Prancūzija 2012: Lurdas ir debesimis per Pirėnus (V diena)

Man atrodo, kad niekada nepabaigsiu savo pasakojimo apie vasaros atostogas Prancūzijoje. Jau metai ritasi į pabaigą, o  prisiminimai niekaip nesibaigia. Net pačiai keista, kad per dvi savaites spėjome tiek daug pamatyti ir paragauti. Savitais skoniais mus apdovanojo kiekvienas aplankytas kraštas: Pikardija, Normandija, Bretanė, Medokas. Po intensyvių penkių dienų mūsų laukė dviejų dienų poilsis Pirėnuose, tačiau prieš tai dar reikėjo įveikti tris šimtus kilometrų ir aplankyti Lurdą.

Penktąją kelionės dieną akis praplėšėme gana anksti ir mikliai papusryčiavę sėdom į automobilį. Beeeet.... dar viešbučio kieme (tiesa, tai buvo viena iš dviejų nakvynių viešbučiuose visos kelionės metu) Nerijus pastebėjo, kad nuleista priekinė automobilio padanga. Šūdas (atsiprašau). Truputį pasinervinom, nes dar ir vairas prie viso šito užsirakino ir skambinom savo Toyota Assistance, kuris turėtų pagelbėti visais nelaimių atvejais. Po valandėlės, kai padangą pripurškėm kažkokių klijų ir ją naujai pripūtėm oro, pasirodė Toyotos siųstas vilkikas, kuris mus nulydėjo (mūsų padanga vėl buvo pilna oro, tad nebebuvo reikalo lipti ant priekabos) į artimiausią Toyota saloną. Ten per gerą pusvalandį iškrapštė iš padangos varžtą, kurį mes, matyt, pasigavom kažkur Medoko vynuogynuose ir užlopę padangą išleido į kelią. Nieko nekainavo. Ačiū Tau, Toyota.

Ir vėl automobiliniai reikalai prarijo porą valandų kelionės, tad teko aplenkti Pau miestą, kur buvome numatę papriešpiečiauti ir sukti tiesiai į Pirėnus. Bevažiuojant peizažas po truputį keitėsi, pradėjo matytis pirmosios viršūnės ir iš akmens suręsti namukai. Po truputį artėjome prie Lurdo, bet savo nuostabai nematėm jokių piligrimų, nei religiniais lipdukais išpuoštų automobilių. Net į važiavę į miestelį nustebom, kad toks tuščias ir tylus - o kasmet čia apsilanko per 5 000 000 piligrimų. Užbėgdama už akių Jūsų nuostabai ar komentarams, iškart priduriu, kad ta apgaulinga ramybė tęsėsi tik iki pagrindinės šventovės prieigų.

Lurdas man paliko dvejopus prisiminimus. Kai patenki į kičiškas marijas ir įvairaus kalibro stiklainius šventam vandeniui pardavinėjančių kioskelių labirintus, nekyla nė menkiausia piligriminė mintis. Toks savotiškas Lurdo pramogų miestelis - netikri pranašai, žibantys suvenyrai, pasiligoję piligrimai, ištvermingos sesutės, išsipustę turistai ir šventi paveiksliukai, ritės rožinių ir plastikinės marijos. Visai, kaip Jeruzalėje, kur visi takeliai link istorinių ir šventų vietų kimšte prikimšti įvairiausio plauko prekijų ir parduotuvėlių. Bet kaip gali būti kitaip, gi c'est la vie. Žmonės gyvena ir pelnosi visame pasaulyje. Ir būtų visai nyku, jei miestelyje be paliovos skambėtų religinės giesmės ar būtų transliuojamos nesibaigiančios pamaldos. Turi būti pusiausvyra ir įvairovė. Juk ir stebuklai įvyko paprastoje buitiškoje aplinkoje, o ne sakralioje iščiustytoje erdvėje, ar ne?

O visame tame babeliškame fone liudijamas stiprus tikėjimas ir dvasinė valia, perrėkianti nepatiklų smalsumą ir turistišką atsainumą. Prisipažinsiu, kad mane giliai sukrėtė vykusi neįgalių ir sunkiai sergančių žmonių procesija. Daugybė blykčiojančių vežimėlių ratlankių, vienodai apsirengusios med. seserys ir procesijos priekyje vežami gulintys ligoniai su visomis priklausančiomis lašinėmis ir kitokiais medicininiais laideliais. Nemačiau nei pakilusio ir ėmusio vaikščioti, nei patyrusio religinį nušvitimą, tačiau išvydau tų žmonių tikėjimo jėgą. Raiši, kreivi, nebepajėgiantys jie sutelkė visas valios pastangas, kad ten, Lurde, dar kartą save atiduotų Dievui rankas. Ne tik tam, kad paprašytų pasveikimo, bet ir tam, kad turėtų jėgų priimti savo negalią ar ištverti savo gyvenimą iki galo. Ir verkiau ne todėl, kad man buvo gaila tų žmonių, sustojusių į viduramžišką klipatų procesiją, bet todėl, visa ta keista grupė buvo tarsi apsigaubusi beveik regima dvasinės valios ir tikėjimo aura. Nemoku to paaiškinti, bet tas bejėgiškumo ir stiprybės kontrastas buvo aštrus kaip koks užgaląstas žudiko peilis.

Prieš tą procesiją nublanko visi švento vandens ištroškę piligrimai ir smalsuoliai, po srovėmis kišę pavargusias ir ligotas kojas, juo prausę veidus, plovę akis, burnas bei rankas ir juo skaistinę vaikų ir senolių veidus. Besistengę visas turimas taras prisipilti stebuklingo šaltinio srovelių.

Pats Lurdo miestelis nėra niekuo labiau išskirtinis už kitus Pirėnų miestelius (jei neminėti įvykusių Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų) - apsuptas žaliais kalnais, saugomas virš miestelio iškilusios tvirtovės, suraižytas kreivomis gatvelėmis ir perkirstas sraunaus upelio vaga. Jei ne įvykę stebuklai - būtų paprasčiausias mažas kalnų miestelis.

Iš Lurdo pasukom kalnų keliu link Lušono (Bagnères-de-Luchon), apie kurį papasakosiu kituose įrašuose.

Buvom žvėriškai alkani, todėl beveik pirmoje pasitaikiusioje poilsio aikštelėje (kurios Prancūzijos pakelėse yra oho, kokios neblogos) stojom valgyti Lurde įsigytų užkandžių (galvojat, kad šventi? Mh, kur gi ne - greitas maistas visur greitas ir nelabai skanus) - kas ilgo paninio, o kas "Baltijos jūros" salotų (ot, kvailumas buvo to, kuris jas išsirinko :)). Aha, būtent - sumuštiniai, suvožtiniai, salotos, pasta ir t.t. su rūkyta lašiša šiame krašte dažniausiai vadinami "Baltijos kažkas".

Pakeliui aplankėm jau uždarytą Mauvezin pilį, nuo kurios dar prieš saulės laidą spėjome apžvelgti kalnuotas apylinkes. Gražu, ypač besileidžiant saulei ir niaukiantis dangui, kurio minkštos duknos lėtai ištrina aštrius kalnų siluetus, sušvelnina briaunas ir išplauna spalvų kontrastus. O tolimesnėje kalnų aikštelėje tupintis namukas ruošiasi šiltam vasaros vakaro snauduliui... su čiobrelių arbata ir taurele stipresnės užpiltinės. Supamoje kėdėje ar minkštame sėdmaišyje, virš kurio į storas kasas vejasi sodrūs kalnų, medžių ir nakties kvapai...

Na, o mums, nusileidus saulei, kelias pasidarė visai neromantiškas - užėjo tirštas rūkas, ant vingiuoto kalnų serpantino nusileido apsunkę debesys ir matomumas tapo beveik niekinis. Aš pati labai greitai atidėjau fotoaparatą į šalį ir lyg ant "Jaguaro" kapoto įsitempęs  ženkliukas įsistebeilijau į pienišką kelią. Teko gerokai paprakaituoti ir padrebinti kinkas kol perkopėm vaiduokliškas keteras ir nusileidom į jaukų Lušono slėnį, kur laukė Kalėdomis gyvenantis viešbutukas ...

... ir soti trijų patiekalų vakarienė už ... 13 su puse eurų bei saldus miegas akmeninių sienų papėdėje.

Prieš užmigdami sau pasižadėjom ryt kuo anksčiau atsikelti ir apsiavę kalninius batus leistis į stačias įkalnes link ledinių ežerų ir dangaus. Pasigrožėti kalnais "iš arti" ir išbandyti ištvermę.