Prancūzija 2012: San Malo, Karnakas ir bretonų skanėstai (II d.)

Iš San Mišelio pasukom link San Malo (Saint Malo) - įtvirtinto piratų ir korsarų miesto. Ryte plačios vis dar Lamanšo sąsiaurio pakrantės buvo tuščios, nuspalvintos visomis jūrinėmis spalvomis - mėlynai žalių sąskambių vanduo ir dangus, gelsvai rusva su beveik juodais atspalviais sausuma; keli žemaūgiai augaliūkščiai ir tuštuma...

Pakeliui stabtelėjom pasižvalyti į Le Vivier su Mer įsikūrusį austrių parką ir į vandenyno susiurbtą upelę (neįprasta lietuviškai akiai, kad nei iš šio, nei iš to pasimatytų upės dugnas). Haufiškai atrodė tuščioje vagoje sugriuvę laivai, kaip kokie pagiringi skenduoliai, kantriai laukiantys, kada vėl sugrįš vanduo... Vietiniai gyventojai  ir turistai nešė pelną  jūros gėrybių pardavėjams: svajojo apie būsimą vakarienę ir negailėdami tiesė banknotus už šviežias austres, midijas, jūros sraiges ir migdolus bei kitokius dvigeldžius sutvėrimus. Mes susilaikėm, nes a) ryte visiškai netroškom slidžiai sūrių moliuskų, b) iki vakarienei neturėjom, kur jų įsidėti.

Garsiąją ir visų plačiai išreklamuotą Kankalę (matyti aukščiau esančioje fotografijoje) aplenkėm, nes skubėjom į San Malo. Antrąją kelionės dieną dar laukė netrumpa atkarpa Prancūzijos keliais, tad teko rinktis - piratų sostinė ar austrės. Mums patrauklesni pasirodė jūrų plėšikai :)

San Malo miestas padėjo kurtis ankstyvaisiais viduramžiais. XII a. akmeninėmis sienomis buvo įtvirtinta salą Ranso upės estuarijoje, kur ir pradėjo kurtis naujojo miesto gyventojai. Iki tol šioje vietoje stovėjo VI a. įkurtas vienuolynas. Naujasis pakrantės miestas buvo pavadintas Šv. Malo (Saint Malo ar Maclou) vardu, nors lingvistai turi ir kitokių teorijų.

1590–1594 m. San Malo buvo paskelbęs nepriklausomybę nuo nuo visų jį besisavinusių - nuo Prancūzijos ir nuo Bretanės. Tik, kaip žinia, ta nepriklausomybė ilgai nesitęsė ;) Vėliau San Malo tapo visos Prancūzijos piratų, raudonųjų korsarų ir kaperių „sostine“. Man atrodo, kad ir F. Kuperio Raudonasis Korsaras turėjo kažkada vaikštinėti San Malo gatvelėmis. Nepamenate, kur vyksta romano veiksmas?

San Malo gimė žymus prancūzų keliautojas ir Kanados tyrinėtojas Žakas Kartjė ir rašytojas bei diplomatas Šatobrianas (palaidotas gretimoje Grand Bė salelėje). 

Miesto-tvirtovės bažnyčioje tikriausiai nemažai sukalbėta maldų už išplaukusius žvejus ir prekybinių laivų įgulas, uždegta maldavimų žvakelių už raudonuosius korsarus ir laivų kapitonus. Įdomu, ar kas nors ten meldėsi už piratus?

Šiandien San Malo yra gana gausiai lankomas turistų, garsėja gausiomis užkandinėmis - net sakoma, kad užkandinių koncentracija šiame miestelyje yra viena didžiausių pasaulyje. Gal, mums taip nepasirodė, bet ir neskaičiavom.

Mieliau pasimėgavom čia pat gatvėje pardavinėjamais bretoniškais skanumynais ir gėrimais. Tradiciniai Bretanės gėrimai – sidras (Bretanė yra antra pagal dydį cidrą gaminantis regionas) ir alus. Sidras (vietiniu dialektu vadinamas sistr arba chistr) paprastai patiekamas nedideliuose moliniuose puodeliuose. Nors Prancūzija stereotipiškai vadinama vyno kraštu, kaip pastebėjome, šiaurinėje ir vakarinėje šalies dalyje, kur dirvožemis ir klimatas nelabai tinkamas vynuogėms, verdamas alus. Bretanėje šis kvietinis gėrimas gaminamas nuo XVII a., o turistiniai gidai rekomenduoja paragauti Coreff de Morlaix, Tri Martolod arba Britt alaus daryklų produkcijos. Mūsų trofėjų krepšelyje atsidūrė buteliukas Brasserie de Bretagne alaus Ar-men ir butelaitis Brasserie Mor Braz išvirto gintarinio alaus Mor Braz a l'eau de Mer. Tų rekomenduotų kažkaip neradom :)

Bretanėje taip pat iš laukinio medaus verdamas midus (chouchenn), iš obuolių varoma degtinė (lambig), brandinamas viskis. Puikiai vertinama šių daryklų produkcija: Eddu (iš Plomelin miestelio), kuri sukūrė viskį su grikiais ir Glann ar Mor, varanti aukštos kokybės single malt viskį. Naujai šiame krašte sukurtas sukurtas gėrimas – Bretanės Kir’as – sidras su juodųjų serbentų likeriu paprastai patiekiamas prieš maistą (ragavom, ragavom - labai gaivūs burbuliukai).

Užsigerdami bretonišku sidru ant San Malo sienų sukirtom po porciją "greito" maisto - la galette saucisse - į grikių miltų blyną susuktą dešrelę su garstyčių padažu - šimtą kartų gardžiau nei degalinių hot dogai :) O greitųjų angliavandenių gavom susmaguriavę po suktą sluoksniuotos tešlos pyragėlį kouign amann bei pasidalinę vieną far su džiovintomis slyvomis – bretonišką pudingą. Mmmm, kas per skanumynas, o aš dar spyriojausi, kai Nerijus panūdo jį nusipirkti. Sakiau, ai, gi gana ir tų amanų, kam čia taip lepintis... :)

Prikimšę pilvelius bretoniškų gėrybių pasukom į akmenimis garsėjantį Karnaką (Carnac). Na, tie akmenys tai ne šiaip kokie lauko rieduliai, nors Nerijus ir sakė, kad gudriai surašius žemaitiško akmenų muziejaus legendą, būtų galima sulaukti ne ką menkesnio susidomėjimo ;) Tik vat, Karnakui nė tos legendos nereikia susikurti - čia stypso keli tūkstančiai menhyrų.

Jei tiksliau, Karnako menhyrų kompleksą sudaro daugiau kaip 3000 priešistorinių stovinčių akmenų, kurie buvo atskelti nuo už kelių kilometrų esančio vietinio uolienos masyvo, atgabenti čia ir pastatyti dar prieš keltus šiose teritorijose gyvenusių genčių (vienu žodžiu - senai). Prasitariau pirmiau visai be reikalo - Karnakas irgi turi legendą. Ji pasakoja, kad lygiomis voromis stovintys menhyrai – tai romėnų kariuomenė, kurią burtininkas Merlinas pavertė akmenimis (jei tai tiesa, tai romėnai tikrai buvo kresnoki ir baisiai negrabių siluetų).

Mokslininkai sako, kad Bretanės menhyrai (mat pastarųjų pribarstyta visa krašto teritorija) buvo pastatyti Neolito laikotarpiu (4500 iki 2000 m. pr. Kr.) ir spėja, kad menhyrų eiles savo protėvių garbei statė čia atvykdavusios ištisos jų palikuonių kartos. Prisipažinsiu, kad man paprasčiausiai sunku protu suvokti tokį laiko tarpą. Man jis tikrai per ilgas, kad aiktelėčiau iš nuostabos ar suvokimo, kaip ilgai mūsų padermė šmirinėja Žemės paviršiumi.

Karnako menhyrų aprašymas internetiniame jų puslapyje skamba gražiai, tačiau tikrovė - kiek kitokia. Akmenų laukai aptverti spygliuotos vielos tvoromis, suraižyti naujai nutiestų kelių ir buvusių (o gal ir esamų ganyklų). Iš arčiau pažiūrėti į menhyrus galima tik akylai sergint gidui ir tik užsisakius ekskursiją. Ai, o mums užteko ir šiaip pasižvalgyti į tas suakmenėjusių romėnų eiles. Kiek gi galima, neturint archeologinio išsilavinimo, spoksoti į tuos uolienos gabalus?

Likusį vakarą praleidome viename iš penkių Karnako paplūdimių, o saulei nusileidus, pavakarieniavome nedideliame miestelio restoranėlyje. Čia ragavom bretoniško kir'o, Bretanės austrių  (mmmm...atsigriebėm už praleistą Kankalę), įvairių grikinių blynų ir midijų, gėrėm vietinio alaus ir sidro.

Tikriausiai nė nereikia sakyti, kad tipinis šio krašto patiekalas – galetės (galettes) – grikinių miltų lietiniai blynai. Tradiciškai šie blynai įdaromi kumpiu ir sūriu, tačiau blyninėse siūlomos pačios įvairiausios skonių kompozicijos: su sūriais, su tepama varške ir rūkyta lašiša, su kumpiu, su rūkyta ar kepta vištiena, kepintomis ar troškintomis daržovėmis, obuoliais, bananais, kriaušėmis, šokoladu, grietinėle, įvairiausiais sirupais, uždeginti kalvadosu, aplieti saldžiais likeriais ir t.t. Vakarinėje Bretanėje blynai dar paskaninami kiaušiniu, kuris užliejamas blyno viduryje, ant kumpio ir sūrio įdaro, o blyno kraštai užlenkiami taip, kad centre pūpsotų atviras pusžalis trynys. Tokie blynai šiame krašte vadinami krampouezh (pranc. - crêpes de blé noir). Užeigose ir restoranėliuose šie blynai patiekiami su sidru, tačiau tradiciškai turėtų būtų valgomi užsigeriant raugintomis pasukomis lait ribot (laezh-ribod).

Bretanėje taip pat valgomas patiekalas, primenantis prancūzišką pot-au-feu. Tik čia jis vadinamas kig ha farz ir gaminamas iš troškintos jautienos arba kiaulienos su grikinių miltų koldūnais (neteko paragauti, bet įsivaizudoju, kad turėtų būtų baisingai skanu...). Kas be ko, bretonai visu pajėgumu kerta visas iš vandenyno ištraukiamas gėrybes, o iš įvairių žuvų verdą cotriade - tirštą sriubą valgomą su baltos duonos skrebučiu.

Čia sutikom ir keliaujančią šeimą iš Lietuvos, kuri savo kelionę pradėjo Paryžiuje. Ten išsinuomojo automobilį ir patraukė tyrinėti Normandijos ir Bretanės. Iš kalbų  supratome, kad kelione jie šiek tiek nusivylė. Galbūt viltys buvo per didelės, galbūt kalbos barjeras pamaišė, o gal tas kiek uždarokas lietuviškas būdas sutrukdė. Kaip ten jiems bebuvo, mes savo vakariene likom patenkinti ir nekantriai laukėm rytojaus, kuris žadėjo giedrą pažintį su Nantu ir vakarienę paryžiečių mėgiamoje La Rošelėje. 

Karnako bažnyčia

I diena (Amjenas ir Normandijos tiltas ir Mont Saint Michel)