Vieta širdies mano vakuojanti...

Nesugalvojau, kaip pavadinti įrašą apie išvažiavusio iš namų vienatvę. Tad prisiminiau smagią "Kabareto tarp girnų" dainą apie meilę, kaip mergina krūmuose tupėdama negalėjo atsižiūrėti į traktorių vairuojantį vyruką. Tai taip ji ir traukė, kad "viena širdies mano - vakuojanti". Suprask - laisva. Mes su Rūta (turiu mintyje ir širdyje savo draugę Rūta V.) "Kabareto tarp girnų" melodijas traukėm besiruošdamos devintos klasės egzaminams. Išvakarėse prieš lietuvių literatūros egzaminą. Nežinau, ar V. Kernagio dainos mums padėjo tą egzaminą išlaikyti, ar ne, bet tikrai menu, kad tą pavasario dieną leidom žiauriai smagiai (tėvai būtų žinoję - tikrai būtų susirūpinę būsimo egzamino rezultatais, mais tout est passé bien). Todėl aliuzija į patrakusias dienas - kaip tik tinkama įžanga mano liūdniems pamintyjimams. Seniai juos gromuluoju, bet tik šiandien nesusilaikiau. Prieš išlėkdama gerti kavos su graike Sisi, kuri pozityvių atšvaitų įžvelgia net savo vaiko negalioje, nutariau brūkštelėti apie vienatvę.

Gal būčiau nerašius, bet paskatino vienas prancūzų kursuose skaitytas tekstas apie asmeninius pagalbininkus, trenerius ir liokajus, kurie, anot psichologų, užima tą mūsų gyvenimų vietą, kuri turėtų priklausyti mūsų tėvams ir draugams. Žmonėms, nutraukusiems arba per visą pasaulį ištęsusiems artimus ryšius, prireikia pagalbininkų, kurie drauge eitų į parduotuves, mokytų, kaip gaminti ir tvarkytis virtuvėje, kurie padėtų užsiauginti raumenis arba numesti svorį, kurie drauge bėgiotų parke, kurie padėtų išgyventi medicinines procedūras ar palaikytų darbo paieškose. Anot straipsnio, jei mūsų močiutės turėjo nuodėmklausius, mamos - psichologus, tai mūsų karta - asmeninius pagalbininkus arba, pridėčiau pati, ...nieko.

Negaliu nei sutikti, nei prieštarauti šiam straipsniui, nes mano aplinkoje nėra daug žmonių save patikinčių asmeniniams pagalbininkams. Tačiau skaudžiai jaučiu, kad teiginiuose apie sudilusius ar suvirtualėjusius ryšius yra daug teisybės. Kaip sakė aną dieną Z. Baumanas, lengva susidraugauti feisbuke, bet tikros pažinties užmezgimas ir jos puoselėjimas reikalauja noro, pastangų ir aukojimosi. "Radosi feisbukas ir užmegzti draugystę tapo vaikiškai paprasta". Tikriausiai, kad taip, jei kam nors pakanka tokių pažinčių. Tačiau aš ne visai apie tai norėjau. Apie išvažiavimo kainą.

Kai tenka ilgesniam laikui apsigyventi svetimoje šalyje, labiausiai slegia vienatvė. Ne todėl, kad nesugebėtum bendrauti su žmonėmis ir nemokėtum užmegzti su jais ryšio. Paprasčiausiai todėl, kad tą savo širdies vietą šventai saugai namuose likusiai šeimai ir draugams. Susipažįsti su naujais žmonėmis, su kuriais išradingai ir smagiai leidi laisvalaikį, drauge atradinėji naują savo šalį, daliniesi naujienom ir patirtimis, tačiau vis tiek ilgiesi tų senųjų geriausių draugų (čia perfrazuojant mano kitos draugės Jurgos K. terminą "naujos geriausios draugės). O liūdniausia, kad susitikęs su jais kurį laiką pritrūksti bendrumo - tarpusavyje likę tik lengvai senstelėję "bajeriai", o naujųjų tu pats nebesupranti arba nesupranta tavo draugai. Nereikia daug norėti - skirtingos patirtys tikrai nesuartina...

Tačiau ilgiausias ilgesys ima diegti tada, kai atskuba kasmetinės šeimos šventės bei tradiciniai susiėjimai - tėvų ir brolių gimtadieniai, Šv. Kalėdos, Šv. Velykos, Vėlynės, Rasos. Tada atrodo, kad va, sėstum į lėktuvą ir lėktum pas juos, bet retkarčiais negali, neišeina, nesigauna. Šv. Kalėdas mes visada šventai sutinkame pas kuriuos nors vienus tėvus, tačiau kitas šventes paminim dviese. Va, praeitas Šv. Velykas sutikome čia, Briuselyje. Negaliu sakyti, kad kaip nors ypatingai prastai - priešingai - nuosaikiai ir jaukiai, tik tiek, kad ... trūko mums mūsiškių. Ir šitam jausmui nebeatsispiri tada, kai sulauki skambučio iš Lietuvos. "Ką veikiat? Jau prie stalo? O nusidažėt bent jau du kiaušinius?". Uuuuuuu.... Ir šitai, veikiausiai, yra labiausiai užknisantis ekspatiško gyvenimo minusas, nes aš be tavęs ne aš.

Nežinau, kodėl tokios mintys galvoje susisuko lizdą. Tikriausiai, kad kaltas ruduo. Nieko, praeis. Ir ruduo, ir ilgesiai. Jau vitrinos puošiasi Kalėdoms. Eisiu žiūrėt, fotografuot ir skaičiuoti dienas iki pasimatymo su mylimaisiais. Liko 27 dienos ir būs viskas easy like a Sunday morning.