Grafo Ernesto Solvay pilis (La Hulpe)

Aš jau tuoj išskrisiu atostogauti į Lietuvą ir neberašysiu Jums kasdien apie Belgiją ir apie Briuselį. O kol dar neprispyrė krautis lagaminų - ieškau tvarkos savo kompiuteryje. Vat, šiomis dienomis ėmiausi po truputį rūšiuoti pusmečio fotografijas ir atradau daugybę įdomių dalykų ir prisiminimų. Kad ir šis trumpas ankstyvo pavasario pasivaikščiojimas Ernesto Solvay pilyje La Hulpe. Tiesa, o žinojote, kad nors Prancūzija ir Vokietija garsėja įmantriomis pilimis, Belgijoje jų viename kvadratiniame kilometre stovi tankiausiai pasaulyje :)

Vienas didžiausių Belgijos mecenatų, grafas Enestas Solvay neo-prancūziško stiliaus piliatę įsigijo pačioje XIX a. pabaigoje (beje, grafą galite aplankyti Ixelles kapinėse). 1968 m. grafo vaikaitis pilaitę su visu parku, mišku ir tvenkiniais padovanojo Belgijai (šaunuolis). Visa pilies teritorija saugoma dėl savo nedalomos estetinės vertės, yra įtraukta į svarbiausių Valonijos kultūros pavaldo objektų sąrašą, o ne taip seniai tapo ir viena iš Natura 2000 ženklu pažymėtų teritorijų.

BRAFA plius sušiai

Šeštadienį drauge su Joana ir Tomu netikėtai paimprovizavom (šovė tokia kultūringa mintis besivartant rytinėje lovoje) ir aplankėm BRAFA'ą - Briuselio senienų ir taikomosios dailės mugę. Ėjom ne todėl, kad planavom įsigyti kokį safyrais apsodintą Cartier auskarą už daug pinigų, XVIII a. pabaigos tuometinės Lietuvos žemėlapį už 800 eurų ar nesvietiškai brangią septinto dešimtmečio sofutę (beje, mačiau ir vieną Picasą, bet man jis pasirodė per mažo formato, kad pirkti:]), bet labiau norėjom pažiūrėti, kas tai per reiškinys, šita mugė. Plepėdami šniukštinėjome kokių gėrybių turi prikupusios Belgijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Rusijos, Vokietijos, Monako ir kitų šalių galerijos bei kolekcionieriai. Tad žvelgiant į šią mugę smalsuolio akimis, ji - puiki galimybė vienoje vietoje pamatyti tiek uždaroje rinkoje cirkuliuojančių kūrinių. Žinoma, nereikia būti naivaim ir tikėti, kad tai didelė seifuose, bankų saugyklose ir gerai fortifikuotose vilose saugomų meno kūrinių dalis. Tai mažiau nei ledkalnio viršūnė, bet vis tiek malonu ant jos pasėdėti ir pasvajotį, kurį paveikslą norėtum pasikabinti šalia darbo stalo :)

Šuns balsas į dangų neina arba La Pasionaria

Jei užsimanytumėte visam pasauliui (ar bent jau aplink Pietinę stotį (Gare du Midi) besiburiuojančiai jo daliai) išrėkti ką galvojate ar jaučiate, galite drąsiai pasinaudoti skulptoriaus Emilio Lopez Menchero sukurtu milžinišku garsiakalbiu.

Rozos Liuksemburg (Rosa Luxemburg) alėjos pabaigoje, visiškai palei judrią miesto gatvę, pastatytas megafonas yra skirtas marokiečių migracijos 40-mečiui ir ispanų komunistei Isadorai Dolores Ibàrruri Gómez, žinomai kaip "La Pasionaria". Pasak E.L. Menchero, skulptūra įkūnija Dolores žodžius "or Prefiero morir de pied, a vivir arrodillado", kurie lietuviškai skambėtų maždaug taip: "geriau mirti stovint, nei gyventi klūpant". Menininkas referuoja į Joriso Ivenso (Joris Ivens)1937 m. susuktą juostą "Spaanse aarde" ("Ispanijos žemė") apie civilinį karą Ispanijoje. O tiksliau, į filmo epizodą, kuriame užfiksuotas skulptūros meninis pirmavaizdis - šalia apkasų sunkvežimiu tampomas didžiulis garsiakalbis, per kurį sakomos padrąsinančios kalbos Respublikonų kareiviams, kurių tarpe kovojo ir La Pasionaria.

Skulptūra-garsiakalbis pastatytas toje alėjos vietoje, kur dažnai protestuoja imigrantai. Ir jie tikrai pasinaudoja E.L. Menchero sukurta galimybe garsiai išsakyti nuomonę ir nepasitenkinimą.

Skulptorius ir architektas Emilio Lopez Menchero gyvena ir kuria Briuselyje. Savo kūriniuose, nepaisydamas modernios architektūros ir urbanistikos standartų, juos iškreipdamas bei laisvai žaisdamas objektų proporcijomis, menininkas narsto socialinės klaustrofobijos, miestietiško susvetimėjimo bei autizmo problemas. Tam dažnai pasitelkia netikėto mastelio socialines ar urbanistines ikonas, jas multiplikuoja bei eksponuoja jų iškreiptumą paryškinančioje aplinkoje. 

Ixelles kapinės - Cimetière d'Ixelles

Ixelles kapinių vartai

Diena be automobilio buvo puiki proga sėsti ant dviračio ir pasidžiaugti laisvomis gatvėmis. Iš to džiaugsmo nuvažiavom iki pat Ixelles (Ikselio) kapinių. Jau senai planavome ir net vieną kartą buvom iki jų nusigavę, tačiau tąkart kelią pastojo užrakinti vartai. Kapinėms čia irgi nustatytos darbo valandos. Ir teisingai, nėra ko čia drumsti mirusiųjų ramybės, jiems irgi reikia atsipūsti nuo tuksinčių turistinių žingsnių. Nors, tiesą sakant, tų smalsių turistų Ixelles kapinėse ne taip jau ir daug. Tankiau galima pamatyti kokią senuliukę, tyliai rymančią prie savo giminės kapo.

Viena iš Ixelles kapinių alėjų

Mes šiose kapinėse norėjom aplankyti tris belgiškas asmenybes ir vienos nelaimingos įsimylėjėlių poros kapą.  Kad netektų beviltiškai klaidžioti - iš kapinių sargo pasiėmėm planą (nemokamas!) ir nosies tiesumu nukulniavom aplankyti barono Victoro Hortos (1861-1947). Manau, kad nėra didelio reikalo pasakoti apie jo iki beprotybės ištobulintas Art Nouveau architektūros formas ir pritaikytus unikalius inžinerinius sprendimus. Jei manote, kad vis gi reikėtų - čia rasite visai pakenčiamą straipsnį apie šį meno ir konstrukcijų genijų. O artimiau su šiuo belgų architektūros baronu galite susipažinto jo paties namuose.

Victoro Hortos antkapis

V. Hortos kapas - vienas neišraiškingesnių visose kapinėse. Be žemėlapio tikrai tikrai nebūtumėme jo aptikę. Architektas palaidotas bendrame šeimos kape ir paslėgtas stačiakampiu betono luitu. Jau nekalbant apie tai, kad kapas apaugęs kerėpliškom tujom ir net turint žemėlapį, labai lengva jo paprasčiausiai nepastebėti. Jei visgi bandysite surasti pasikliaudami intuicija - Hortos adresas kapinėse - Pelouse 1, Avenue 17 kampas, šalia antrojo kapinių žiedo (mus pralinksmino kapinių sargo komentaras, kai paklausėm, kur tas Horta guli. Bakstelėjo pirštu žemėlapyje ir sako: "Paprastai Horta būna štai čia" - lyg pastarasis mėgtų mėtyti pėdas ar lankytis pas kaimynus pavakario arbatėlės).

Antoine Wiertz antkapis

Kitas smalsumo objektas - romantizmo epochos tapytojo ir skulptoriaus Antoine Wiertzo (1806-1865) kapas. Vautier gatvės 62 name, visai šalia Europos Parlamento ir Liuksemburgo traukinių stoties, esanti jo studija paversta muziejumi, kurį galima aplankyti darbo dienomis (nuo 10 iki 12 ir nuo 13 iki 17 val.). Štai ir atsakymas, ką veikti eurobiurokratams per pietų pertrauką, jei siela alksta kultūros ;) O šiandieninis Wiertzo adresas - Avenue 5 pabaiga.

Victoro Hortos suprojektuotas antkapis Solvay šeimai

Galų gale - trečioji asmenybė - chemikas ir filantropas Ernestas Solvay (1838-1922), įkūręs tarptautinius fizikos ir chemijos institutą, fiziologijos ir sociologijos institutus bei Briuselio universiteto Komercijos mokyklą. Briuselyje taip pat galima apsilankyti nuostabioje Solvay bibliotekoje, įsikūrusioje europiniame rajone, Leopoldo parke. Ir tiesa, antkapį Ernest'ui sukūrė tas pats garsusis Victoras Horta. Jį (antkapį) galite rast Pelouse W, tarp Avenue 5 ir Avenue 11.

Marguerite ir Georges antkapis

Neskaičiuojant kitų belgiškų įžymybių - nuo kariškių iki politikų ir žurnalistų, Ixelles kapinės žinomos ir dėl čia palaidotų dviejų įsimylėjėlių - prancūzų generolo Georges'o Boulangerio (1837-1891) ir jo mylimosios Marguerite'os Croizet (madame de Bonnemains). Margauerite buvo turtingų tėvų duktė ir karininko našlė, o Georgas - Paryžiuje gimęs karininkas ir politikas, įgyvendinęs keletą tuo metu svarbių reformų. Pavyzdžiui, eidamas Karo ministro pareigas, Boulanger'is pasiekė, kad pėstininkų dienos racionas būtų papildytas žuvimi (o tai tau!), šiaudais kimšti čiužiniai - pakeisti spyruokliniais, kareiviams būtų leista turėti savo asmenines šakutes ir šaukštus, o parapijų kunigai būtų atleisti nuo karinės prievolės. Dėl per didelio uolumo ir nesavalaikių idėjų (ar augančios įtakos), generolas buvo apkaltintas veikiantis prieš šalies saugumą. Nieko kito jam nebeliko, kaip sprukti nuo įkalinimo į artimiausią frankofonišką miestą - Briuselį. Čia jis pasitraukė drauge su savo meiluže Marguerite, kuri 1891 m. liepos 15 dieną mirė nuo džiovos. Praėjus pustrečio mėnesio prie mylimosios kapo nusišovė ir Georges'as.

Thylis ir Nelė - belgiška meilės istorija

Šalia Ixell‘io tvenkinių, Flagey aikštės kampe, stovi skulptūra, apie kurią savo meilės numeryje rašė žurnalas „The Bulletin“. Perskaičius belgiškas meilės istorijas, buvau pasiryžus suieškoti paminėtas meilės vietas, o tuo pačiu ir šią skulptūrą. Na, bet spingtelėjo tokia mintis ir susmilko. Savo ketinimus perpasakoti Thylio ir Nelės istoriją prisiminiau po trijų mėnesių, kai netikėtai ir neieškodama akis į akį susidūrusi su šia skulptūra.

Sisiojantis Briuselio berniukas ir sisiojanti mergaitė

Kai sekmadienio rytą atsiduriam Briuselio centre, kiekvienąkart savęs klausiu, kas ir kaip per savaitgalį spėjo apsisioti ir apkakoti visą miestą? Žiauru. Tuomet su viltimi laukiu gatvių plovėjų komandos, kuri ankstyvą pirmadienio rytą kruopščiai pašalina savaitgalio nuodėmes. Bet, Briuselyje yra du besišlapinantys padarai, kuriuos (ir prie kurių) visi su džiaugsmu fotografuojasi - berniukas ir mergaitė.

Jeanneke Pis (sisiojančią mergaitę) 1984 m. sukūrė Denis-Adrien Debouvrie. Sulaukusi trejų metų mergaitė buvo užkelta ant postamento ir užverta grotelėmis Impasse de la Fidélité pabaigoje, šalia legendinio Deliriumo. Kaip byloja lentelė, mergaitės skulptūrėlė buvo sukurta vardan lyčių lygybės. Palaikantieji šią idėją į mergaitės prisisiotą balutę gali mesti monetas.

Foto iš Wikipedia

Manneken Pis (sisiojantis berniukas) 1618-1619 sukūrė Jerome Duquesnoy (mūsų kaimyno bendrapavardis). Berniukėlis stypso rue de l'Étuve ir rue du Chêne sankryžoje. Skirtingai, nei apie modernią mergaitės skulptūrėlę, apie berniuką prikurtą daugybė legendų.

Viena jų pasakoja, kad 1142 m. Liuveno kunigaikštis Gotfridas III su savo kariauna, vardan dvimečio valdovo, grūmėsi su Grinbergeno kunigaikščiu Berthout'u. Saugumo sumetimais mažametį valdovą kariai patupdė į pintinę ir pakabino medyje. Taip jau nutiko, kad vaikas apsisiojo Berthout'o karius ir šie kaip mat pralaimėjo mūšį (matyt, iš siaubo).

Pasak kitos legendos, XIV amžiuje, vienos iš miesto apgulties metu, priešas bandė susprogdinti gynybines Briuselio sienas ir taip patekti vidun. Niekadėjus pastebėjo berniukas vardu Julianske, kuris apsisiojo sprogmenų dagtį ir taip išgelbėjo miestą.

Dar viena istorija pasakoja turtingo pirklio nuotykį Briuselyje. Beviešint jam su šeima mieste, staiga dingo jo mažametis sūnus. Žinoma, pirklys (ir pirklienė) pasitelkė briuselėnų pagalbą ir ėmė krėsti visas Briuselio pakampes. Ir laimei, atrado savo sūnų ramiai besišlapinantį nedideliame parke. Atsilygindamas miestelėnams už pagalbą, laimingas pirklys pastatė fontaną su sisiojančio sūnaus skulptūrėle.

Taip pat pasakojama dar viena pasimetusio vaiko istorija. Pasak jos, besilankydama parduotuvėse viena Briuselio mama pametė sūnų. Ieškoti berniuko suskubo visas miestas su pačiu jo meru priešakyje. Išieškojo visas gatveles, skersgatvius ir pakrūmes, kai galiausiai, gerai paprakaitavę, aptiko mažylį ramiai besišlapinantį ant gatvės kampo. O, kad jau vaiko ieškojo visas miestas, ši istorija keliavo iš lūpų į lūpas ir galiausiai virto skulptūrėle.

Dar vienas berniukėlio atsiradimo pasakojimas teigia, kad kažkada seniai Briuselyje kilo gaisras, kurio dūmai pažadino berniuką. O tasai sugebėjo gaisrą užsisioti ir taip išgelbėjo karaliaus pilį.

Mano turistinis vadovas pasakoja dar vieną legendą. Anot jo, kažkada Briuselį puolė ispanų karalius. Apgulties metu dingo Briuselio valdovo sūnus, kurio visi suskato ieškoti. Galiausiai, visos sumaišties viduryje, berniuką atrado sau ramiai besišlapinantį. Ir jau atseit šitai, simbolizuoja belgų drąsą ir gebėjimą išlikti ramiems net ir didžios sumaišties akimirką.

Berniuko skulptūrėlė buvo kelis kartus pavogta, sudaužyta ir pan. Vieni miestai su meile gaminosi jos kopijas, o kiti vis spirgėjo, kad taip pat turi tokį berniuką. Kaip žinia, berniukėlis turi didžią rūbelių kolekciją, kuri saugoma miesto muziejuje ir pasitaikius progai pasipuošia tinkamu kostiumu. Net rengiamos specialios tokio įvilkimo ceremonijos.

Tai va, tiek apie sisiojančią Briuselio porelę. Beje, dar yra ir sisiojantis šuo (lyg šitų Briuseliui truktų).