) nepažeidinėju ir paslapčiom spragilų nefotkinu :) Dar pagalvojau, kad istorinės kapinės, matyt, mano makaulėj, susidėliojo į tą pačią lentynėlę kaip ir parkai. Netikęs požiūris :) Nes, na po Paryžiaus panteonus galima laisvai sau šmirinėti ir fotkit, o štai čia - va, ne :) Kita vertus, mantyt, niekada neišsitrins mano darbo vadovo suinstaliuota žinutė - publikuoti publikuoti publikuoti ;)))))))
labai gerų programų Jums darbo vadovas suinstaliavo :)).
Panaikintiaha, muziejininkų ir archyvistų siaubui :))))
Panaikinti