Prancūzija 2012: Pirėnai, žygis į Lac d'Oo ir Luchon'o termos (VI diena)

Į kalnus susiruošėm kaip į karą - kalnų batai, kepurės, gertuvės su vandeniu (pagaliau karšta!), pora obuolių ir nuo pusryčių likęs gigantiškas ragelis. Tik žygiuok ir nesibaimink, kad per lengva bus, kaip pradžioje patempėm lūpas atverdami paklypusius vartelius į ganyklas, kuriose, pasak informacinio stendo, ganėsi keturios karvės, šešios avys ir keturiolika ožkų. Na, maždaug tiek. Che, ką mums reiškia tas per pievas vingiuojantis kalnų takas, vos juntamai kylantis link medžiais apžėlusių uolų. Vieni juokai, tikrai, kad įveiksim greičiau nei per valandą penkiolika, kaip pranašavo maršruto žemėlapis! Garbės žodis - buvom tuo tikri, juo labiau, kad gi anksčiau irgi esam buvę kalnuose. Žingsniuojam sau sparčiu žingsniu, dairomės - aplinkui kalnai, Šv. Jokūbo kelią žymintis freskomis puoštas nameliukas....

...fotoaprato akį traukiantys perėjos ir krioklių virvelių vaizdai, pakelėje, tarp akmenų besistiebiantys kuklūs žiedai, lėtai kėblinantys pensininkai ispanai ir...

.. ir jau norisi pailsėti dar nepriėjus tų uolų... oho, tas takelis, kad ir nejučia, bet vis tiek lipą į kalną (klastingas pasitaikė). Fiuuu... vis tiek žygiuojam tolyn, aplenkėm išmintingai tursenančius pensininkus ir atsipūtėm tik įlindę į krūmyną. Och, och, och....Tai ačiū, Dievui, kad apšvietė mums protus ir kad nesusigundėm imti to sportinio, šešių valandų maršruto, kuris turėjo nusileisti prie Lac d'Oo, link kurio mes dabar ir traukėm. Jau dabar dūsuoju lyg būčiau koks džiovos pakirstas Kudirka. Net fotografuoti nesinori - fotoaparatas sveria kaklą kaip kokie per dideli pavalkai. Atrodo, kad sėdėčiau ant to be galo patogaus pakelės akmenėlio ir skaičiuočiau pridususius kopinėtojus... Nepamiršk, lepus miestieti, kas esi! Ha, ha, ha!

Na, bet įkvėpėm ryžto, nusiprausėm šaltinyje veidus ir patraukėm toliau (je, who is the boss?!). Po pusvalandžio užgimė naujas kvėpavimas ir per daug neskubėdami, pensininku stiliumi nurėpliojom iki pat nerealaus Oo ežero. Tikrai buvo verta. Jūs pažiūrėkit - vanduo - skaidri ašara, kaip palygintų koks XIX a. romantikas.

Skaidrus vanduo, krioklys, stačios kalnų sienos, žolėje cirpiantys žiogai ir ...

...maža užkandinė, kurioje pirkom ledų - civilizacijos dovanos, atskraidinamos į šią priebėgą sraigtasparniu.

Prie ežero praleidome gerą valandą. Stebėjome saulės įšildytame vandenyje, ant olos plokštės besigrūdančius buožgalvius, per kalnų viršūnes kopiančius debesis ir nematomuose kalnų takeliuose dingstančius rimtuosius kopinėtojus. Pastarieji, tikriausiai, prieš įlįsdami į uolų labirintus mesdavo paniekinantį žvilgsnį į ežero pakrantėje lekuojančius "kalnų mėgėjus" ir pradėdavo tikrą kopimą. Mat, nuo ežero kalnų takelis virsta tikromis akmenų sienomis (ir iš ten mes būtumėme turėję kažkaip nusileisti iki ežero...), kurioms įveikti reikia ne tik fizinio pasirengimo, bet ir tinkamo nusiteikimo.

Padūsavę šioje kalnų kišenėje iš naujo susiveržėm batraiščius ir nukulniavom atgal-aukštyn-žemyn-aukštyn-žemyn. Prasilenkėm su nedidelėmis grupelėmis kalninėtojų, kurių veiduose perskaitėm anksčiau ir mus ištikusį nuostabos šoką, kad kalnuose nėra jau taip lengva kopinėti ir vaikštinėti. Kita vertus, tą įveiktos įkalnės ir savęs malonumą kalnai ir suteikia. Kai pažvelgi nuo įkoptos viršūnės (ar viršūnėlės) į žemai likusius slėnius ir vaikiško dydžio namelius - trumpam pasijunti tarsi užsiropštęs ant olimpinių apdovanojimų pakylos, auksinės, žinoma. Juk dėl to malonaus nuovargio ir lipam į kalnus bei kalnelius, ar ne?

Beje, ką dar pastebėjom, tai kalnuose tose vidutinio sudėtingumo trasose vaikštinėjančias žmonių su psichikos negalia grupes. Galbūt iš kokios sanatorijos atvykę, bet ne tai svarbiausia. Įdomu pasirodė, kad išvykos į kalnus, matyt, yra vienas iš valios stiprinimo ir reabilitacijos metodų. Bent jau mes tai nusprendėm. Gal kas žinote, kaip ten su tais kalnais išties yra?

Grįžę į Luchon'ą, persirengėm ir nudrožėm į garsiąsias Luchon'o termas (nusipelnėm, gi) - kalno viduriuose esančias natūralias karštas pirtis, užtiktas ir savom reikmėms pritaikytas dar romėnų (kaip giriasi šis SPA centras, gydomųjų pirčių tradicijai Luchon'e - 2000 metų). SPA centrą radom nesunkiai - centrine gatve pirmyn ir prieš nosį iškilo prie kalnų prisišliejęs a la romėniškos architektūros statinys ir kelių aukštų modernesnis pastatas (čia vyksta įvairios reumato, chroniškų kvėpavimo takų ir kt. gydomosios procedūros) ir koks tai įtartinas kvapas, kuris viduje ne tai, kad suraitė nosis, bet ir timptelėjo kažkur galugerklyje. Veu. Siera.

Bet geriau apie pirtis. Už neįtikėtinai mažą (lyg tai 8 eurus) kainą gavome po chalatą, rankšluostį, rėmą saviems drabužiams pasikabinti, po žetoną atrakinti persirengimo kabinai (nes neturėjom vieno euro monetos) ir neribotą buvimą termose. Prašmatnu. Persirengę nučiuožėm tiesiai į romėnų termas. O tai - natūralūs, karštų vandens šaltinių išgraužti ir kiek žmogaus rankos praplatinti takai kalno viduje. Vaikštinėji sau labirintais kaip koks Cezaris ir kvėpuoji siera atmieštu šiltu oru. Nežinau, gal tai net kuom nors ir naudinga (pvz., gal šiais metais dar nepasigausim kokio nors reumato), bet svarbiausia, kai kai paties oda ir plaučiai persigeria tuo pobjauriu kvapu - atrodo, kad nieko blogo jame ir nėra :)

Šalia termų - dušai ir apskritas didžiulis burbulinis baseinas, kuriame mirksta profesionalūs dviratininkai (tiesa, pro Luchoną tą vasarą ėjo viena Tour de France maršruto atkarpa) - matėsi iš ant rankų nudegusių marškinėlių, vidutiniškai prabangios ponios, kopinėtojai po kalnus ir tokie atsitiktiniai praeiviai, kaip mes.

Gerai išmirkę ir išsisierinę pasižvalgėm po termas supantį parką, aptikom senuosius įėjimus į klano vidurius ir akompanuojant burzgiantiems pilvams patraukėm vakarienės. Sukirtom kažką žiauriai skanaus iš baklažano ir serano, įspūdingo dydžio steiką ir po juostelę elementaraus obuolių  pyrago. Mmmm... nieko nebesinorėjo, tik kristi į lovas. Dieną nuskynėm pilnai. Tad dar kartą pašlifavę pagrindinę miestelio gatvę pirmyn-atgal nužingsniavom miegot. Ryt - vėl į kelią, per katarų žemes ir sąmokslo istorijomis apkaišiotą kraštą link šiltos Viduržemio jūros, kur ruošėmės porą dienų ramiai pailsėti (bet).

I diena (Normandijos tiltas ir San Mišelis bei Amjenas)
II diena (San Malo ir Karnakas)
III diena (La Rošelė ir Nantas)
IV diena (Oleronas, Medokas ir Bordo)
V diena (Lurdas)
VI diena (Lušonas)