Kol Nerijus (ir Katinas) darbavosi Briuselyje, aš porą savaičių leidau pas savo bobutę, miškingame ir ežeringame Molėtų rajone. Niekur nebuvau kojos iškėlus - kaip Pranas pasiėmęs iš oro uosto nuvežė į kaimą, tai taip ten ir likau. Plepėjau su savo močiutėle, lankiau artimuosius, ruošiau iš meilės pietus ir vakarienes, grybavau, uogavau, daržą ravėjau ir hamake po antaniniais obuoliais skaičiau prancūzišką Grangé trilerį, narstantį Turkijos nacionalistų darbelius. Trumpiau tariant, ilsėjausi taip, kaip seniau. Kaip studentiškais metais, kaip mokyklinių atostogų metų.
Jausmas, kurį patyriau pirmą rytą kaime buvo toks, kad sustojo laikas. Tiksliau, kad jis išvis neegzistuoja. Kai atsirandi pačioje saugiausioje pasaulyje vietoje, kurioje niekas, na beveik niekas, nepasikeitė nuo pirmų ryškesnių vaikystės prisiminimų, ir pats prarandi amžių, liūdesius, ilgesnius ir net ištirpsta laikas, kurį tavęs čia nebuvo. Tarsi praneri pro kokią tai švelniu kailiu išmuštą ir pušų sakais kvepiančią laiko olą ir patenki į ramybės laukymę. Tik retkarčiais, vakare, kai atsiguli nakties miego, girdi kaip kitame kambaryje bobutė už visą pasaulį šnabžda rožinio karoliukus, o už lango ramiai ošia senos pušys, nekantriai bumbteli dar neprinokęs alyvinis, kiek skaudžiau sudilgsi paširdžius. Tuomet užsimerki ir stipriai stipriai panori, kad taip viskas ir pasiliktų, kad niekada nepasikeistų, nes kaip gi tuomet būsi tu? Be trijų pušų, po kurių vainikais švytuodavo vaikystės atostogų supynės, be žemuogyno, dėl kurio kažkada buvo kovota su kaimynų anūkėmis, be uogas skanaujančių kėkštų, be virgulėmis atrasto šulinio, be ilgesingos pamiškės, tos kur už pievos, be prūdelio, po kurį susodintus tryse ant “Kyrovo” padangos stumdydavo maurus kabinęs tėtis su dėde, be popiečių po laukine obelimi, be rudeninių voratinklių sakais tekančioje slyvoje. Be daugelio kitų dalykų ir akimirkų, kurios mažame pamiškio kaimelyje įgauna apčiuopiamus pavidalus ir suteikia tvirtą pagrindą tikėjimui savomis jėgomis, žmonėmis ir jų gerumu. Tai buvo dvi nuostabios savaitės, kupinos taikaus prieraišumo ir trapaus kasdieniškumo, jautrios kaip du jaukūs paukščiai.
