Prancūzija 2012: La Rochelle (III diena)

Atbildėję iš bliaunančio Nanto pirmiausia įsikūrėm municipaliniame La Rošelės (La Rochelle) kempinge - labai rūpėjo išskleisti ir vėjuje išdžiovinti paryčiais sulytą palapinę. Visgi, pripažinkite, kad miegoti vėsioje pirtyje - menkas malonumas (taip, romėnų pirtyse buvo speciali atsivėsinimo patalpa - frigidarium (šaltieji baseinai), bet anie ten eidavo gerokai įkaitę karštuose pirčių garuose).

Kol pasistatėm palapinę - gerokai praalkom. Na, ne todėl, kad tai butų buvęs sunkus darbas, bet per dieną nevalgiusius mus nugalėjo nuo olandų kemperių vilnijęs kepsnių aromatas (kam teko šitai patirti - supras). Traukėm iš savo podėlio konservuotus aštunkojus, alyvuoges ir pomidorus... mmmm, skanu buvo! O po tokių pavakarių drąsiai patraukėm susipažinti su miestu - buvom tikri, kad nesusiviliosim pirmaisiais turistiniais masalais (užbėgant istorijai už akių, reikia pasakyti, kad viskas baigėsi taip, kad išvis niekuo tą vakarą nesusigundėm, nes pilvuose sėdėjo aštuonkojis...).

Beveik visus didesnius Atlanto ir Lamanšo sąsiaurio pakrančių miestus niokojo patys įvairiausi karai, La Rošelė gali pasigirti vienu įspūdingiausiu karo atsiminimų sąrašu. Šimtamečio karo metu miestas kelis kartus ėjo iš vienos kariaujančios pusės rankų į kitos rankas ir vėl atgal. Plintant reformacijai, La Rošelė tapo viena svarbiausių hugenotų tvirtovių, kurią Rišeljė sugebėjo paimti tik po dvejus metus trukusios apgulties (jei skaitėt "Tris muškietininkus", turėtumėt prisiminti, kad pastarieji apsupties metu taip pat turėjo ką veikti šiame mieste). Galų gale, II Pasaulinio karo metais miestas buvo užimtas nacių. Šie taip gerai organizavo miesto gynybą, kad La Rošelė tapo paskutiniu išlaisvintu Prancūzijos miestu. Ne šiaip sau sėdėjo blogiečiai okupantai kokiose varpinėse ar požeminiuose bunkeriuose. Naciai buvo patikimai įtvirtinę netoliesę kyšančią Rė (Ré) salą bei ten įrengę povandeninių laivų bazę. Miesto apsuptis tęsėsi 9 mėnesius, o Rė salos įtvirtinimus gynė net 20 000 karių. Stebėtina, kad tokie aktyvūs karo veiksmai paliko stovėti gražiausius miesto bokštus.

Du skirtingo plano ir ūgio bokštai žymi La Rošelės uosto vartus, pro kuriuos, pasak legendos, žudynių išvakarėse paspruko tamplieriai su visais 18 laivų ir visomis ordino brangenybėmis (o pilyje yra išlikę tamplierių herbiniai ornamentai). Anot tos pačios legendos, tamplieriams pavyko perplaukti vandenyną ir išsilaipinę Oak saloje, jie čia paslėpė savo turtus. Nieko neprimena? Taigi taip, žinoma, ši istorija pasakojama ir 2004 m. susuktoje juostoje "Nationl Treasures" su N. Cage'u. Prisimenat?

Šalia uosto vartų įsikūręs tankus turistų viliojimo tinklas: suvenyrų ir skanėstų parduotuvės, restoranėliai ir vyninės, gatvės dailininkai ir muzikantai. Į vieną jų pakviesti bedegustuodami suragavom visai padorų apero rinkinį - pino ir vaisių likerio, konjako ir sūdytos karamelės likerio (patikėkit - šitas buvo nuos-ta-bus!). Šalimais prekybinio-restoraninio kvartaliuko buriuojasi kelto laukiantys poilsiautojai, bobo ir veikiausiai, kad autostopu atkeliavę sostinės pankai.

Atsilaikę vietos gėrimais vaišinusių merginų įkalbinėjimams, susigundėme užsukti į krantinėje įsikūrusią žuvies konservų parduotuvę. Ir kaip nesusigundysi, kad šitokios vitrinos ir lentynos? Nors Nerijus sakė, kad su tokiais gurmė tikrai nenustebintų mūsų tėvų kartos keliautojų, bet patys susigundėm spalvingom dėžučių piramidėm: baltasis omarai, tunas, sardinės, skumbrė su alyvuogėm, su kaparėliais, su pomidorais ir konjaku, su saldžiosiomis paprikomis, garstyčiomis, česnakais ir alyvų aliejumi ir t.t., ir t.t. Akys raibo ir vis norėjosi imti kuo daugiau ir kuo didesnį skardinių rezginėlį. Na, bet protas ir saikas nugalėjo, tad pasitenkinom aštuonių skardinių bokšteliu.

Bėgdami nuo poilsiautojų klegesio, leidomės dengtomis La Rošelės gatvėmis.

Lygiai nuvaikščioti akmens šaligatviai ir skliautuotos arkados man priminė kitą mano mylimą miestą - Boloniją (Bologna), garsėjantį ilgiausiomis pasaulyje dengtomis promenadomis. Išradimas josios - puikus - gali be rūpesčių keliauti miesto gatvėmis ir saulei spiginant, ir lietui pliaupiant - liksi ir sausas, ir sveikas.

La Rošelė mums pasirodė gana jauki ir šviesi. Vietomis - kiek aptriušusi, bet taip nebjauriai, beveik pietietiškai ;)

Iš protestantiško senamiesčio, perėję pakeliamą tiltą, išlindom tiesiai į laivelių krantines, kur aptikom gana ramias ir stilingas kavines su labai paryžietiškais veidais, pažymėtais didmiesčio gyventojams būdingu lengvu nuoboduliu ir kiek narcizišku atsainumu, kurį labai nesunku palaikyti begėdišku pasipūtimu.

Tuščia krantine nukeliavom iki pat uosto vartų. Čia spūstelėjom mygtuką ir išsikvietėm elektrinį vandens taksi, kuris mus parplukdė į uostą.

Saulė nusileido į tuščią vandenyno dugną. Kaip jai ten miegoti, kai vanduo nusekęs? Labai tikėjomės, kad ji nėra didelė komforto mėgėja ir rytojaus dieną bus gerai nusiteikus bei išsišiepus lydės mus iki Šaranto austrių, per Žirondos žiotis ir visą kelią po Medoko vynuogynus iki Bordo.

--------------------
Kempingo adresas (vietų iš anskto nerezervuoja) boulevard Aristide Rondeau 17000, La Rochelle (kaina apie 15 eurų dviems žmonėms su automobiliu).

I diena (Amjenas ir Normandijos tiltas ir Mont Saint Michel)
II diena (San Malo ir Carnac);
III diena (Nantas)