8 priežastys aplankyti seniausią Briuselio rajoną - Anderlechtą

Kairiajame Senne upės krante išsidėstęs Anderlechtas - seniausias Briuselio rajonas. Jo teritorijoje yra rastos romėnų vilos liekanos ir frankų kapinynas. XII a. Anderlechte jau reziduodavo kanauninkai, o Aa ir Anderlechto lordai čia turėjo pasistatydinę dvarus. XIV a. Anderlechto teritorijoje vyko Brabanto grafo Liudviko II ir jo sesers Joanos kovos. Jis ją nugalėjo, bet po metų ji su Karolio IV pagalba vėl atsikovojo Briuselį ir titulus. 1393 m. Joana Anderlechtą prijungė prie Briuselio. XV-XVI a. laikomas Anderlechto kultūrinio gyvenimo suklestėjimo laikotarpiu, kurį nutraukė prasidėję Nyderlandų ir Prancūzijos karai. XIX a. Anderlechte apsigyveno daug naujakūrių. Čia steigėsi fabrikai ir jų darbininkams buvo statomi vadinamieji miestai-sodai.

Anderlechtas didžiuojasi, kad čia gyveno Erazmas Roterdamietis ir poetas Maurice Carême (Morisas Karemas), iš čia yra kilęs triskartinis Tour de France čempionas Philippe Thys (Filypas Tysas), diskotekos sumanytoja ir dainininkė Régine Zylberberg.

O štai čia - mano aštuonios priežastys, kurios galbūt ir Jus paskatins aplankyti šį šiaip jau gana šiukšliną Briuselio rajoną:

Kaip mes grybavome Ardėnuose

Du rudenius gailiai pavyduliavau Lietuvoje grybus rovusiems tėvams ir giminiečiams. Jau nekalbu apie tą baltą pavydą, kuris kildavo užmačius kokiam nors feisbuke pasidalintas baravykų fotografijas: išrykiuotų pagal ūgį, pagal spalvas, pagal storį ar dar tebesigrūdančių pintinėje. Et, galvodavau, kad gerai ten Jums... O šią vasarą net slaptomis tikėjausi, kad iki atostogų pabaigos kaip nors teks pasimėgauti pulkaunykų rinkimo malonumais, bet nenuskilo.

Kai bandydavom Briuselyje gyvenančių lietuvių paklausinėti apie grybavimą Belgijoje, išgirsdavom beveik mitinius pasakojimus, kad Belgijoje grybauti draudžiama, kad pagavę miško savininkai atima grybus arba, kad kažkas kažkurį rudenį grybavo Ardėnuose. Bandėm kaip nors išsiaiškinti, ar tikrai Belgijoje neleidžiama rinkti grybų. Ir pasirodo, kad tikrai taip - privačiuose miškuose ir miškuose, priklausančiuose savivaldybėms ir pan. - grybauti draudžiama, tiksliau - norint juose grybauti reikia gauti savininko sutikimą. Tačiau paprastuose "bendro naudojimo" miškuose tikrai niekas nedraudžia rauti grybų. Vienok, yra pažymima, kad grybus leidžiam rinkti tik asmeninėms reikmėms.

Šeštadienio išvyka su vaikais: Neptūno grotos ir Hitlerio bunkeris

Savaitgalį pas mus viešėjo du šaunus vaikinai - 10 metų Ignas ir beveik 9 metų Tumas su savo tėvais. Tai buvo pirmi mūsų mažamečiai svečiai, todėl jau iš anksto teko pasukti galvas, ką jiems įdomaus parodyti. Nenuvesi gi jaunimo į kokį BOZARą ar į alaus barus. Palaužius galvą, prie tradicinės ekskursijos po Briuselio senamiestį ir kelionės traukiniu į Briugę pridėjau Dinozaurų ir Karo muziejus, Mini Europą ir išvyką į Neptūno grotas bei šalia esantį Hitlerio bunkerį - vilko guolį. Dar svarstėm apie kelionę laivu senaisiais laivybos kanalais (bet buvo gana šaltas šeštadienis), apsilankymą Europos kosmoso centre (Euro Space Center) ir pasivaikščiojimą senosiose, UNESCO saugomose, anglių kasybos šachtose. Bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių pastaruosius variantus atmetėm, o ir kaip sako viena patarlė, visų laukų vienu užpakaliu neap...i :)

Neptūno grota plyti po kalnais, pietinėje Namiūro (Namur) provincijos dalyje, netoli Petinji (Petigny). Turas su gidu trunka apie 45 minutes ir dalį jo sudaro pasiirstymas valtimi požemine upe (kita tokia galimybė yra netoli Lježo esančiose grotose). Po kalnu tekanti upelė yra upės, pavadintos Juoduoju vandeniu (jos dugne plyti nemenki šiferio klodai), atšaka. Požeminė atkarpa - 2 kilometrai, kuriais vanduo teka taip lėtai, kad užtrunka 3 paras. Mūsų gidė pasakojo, kad tam buvo atlikti specialūs bandymai - tyrėjai nudažė vandenį ir po to tris paras laukė, kol spalva pasirodys kitoje kalno pusėje.

Atviros durys Cantillon'ų alaus darykloje

Nepraėjo pora mėnesių, o mes kur buvę kur nebuvę vėl atsiradom Cantillon'ų alaus darykloje. Ir dar gi ne bet kada, o praktiškai iškart pragydus pirmiesiems gaidžiams. Na, gal šitoje vietoje kiek ir persūdau, bet kad saulė dar nebuvo pakilus, o pustuščiame tramvajuje važiavome su šeštadienio darbui pasmerktais ir pagirių nukamuotais bendrakeleiviais - faktas. Ir ko mums taip anksti prireikė alaus darykloje (aš paklausčiau to paties, jei man kas nors pasakyti, kad šeštą ryto kėlėsi dėl ...alaus bravorėlio)? O gi tai buvo atvira lambiko alaus varymo diena. Tokios per metus išaušta dvi - viena rudenį, kita pavasarį.

Ryte į daryklą atvykusius smalsuolius, žurnalistus ir alaus mėgėjus Cantillon'ai vaišino puodeliu karštos kavos ir traškiais kruasanais (vien dėl jų buvo verta taip anksti atsikelti). O kas pusvalandį nuskambantis varpas kvietė į pasivaikščiojimus su aludariais po alaus daryklą. Tai, kaip yra verdamas lambikas - briuselietiškas spontaninės fermentacijos alus - pasakojau ankstesniame savo įraše apie Cantillon'ų alaus daryklą, tad šį kartą pasidalinsiu tik keliomis auksinėmis, mus po bravorą vedžiojusio, Alberto mintimis.  O šiose tikrai netrūko aštrių špilkų industriniam alui ir lambiko negeriantiems briuselėnams.

Pasak Alberto, pusę visos produkcijos Cantillon'ai eksportuoja. Pagrindinės lambiką vertinančios šalys - JAV ir Japonija (mat japonams, pasirodo, lambikas primena jų pačių ryžių alų - sakė).

Briuselietiškas Cantillon daryklos alus

Kad lankantis Belgijoje reikia paragauti bent kelių rūšių belgiško alaus - rašo visi turistiniai gidai. Mandresni užsimena, kad Briuselyje verdamas briuselietiškas spontaninės fermentacijos alus vardu le lambic (lambiek), o iš jo gaminami la gueuze, le faro ir la kriek (pastarasis itin populiarus alaus nemėgstančių moterų ir turistų tarpe). Tradicinį savaiminės fermentacijos alų Briuselyje, Briuselio apylinkėse - Pajotteland'e ir Vakarų Flandrijoje gamina 15 daryklų: "Belle Vue", "Boon", "Cantillon", "De Troch", "Girardin", "Lindemans", "Mort Subite", "Timmermans", "De Cam", "Drie Fonteinen", "Hanssens", "Oud Beersel", "Tilquin", "Bockor" ir "Van Honsebrouck".


Ekskursija Cantillon darykloje

Šeimos valdoma Cantillon darykla - vienintelė iki šiol veikianti briuselietiško alaus (turiu minty lambiką) darykla pačiame Briuselyje. Ji įsikūrusi neišvaizdžioje rue Gheude, 56 numeru pažymėtame pastate (1070, Anderlecht), visai netoli Pietinės traukinių stoties (Gare du Midi). Lankytojai darykloje priimami kiekvieną darbo dieną nuo 9 iki 17 valandos ir nuo 10 iki 17 valandos šeštadieniais. Ekskursijos grupėms (iš anksto susitarus) vedamos prancūzų ir anglų kalbomis.

Mūsų jaunas gidas - vienas iš daryklos savininkų - papasakojo, kaip verdamas lambikas (sulietuvinkim briuselietišką pavadinimą), kokie produktai naudojami šiam tikrai išskirtinio skonio alui. Beje, apie skonį. Daug kam jis nepatinka. Sakau tiesiai šviesiai - pirmą kartą paragavus šio alaus man jis irgi nepatiko. Antrą kartą irgi. Atvirai sakant, jis taip sutraukė burną, kad ji turėjo panašėti į stipriai surištą mazgą. Negaliu sakyti, kad ir po trečio bei ketvirto karto lambikas man labai patinka. Tačiau tikrai jo nesipurtau, gerdama nesiraukau ir kaip kitaip akių nebevartau. Bet vat, pavyzdžiui, mūsų bičiulis Rytis, lambiką pamėgo nuo pat pirmo gurkšnio. Taip sakant, meilė nuo pirmo susilietimo lūpomis.

Lambikas - tai tikrai rūgštaus skonio alus, primenantis aštrias obuolių sultis su pelėsio prieskoniu ir neturintis nieko bendro su įprastai karstelėjusiu kviečių gėrimu. Šiuo alumi reikia išmokti mėgautis. Kaip pasakytų De la Senne bravoro aludaris, tai kultūrinis skonis, kurį reikia perprasti, suvokti, kad skanu ne tik tai, kas yra saldu. Lygiai taip pat, kaip ir alyvuogių kartumą, pelėsinių sūrių aromatus, austres, jūros ežius, šampaną ar kartų juodąjį šokoladą. Todėl visų pirmiausia, reikia žinoti, kaip ir iš ko lambikas gaminamas ir pasistengti suprasti jo skonį, pajausti jo savitumą ir aludarių rūpestį išvaryti tradicinį briuselietišką alų.

Binche karnavalas arba Užgavėnės belgiškai

Binche karnavalo dalyvis

Sekmadienį praleidome tradiciniame Binche miestelio Užgavėnių karnavale. Karnavalas vyksta tris dienas - nuo sekmadienio iki antradienio ir baigiasi Pelenų trečiadieniu, visuotiniais pažadais kitą kartą švęsti santūriau, saikingiau vartoti alkoholį ir mažiau valgyti. Nė neabejoju, kad miesto vaistinės pasipelno parduodamos kalnus pleistro nutrintiems būgnininkų pirštams bei karnavalo eisenos dalyvių kulnams, virškinimo fermentų ir angliukų - ūžavusių turistų skrandžiams. Vietos barai ir alinės, tris dienas veikusios non-stop režimu, suskaičiuoja gražų pelną ir sudaužytas stiklines. Gatvių šlavėjai bambėdami į krūvas sušluoja išbarstytus konfeti, senamiesčio gyventojai nuraizgo nuo langų apsaugines groteles ir visi ima laukti Velykų. Karnavalo vinis - antradienį pajudanti kaukėtųjų eisena, kuri įvertinta net paties UNESCO, nes labai autentiška. Paskutinę karnavalo dieną, vilkėdami tradiciniais šio karnavalo kostiumais ir kaukėmis, gatvėmis žygiuoja daugiau tūkstantis gilles (tikriausiai į lietuvių kalbą reikėtų versti kaip "žiliai" (arba ispanai), nes pats personažo pavadinimas kildinamas nuo ispaniško vardo Gil, kuris buvo paplitęs Belgijoje  XVI a., ispanų okupacijos metais), keli šimtai piemenų, arlekinų ir pjero.

Gilles (foto iš en.wikipedia.org/wiki/Gilles)

Gilles (foto iš en.wikipedia.org/wiki/Gilles)

Kaukių ir kostiumų gamyba patikima vietiniams meistrams. Tiek gilles, tiek piemenų kaukės pagamintos iš vaško, padabintos žalio stiklo akinukais, žandenomis, ūsais ir barzduke (pastarieji du - išskirtinai priklauso tik gilles). Įdomu tai, kad gilles kostiumą gali dėvėti tik nuolatiniai Binches miestelio gyventojai vyrai arba miestelėnai išgyvenę Binche ne mažiau kaip 5 metus. Gilles vilki įvairiais auksiniais ornamentais puoštus raudonus drabužius, sukurtus pagl konkistadorų ir inkų taip taip, būtent, i n k ų) aprangas, avi klumpes, mūvi baltą glaudžią kepuraitę, o veidus dengia vaškinėmis kaukėmis.

Piemenų kostiumais pasipuošia Notre-Dame de Bon Secours koledžo studentai. Šie karnavalo personažai vilki kuklesniais aprėdais, nei gilles: tamsiai mėlynu kostiumu baltais rankogaliais, mūvi baltas pirštinaites, siaurąją kepuraitę, dėvi vaškines kaukes, o galvų turi užsivožę plačiabriles skrybėles, puoštas baltomis stručio plunksnomis.

"Het Anker" alaus darykla, Nostradamas ir Mechelenas arba Mechelenas, Nostradamas ir "Het Anker" alaus darykla

Gruodžio pradžioje Pranas, KoLa, dvi jų bičiulės ir mudu pažindinomės su netolimu Briuselio kaimynu - Mechelenu. Toks netolimas, kad jį pasiekėm traukiniu, sumokėję po 5 eurus už kelionę pirmyn-atgal (pigu, ar ne?).





















Kelionė šilta ir greita, bet vat pats Mechelenas mus pasitiko šlykščiu lietumi ir vėju, kuris kaip koks gatvių chuliganas vis taikėsi iš rankų išplėšti skėtį. O šiai užmačiai nepavykus bent pasistengdavo skėčius išversti ar kaip nors neįtikėtinai perkreipti, kad tik ant galvų pakliūtų kuo daugiau lietaus.

Taip bekovodami ir besistengdami išsaugo nors vieną sausą siūlą, paskubomis kirtom Mecheleno senamiestį ir atsidūrėm senoje, nuo 1471 m. veikiančioje, "Het Anker" alaus darykloje. Būtent. Ne daryklos muziejuje, bet tikrų tikriausioje darykloje, kurioje keturis kartus per savaitę (kaskart vis skirtingas) verdamas "Carolus" alus.

Darykloje verdamas šešių rūšių "Gouden Carolus" alus: classic, tripel, ambrio, hopsinjoor, easter, christmas. Dviejų rūšių "Cuvee van de Keizer" - blauw ir rood. Taip pat: "Lucifer" (perimtas iš kitos, bankrutavusios, alaus daryklos), "Maneblusser", "Anker lager" ir "Anker Herfstbok", uoginis "Boscoulis" ir baltasis "Dantergems White Beer".





























Ekskursijos metu sužinojom vieną naują dalyką apie dubbel ir tripel alus. Iki tol manėm, kad alus su žyma "dubbel" ar "tripel" skiriasi nuo įprastinio alaus stiprumu, kuris randasi kelis kartus fermentuojant alų. O pasirodo, kad į "dubbel" alų dedama du kartus, o į "tripel" - tris kartus didesnis kiekis produktų - cukraus, apynių, melasos, prieskonių. Juk logiška, kuo daugiau cukraus - tuo daugiau alkoholio, ar ne? Tai va, kaip sakė mūsų gidas, paprastą alų (ne dubbelį ir ne tripelį) geria tik patys aludariai :)

Senojoje darykloje tebenaudojamas XX a. pradžioje surinktas alaus filtravimo aparatas, kuris buvo saikingai modernizuotas pagal šiandieninius alaus gamybos poreikius.

Kita įdomybė apie šią daryklą, kad ji brandina ne tik alų, bet ir viskį. Pirmąją partiją, supilstytą į bačkutes 2008 m., darykla pirkėjams pristatė šiais metais. Ir... jau nebėra kur šio viskio gauti (prisipažinsiu, kad mačiau duty free parduotuvėje Charlerois oro uoste), mat dalis šio viskio buvo palikta toliau brandintis. Nauja partija, šiųmetinio viskio, bus išpilstyta į butelius ir atiduota pirkėjams tik... 2013 metais. Mat, viskiukas bręsta trumpiausiai tris metus.

Ekskursija baigėsi daryklos kavinėje, kur gavom paragauti po taurelę dviejų rūšių "Gouden Carolus" alaus. O įkvėpimo apimti išbandėm ir visus likusius daryklos alučius. Mano favoritas - tamsus kalėdinis alus su švelniu melasos prieskoniu.

Ekskursija kainavo pigiau grybo - 7,20 Eur ir truko pusantros valandos.

Apšilę alumi (du bi du bi du bi) patraukėm užkąsti ir apžiūrėti miesto. Pasirodo, kad Mechelenas - šiandieninis Belgijos katalikų arkivyskupijos centras, o XV a., Belgijai priklausant Burgundijai, čia buvo Karolio Narsiojo sostinė.

Tikra miestelio įžymybė - Šv. Rumboldo katedra, kurios statybos tęsėsi tris amžius. Kad miestas galėtų baigti šias amžinas statybas, popiežius katedrai suteikė teisę pardavinėti indulgencijas (žinoma, dalis pinigų atitekdavo Vatikanui). Bažnyčia buvo baigta statyti 1546 m., o jos bokšte įrengtas įspūdingas 49 varpų kariljonas. Su šiuo bokštu siejama ir smagi istorija, nutikusi tiksliai 1687 m. sausio 27 dieną, tiksliau naktį. O buvo taip. Ūkanotą sausio naktį pro storus debesų kailinius prasimušęs mėnulio spindulys balzganai apšvietė katedros bokštą. Kaip tik tuo metu vietinis girtuoklėlis užvertė į dangų galvą ir persigandęs ėmė šaukti, kad bažnyčia dega. Sunerimę miestelėnai čiupo vandens sklidinus kibirus ir ėmė kopti į bokštą, ketindami gelbėti savo bažnyčią. Jiems įpusėjus lipt, ūkanos išsisklaidė ir "gaisras" liovėsi. Nuo to įvykio mecheleniečiai kaimynų yra vadinami "mėnuliagesiais". O drąsiems miestiečiams senoji alaus darykla "Het Anker" sukūrė specialų alų, kurį taip ir pavadino - "Mėnuliagesių" alumi ("Maneblusser").

Pietavom pretenzingai pavadintoje užeigoje "Nostradamus" (įsikūrusi Geitestraat), kur ragavom vietinių šefų pagamintą lazaniją, musaką ir Lorenos kišą, "Nostradamus" alaus bei fantastišką užeigos desertą. Kavinės interjeras irgi nešpietnas - visuose kampuose pilna įvairių religinių paveikslų ir skulptūrėlių. O kai tualete pamačiau šventosios portretą - nebežinojau nė ką pirmiau daryti - žegnotis ar atsiliepti į gamtos šauksmą, kaip sakė žavusis Deilas Kuperis, pasakodamas apie majoro Brikso dingimą.

Prikimše pilvelius dar šiek tiek pamiklinom kojas bei nupėdinom iki turistinių gidų išgirto velniukų namo, kuris labai didelio įspūdžio nepaliko.

Trumpiau tariant, Mechelenas - vertas aplankyti jaukus miestukas, lengvai pasiekiamas traukiniu iš Gare du Midi, Gare Centrale arba Gare du Nord. Geriausia ten vykti geru oru :)

3H: Hoegaardenas, Hoegaardeno apylinkės ir Hoegaardeno alus

Sekmadienį drauge su grupe Belgijos lietuvių apšniukštinėjom Hoegaardeno apylinkes, užmetėm akį į miestelį ir mostelėjom garsiojo alaus.

Hoegaardeno miestelis įsikūręs Flamų Brabanto regione, už 45 kilometrų nuo Briuselio. Anot belgiškų istorijos analų, 981 metais jį įkūrė paskutinioji Brunengeruzo krašto valdovė grafienė Alpaïdis (Alpeide). Vėliau savo valdas ir pilį ji perdavė Lježo princui. Atitekęs princui, miestelis ir visas kraštas gavo mokesčių lengvatas, kurios prisidėjo prie aludarystės suklestėjimo. Mokestines lengvatas miestelis išlaikė iki pat prancūzų revoliucijos. Po jos, deja, lengvatos dingo, alaus gamyba sumenko ir galiausiai visiškai nutrūko iki pat 1955 m., kada pienininkas Pjeras Celisas sukūrė garsųjį Hoegaardeno baltąjį.

Hoegaardenas - mažas miesteliukas su ryškiai per didele bažnyčia, akmenimis grįstomis gatvelėmis ir Kouterhof'u; apsuptas nokstančiais javų laukais ir apraizgytas aguonomis žydinčiais takais. Pasivaikščiojimo takai pridengti vešliais krūmais, kurie, reikalui esant, gelbėja nuo vėjo ir nuo kaitrios saulės. Pievos pribarstytos kėrėpliškų galvijų ir nepatiklių avyčių.

Vedami mielos žygio gidės Rūtos, beplepėdami įveikėm 9 kilometrus Hoegaardeno apylinkėmis ir prisėdom Kouterhof'e - šalimais bravoro įsikūrusiame restorane. Skaniai privalgę ir priragavę vietinio alučio, nušlepsėjom į šalimais įrengtą muziejuką.

Na, sakyčiau, kad jis nelabai vertas tų 8 eurų. Gal kokių 4 daugiausiai. Palyginus su Orvalo ekspozicijos dalimi, skirta alui, ši - akivaizdžiai senesnė, kai kurie informaciniai terminalai nebeveikiantys. Bet dar prieš kokius šešis-septynis metus, manau, lankytojus džiugino modernios ekspozicijos apie alaus varymą, pilstymą ir vartojimą. Man, asmeniškai, įdomiausia buvo ekspozicijos dalis, kurioje pristatomi senieji alaus pilstymo, butelių plovimo, džiovinimo bei įpilamo alaus dozavimo aparatai. Ir dar penkios šaunios viduramžiškos taurės, kurias kažkas iš grupės pavadino "kankinimo įrankiais" :)

Ačiū bendrakeleiviams už diskusijas ir kompaniją, o Rūtai - už puikų sekmadienį (nepamanykite, kad aš čia sau dėkoju :)).

Orvalo vienuolynas, trapistų alus ir Matilda

Nuo pat vaikystės vis susidurdavau su Rūtom. Darželyje sutikau savo geriausią Rūtą, su kuria sulipom ir susisaistėm visais įmanomais būdais - nuo pamergiavimo ir piršliavimo iki krikštynų. Esam net po viena antklode miegojusios. Po to buvo ir daugiau Rūtų, bet jos mano gyvenime nepaliko ryškesnių ženklų. Tuomet darbe sutikau dar vieną labai gerą Rūtą, su kuria atitikom kirviai kotus profesine, moksline ir darbine prasme. Ji mūsų Tarybos siela ir skrupulinga savo srities profesionalė. Su šia Rūta po viena antklode nemiegojom, bet už tai vidury baltos dienos lipom per tvorą priešais Salomėjos Nėries gimnaziją. Manau, kad šitai - taip pat gana aukštas integracijos laipsnis. Kodėl aš apie Rūtas vietoj Matildos? O gi, todėl, kad šį įrašą skiriu Rūtai, su kuria lipom per tvorą. Dėl profesinių ir asmeninių paskatų (skiriu įrašą, o ne lipom per tvorą).

ODĖ EKSPOZICIJAI

Kai sekmadieninį apstulbus nuo grožio plavinėjau po Orvalo vienuolyną - neišlaikiau Rūtai nepasigyrus nors sms'u, kad esu viename geriausių muziejų savo gyvenime (gali būti, kad tada, estetinio kontūzo pagauta, net parašiau, kad esu geriausiame muziejuje). Bet taip ir yra. Lankytojams yra atviri senojo vienuolyno griuvėsiai, ekspozicija apie Orval alų ir sūrį, naujesnės bažnyčios rūsiai su ekspozicija apie vienuolyną bei žolinės farmacijos namelis (nežinau kaip tiksliai pavadinti). Informacijos pateikiama tik tiek, kiek reikia. Tik tiek, kad nesudvejotum, kad gali ją perskaityti. Neradau informacijos, kada ekspozicija buvo sukurta ir įrengta, bet net mano tik pusiau įgudusi akis atpažino, kad prie jos dirbo profesionalai, o vienuolynas gana plačiai atvėrė iždo skrynelę. Lankytojo interesai apgalvoti iki smulkmenų - jei nedomina vietoje rasti vienuolyno kalvės dirbiniai - gali apžiūrėti šiuolaikinio meno kūrinius - grafiką, origami ir instaliacijas. Jei tai nedomina - gali susipažinti su trumpa rašytine vienuolyno istorija arba architektūrinėmis detalėmis. Kiekvienoje mažoje rūsio patalpoje - keli pasiūlymai. Tikriausiai net nereikia sakyti, kad patalpose veikia automatinė klimato, šviesos ir dar kažko kontrolė. Kad niekur nėra ekspozicijų sergėtojų, kad tai, ko negalima liesti - po stiklu (tiksliau po kažkokiu specialiu plastiku, kuris visiškai neatspindi šviesios, neakina nei žiūrovo, nei fotografo), kas ne po stiklu - tą galima paliesti. O eksponatų tik tiek, kiek reikia, kad norėtum pažiūrėti, kad neatsibostų.

Griuvėsiai verti atskiros pagyrų odės. Užkonservuoti, sutvarkyti ir palikti. Su kaip-tik-tokio-kokio-reikia dydžio etiketėmis, kurias pamatai ir perskaitai. Suvokiant, kad lankytojas sugeba įsivaizduoti, kas šioje vietoje buvo ir kaip galėjo atrodyti. Be jokių butaforinių architektūrinių muliažų ir atkūrinėjimų. Tik tai, kas išliko su nedideliais, konstrukcijas palaikančiais inkliuzais. Viskas parengta profesionaliai ir palikta lankytojui. Jokių nesąmonių. Esu sužavėta. Norintieji gali gauti audio arba gyvą gidą. Iš visos širdies rekomenduoju apsilankyti - tik ne tam, kad apžiūrėtumėte kaip įrengta ekspozicija ir kas mane ten taip galėjo sužavėti, bet tam, kad pajustumėte malonumą būdami išskirtinio grožio legendinėje vietoje.

ORVALO LEGENDA

Kodėl legendinėje? Žinoma, čia verdamas alus - gyva legenda, bet šį kartą aš dar ne apie jį, o apie vienuolyno įkūrimo legendą. Pasak jos, Gotfrido iš Bouillono teta Matilda (be kita ko dar ir grafienė bei našlė) kartą medžiojo dabartinio Orvalo vietoje. Ištroškusi nusprendė atsigerti šaltinio vandens. Nežinia, kaip ji ten gėrė, bet begerdama pametė savo vestuvinį žiedą. Labai susisielojo teta Matilda ir ėmė melstis, kad grįžtų jos žiedas. Taip jai besimeldžiant, į šaltinio paviršių iškilo upėtakis su vestuviniu žiedu burnoje. Teta Matilda labai nudžiugo ir liepė toje vietoje pastatydinti vienuolyną.

ORVALO VIENUOLYNO ISTORIJA

Istorikai pasakoja, kad pirmieji vienuoliai iš pietinės Italijos į Orvalą atvyko 1070 metais. Vietinis grafas Arnoldas de Chiny juos draugiškai pasitiko ir skyrė lopinėlį žemės vienuolynui ir bažnyčiai įkurti. Vienuoliai nieko nelaukę pradėjo statybas, tačiau dėl nežinomų priežasčių, po keturiasdešimties metų jas nutraukė. Grafo Arnoldo sūnus Otonas (Othon), matyt, nelabai norėjo pašonėje turėti nebaigtų statybų, tad pakvietė mažos kanonų bendruomenės vienuolius pabaigti darbus. Pastarieji padirbėjo iš peties ir 1124 metais Verdūno vyskupas Henrikas de Wintonas pašventino bažnyčią. Gana greitai vienuoliai susidūrė su rimtais finansiniais nepritekliais ir pasiprašė cistersų pagalbos.