Lježo Guillemins traukinių stotis

Man mylimiausias pastatas Lježe, kurio nenukonkuoja nei katedra, nei bažnyčios, nei tvirtovė, nei upės pakrantė, nei kalėdinės mugės. Lengvai atpažįstamas Santiago Calatrava kūrinys pamalonina akį lengvomis beveik kosminėmis konstrukcijomis, erdve ir kaip visuomet - išgryninta industrine estetika.

8 priežastys aplankyti seniausią Briuselio rajoną - Anderlechtą

Kairiajame Senne upės krante išsidėstęs Anderlechtas - seniausias Briuselio rajonas. Jo teritorijoje yra rastos romėnų vilos liekanos ir frankų kapinynas. XII a. Anderlechte jau reziduodavo kanauninkai, o Aa ir Anderlechto lordai čia turėjo pasistatydinę dvarus. XIV a. Anderlechto teritorijoje vyko Brabanto grafo Liudviko II ir jo sesers Joanos kovos. Jis ją nugalėjo, bet po metų ji su Karolio IV pagalba vėl atsikovojo Briuselį ir titulus. 1393 m. Joana Anderlechtą prijungė prie Briuselio. XV-XVI a. laikomas Anderlechto kultūrinio gyvenimo suklestėjimo laikotarpiu, kurį nutraukė prasidėję Nyderlandų ir Prancūzijos karai. XIX a. Anderlechte apsigyveno daug naujakūrių. Čia steigėsi fabrikai ir jų darbininkams buvo statomi vadinamieji miestai-sodai.

Anderlechtas didžiuojasi, kad čia gyveno Erazmas Roterdamietis ir poetas Maurice Carême (Morisas Karemas), iš čia yra kilęs triskartinis Tour de France čempionas Philippe Thys (Filypas Tysas), diskotekos sumanytoja ir dainininkė Régine Zylberberg.

O štai čia - mano aštuonios priežastys, kurios galbūt ir Jus paskatins aplankyti šį šiaip jau gana šiukšliną Briuselio rajoną:

Gaasbeek pilis

Sekmadienį pusdieniui ištrūkom į lauką - kol saulė šviečia - reikia tuo pasinaudoti. Juo labiau, kad ant mano nosies jau kelionė į Lietuvą pas saviškius ir į Briuselį grįšiu tik rugpjūčio pabaigoje - reikia pamatyti pagrindines vasaros parodas, atlikti prievoles išpardavimams ir pasisotinti miestu iki soties, kad užtektų iki sugrįžtant. Apie ką aš čia? Ach taip, sekmadienio pasivaikščiojimą visai šalia Briuselio, Pajottenlande (lambiko krašte), stovinčioje Gaasbeek pilyje.

Ši pilis - pati tikriausia... XIX a. vizija, apie tai, kaip mūsų protėviai gyveno XVI a. Gal aš čia per gudriai susukau, bet esmė ta, kad tai, ką galima šiandien pamatyti keliaujant po Gaasbeek (tikriausiai, kad reikėtų tarti Gasbėk) pilies sales - sukurta XIX a. ir dar prie to papildomai patobulinta XX a. pradžioje.

Grafo Ernesto Solvay pilis (La Hulpe)

Aš jau tuoj išskrisiu atostogauti į Lietuvą ir neberašysiu Jums kasdien apie Belgiją ir apie Briuselį. O kol dar neprispyrė krautis lagaminų - ieškau tvarkos savo kompiuteryje. Vat, šiomis dienomis ėmiausi po truputį rūšiuoti pusmečio fotografijas ir atradau daugybę įdomių dalykų ir prisiminimų. Kad ir šis trumpas ankstyvo pavasario pasivaikščiojimas Ernesto Solvay pilyje La Hulpe. Tiesa, o žinojote, kad nors Prancūzija ir Vokietija garsėja įmantriomis pilimis, Belgijoje jų viename kvadratiniame kilometre stovi tankiausiai pasaulyje :)

Vienas didžiausių Belgijos mecenatų, grafas Enestas Solvay neo-prancūziško stiliaus piliatę įsigijo pačioje XIX a. pabaigoje (beje, grafą galite aplankyti Ixelles kapinėse). 1968 m. grafo vaikaitis pilaitę su visu parku, mišku ir tvenkiniais padovanojo Belgijai (šaunuolis). Visa pilies teritorija saugoma dėl savo nedalomos estetinės vertės, yra įtraukta į svarbiausių Valonijos kultūros pavaldo objektų sąrašą, o ne taip seniai tapo ir viena iš Natura 2000 ženklu pažymėtų teritorijų.

Happy birthday, Mis Flagey

Šeštadienį su trenksmeliu paminėjom 75-ąjį  savo kaimynės Mis Flagey gimtadienį. Briuseliečiai tai tikrai supras, ką turiu mintyje, o kitiems priminsiu, kad tai - šalia Eugène Flagey aikštės stovintis mano mylimiausias pastatas Briuselyje. 1935-38 m. jį, pagal Joseph Diongre projektą, specialiai surentė Nacionaliniam radijo transliacijų  institutui ir pavadino "Radijo namais" ("Maison de la Radio"). Ir neįtikėtina, bet - tai buvo pirmoji tokia radijo stotis Europoje. Reikia pripažinti, kad architektas meistriškai išsprendė itin stambaus tūrio pastato, kurio vienas iš fasadų užima visą aikštės kraštinę, komponavimo ir vizualinės raiškos uždavinius. Masyvius fasadus skaido ištisinės horizontalios langų eilės, o netinkuotų plytų reljefas sukuria judesio, vibracijos įspūdį. Maison de la Radio interjerai - art deco stiliaus - tikriausiai, kad populiariausio stiliaus Briuselyje.

Kas man dar pasirodė įdomu - tai priemonės, kurių ėmėsi konstruktoriai ir inžinieriai, norėdami dailųjį pastatą įkurdinti drėgnoje vietovėje su porėtu gruntu (šalimais Ixelles tvenkiniai, kurių vienas buvo ir dabartinės Flagey aikštės vietoje). Pirmiausia statybų aikštelėje buvo įrengtos pompos, be atvangos sausinusios statybvietę. Pagrindas būsimo statinio pamatams buvo išlietas iš betono ir uždengtas vario plokštėmis.

Radijo stotyje buvo suprojektuota dvylika trapecijos plano įrašų studijų. Tarp jų - ir garsioji studija Nr. 4 (šiandien - nepriekaištingos akustikos filharmonijos salė), kurioje buvo pastatyti 8 000 vamzdžių vargonai*. Tik pradėjusi veikti, radijo stotis transliavo šiek tiek ilgiau kaip septyniolika valandų per parą (nuo 6.45 iki 24 valandos). Radijo pastate veikė ventiliacijos sistema, buvo sumontuota moderniausia radijo įranga ir įrengta trylika liftų (!), o garso izoliacija iki šiol funkcionuoja nepriekaištingai. Va, štai ir senųjų statybų kokybės koeficientas - nesusidėvintis funkcionalumas.

Ixelles kapinės - Cimetière d'Ixelles

Ixelles kapinių vartai

Diena be automobilio buvo puiki proga sėsti ant dviračio ir pasidžiaugti laisvomis gatvėmis. Iš to džiaugsmo nuvažiavom iki pat Ixelles (Ikselio) kapinių. Jau senai planavome ir net vieną kartą buvom iki jų nusigavę, tačiau tąkart kelią pastojo užrakinti vartai. Kapinėms čia irgi nustatytos darbo valandos. Ir teisingai, nėra ko čia drumsti mirusiųjų ramybės, jiems irgi reikia atsipūsti nuo tuksinčių turistinių žingsnių. Nors, tiesą sakant, tų smalsių turistų Ixelles kapinėse ne taip jau ir daug. Tankiau galima pamatyti kokią senuliukę, tyliai rymančią prie savo giminės kapo.

Viena iš Ixelles kapinių alėjų

Mes šiose kapinėse norėjom aplankyti tris belgiškas asmenybes ir vienos nelaimingos įsimylėjėlių poros kapą.  Kad netektų beviltiškai klaidžioti - iš kapinių sargo pasiėmėm planą (nemokamas!) ir nosies tiesumu nukulniavom aplankyti barono Victoro Hortos (1861-1947). Manau, kad nėra didelio reikalo pasakoti apie jo iki beprotybės ištobulintas Art Nouveau architektūros formas ir pritaikytus unikalius inžinerinius sprendimus. Jei manote, kad vis gi reikėtų - čia rasite visai pakenčiamą straipsnį apie šį meno ir konstrukcijų genijų. O artimiau su šiuo belgų architektūros baronu galite susipažinto jo paties namuose.

Victoro Hortos antkapis

V. Hortos kapas - vienas neišraiškingesnių visose kapinėse. Be žemėlapio tikrai tikrai nebūtumėme jo aptikę. Architektas palaidotas bendrame šeimos kape ir paslėgtas stačiakampiu betono luitu. Jau nekalbant apie tai, kad kapas apaugęs kerėpliškom tujom ir net turint žemėlapį, labai lengva jo paprasčiausiai nepastebėti. Jei visgi bandysite surasti pasikliaudami intuicija - Hortos adresas kapinėse - Pelouse 1, Avenue 17 kampas, šalia antrojo kapinių žiedo (mus pralinksmino kapinių sargo komentaras, kai paklausėm, kur tas Horta guli. Bakstelėjo pirštu žemėlapyje ir sako: "Paprastai Horta būna štai čia" - lyg pastarasis mėgtų mėtyti pėdas ar lankytis pas kaimynus pavakario arbatėlės).

Antoine Wiertz antkapis

Kitas smalsumo objektas - romantizmo epochos tapytojo ir skulptoriaus Antoine Wiertzo (1806-1865) kapas. Vautier gatvės 62 name, visai šalia Europos Parlamento ir Liuksemburgo traukinių stoties, esanti jo studija paversta muziejumi, kurį galima aplankyti darbo dienomis (nuo 10 iki 12 ir nuo 13 iki 17 val.). Štai ir atsakymas, ką veikti eurobiurokratams per pietų pertrauką, jei siela alksta kultūros ;) O šiandieninis Wiertzo adresas - Avenue 5 pabaiga.

Victoro Hortos suprojektuotas antkapis Solvay šeimai

Galų gale - trečioji asmenybė - chemikas ir filantropas Ernestas Solvay (1838-1922), įkūręs tarptautinius fizikos ir chemijos institutą, fiziologijos ir sociologijos institutus bei Briuselio universiteto Komercijos mokyklą. Briuselyje taip pat galima apsilankyti nuostabioje Solvay bibliotekoje, įsikūrusioje europiniame rajone, Leopoldo parke. Ir tiesa, antkapį Ernest'ui sukūrė tas pats garsusis Victoras Horta. Jį (antkapį) galite rast Pelouse W, tarp Avenue 5 ir Avenue 11.

Marguerite ir Georges antkapis

Neskaičiuojant kitų belgiškų įžymybių - nuo kariškių iki politikų ir žurnalistų, Ixelles kapinės žinomos ir dėl čia palaidotų dviejų įsimylėjėlių - prancūzų generolo Georges'o Boulangerio (1837-1891) ir jo mylimosios Marguerite'os Croizet (madame de Bonnemains). Margauerite buvo turtingų tėvų duktė ir karininko našlė, o Georgas - Paryžiuje gimęs karininkas ir politikas, įgyvendinęs keletą tuo metu svarbių reformų. Pavyzdžiui, eidamas Karo ministro pareigas, Boulanger'is pasiekė, kad pėstininkų dienos racionas būtų papildytas žuvimi (o tai tau!), šiaudais kimšti čiužiniai - pakeisti spyruokliniais, kareiviams būtų leista turėti savo asmenines šakutes ir šaukštus, o parapijų kunigai būtų atleisti nuo karinės prievolės. Dėl per didelio uolumo ir nesavalaikių idėjų (ar augančios įtakos), generolas buvo apkaltintas veikiantis prieš šalies saugumą. Nieko kito jam nebeliko, kaip sprukti nuo įkalinimo į artimiausią frankofonišką miestą - Briuselį. Čia jis pasitraukė drauge su savo meiluže Marguerite, kuri 1891 m. liepos 15 dieną mirė nuo džiovos. Praėjus pustrečio mėnesio prie mylimosios kapo nusišovė ir Georges'as.

Prancūzija 2012: Normandijos tiltas ir San Mišelis (I diena)

Olandų jaunimo "kemperis"

Iš Amjeno pasukom tiesiai  link San Mišelio, kur tikėjomės pamatyti naktinę šviesų ir muzikos programą. Tiesiausias ir greičiausias kelias iš Amjeno link San Mišelio kalno, iškilusio potvynių užliejamoje Lamanšo sąsiaurio pakrantėje veda pro Havrą (Le Havre) ir vieną ilgiausių vantinių tiltų pasaulyje - Normandijos tiltą.

Skubėdami kuo greičiau įveikti likusius 370  kilometrus, pasirinkome mokamus kelius. Suplojom už juos kokių 20-30 eurų. Liūdna, bet greitas keliavimas turi ir savu trūkumų. Ne tik kelių mokesčiai, bet ir kamščiai, kaip taisyklė, susidarantys priešais mokėjimo punktus. Neskubant, galima sklandžiai riedėti gana gerais valstybiniais (nemokamais) keliais, kurie dažniausiai driekiasi šalia mokamų greitkelių. Nemokami keliai net gi turi dar vieną paminėtiną privalumą - dažniausiai jie vingiuoja užkabindami vieną kitą gražesnį kraštovaizdį, pilaitę ar kitą įdomesnę istorinę vietovę, tad grožio ištroškusiems keliautojams yra palankesni nei mokamos autostrados. Bet didžiausias jų minusas, kad greitis juose yra mažesnis, todėl ir kelionė užtrunka  ilgiau, ypač tada, kai norisi kuo greičiau pasiekti nusimatytą tikslą. Na, bet jau minėtas grožis atperka užsitęsusią kelionę.

Normandiją nutarėm patyrinėti ištaikę rudenį kokį ilgesnį savaitgalį, tad dūmėm niekur nestodami. Ir štai, pagaliau prieš akis iškilo įspūdingasis Normandijos tiltas. Paklausykit: bendras tilto ilgis - 2 143,21 metras, tilto atkarpa tarp dviejų pilonų - 856 metrai. Tilto plotis - 23,6 metro, kurie padalinti į 4 automobilių eismo juostas ir 2 pėsčiųjų takus abipus kelio. Betoniniai "Y" formos pilonai sveria daugiau kaip 20 000 tonų ir yra daugiau kaip 214 m. aukščio. Tiltą laiko 184 plieniniai kabeliai (vantai), sveriantys šiek tiek daugiau nei 19 000 tonų. O bevažiuojant tiltų suvoki, kad juo važiuoji, o jis dar tik po truputį prie tavęs artėja...

Tilto kūrėjas - Mišelis Virložo (Michel Virlogeux), dirbęs drauge su architektais Francua Dojej (François Doyelle) ir Šarliu Lavinj (Charles Lavigne), suprojektavo vantinį tiltą, nes tokios konstrukcijos tiltas patikimiau atlaiko vietovėje vyraujančius stiprius vėjus, o ir tokio tilto statyba yra pigesnė nei sijinio. Tilto statyba tęsėsi 7 metus (1988-1995) ir kainavo 465 milijonus dolerių iš "Natixis" kišenės. Važiavimas tiltų yra mokamas visoms motorinėms priemonėms (lengvajam automobiliui - 5,20 Eur), išskyrus motociklus. Nemokamai tiltų gali naudotis ir dviratininkai bei piestieji.

Iki pat 1999 m., kai buvo pastatytas Tatara tiltas Japonijoje, Normandijos tiltas buvo ilgiausias vantinis tiltas pasaulyje. 2004 m. atidarius Rio Antirrio tiltą, Normandijos vantinukas smuktelėjo į trečią vietą.

Prancūzija 2012: Amjeno katedra, sūdyta avis ir bateliai (I diena)

Amjeno gatvė

Na, štai - apsidirbau svarbiausius darbus, kurie po atostogų baugino terminais ir kitais baubais ir galiu save apdovanoti kelionės Prancūzijoje atsiminimais. Tai jau antroji mūsų didesnė kelionė šioje šalyje. Pernai per šešiolika dienų aplankėm Burgundiją, Provansą, Žydrąją pakrantę ir kirtę Centrinį masyvą pro Luaros slėnio pilis grįžome namo į Briuselį. Šiais metais vėl keliavome savo automobiliu ir susukom 3800 km: tiesiai iš Briuselio šovėm į Amjeną ir San Mišelį, iš ten pro San Malo į Karnaką, La Rošelę, Medoką, Bordo, Lurdą; atsikvėpę Pirėnuose nusileidom iki Viduržemio jūros, aplankėm Perpinjaną, Narboną, Karkasoną ir pro Tulūzą, Perigo, Orleaną ir Paryžių parvykom atgal į Briuselį. Bet apie viską iš eilės ir po truputį :)

Amjenas. Archeologijos parkas. Tarzan.

Šeštadienį ryte atidavėm gerajai Audronei pagloboti Lambiką ir išdūmėm link San Mišelio (Saint-Michel). Briuselį palikome be didesnio gailesčio (na, tik prieš Katiną buvo kažkaip nesmagu) – po keturių saulėtų ir giedrų dienų vėl ėmė pliaupti pilkas lietus, kuris paskutinį pusmetį ir taip jau be atvangos murkdė mus ūkanose ir vitamino D stygiuje.

Net Amjene yra Briuselis :)

Pirmai dienai pasirinkom ilgesnę distanciją (600 km), kad geriau išpurtytumėme darbų prinokusias mintis. Pravažiavom pasienio miestelį Valancienne - turtingą istorija ir tuo pačiu jos negailestingai nuskriaustą II Pasaulinio karo metu.

Karališkieji rūmai - veidrodžių ir šviestuvų karalystė

Belgijos karalių aš visai nepažįstu ir net nesu nė karto jų mačius. Žinau tik, kad šiandien soste sėdi Albertas II, o jo sūnus princas Lorencas yra priėdęs velnių žilstelėjęs neklaužada raginiais akiniais. Bet kuo toliau - tuo labiau man jie patinka. Gal todėl, kad tai gana jauna dinastija, gal todėl, kad šie karaliai karaliauja Belgijoje, o gal todėl, kad valdo XXI a. pradžioje, bet kaip ir kodėl ten bebūtų, jie gana atviri visuomenei (aišku, neatmeskim ir to momento,kad juos tokiais galėjo padaryti ir kuris nors ministras pirmininkas): ištisus metus galima nemokamai aplankyti karališkąją kriptą Laekeno bažnyčioje ir vaikštinėti po buvusį mežioklės Laekeno parką, pavasarį liaudžiai atveria savo oranžerijos duris, vasarą (visą rugpjūtį ir pirmąją rugsėjo savaitę, iki 9 d.) - oficialiosios rezidencijos, į kurią įsileidžia keistus muziejininkų projektus ir nesąmoningas pramogas vaikams. Na, bet vis tiek, fainas tas jų Albertas, kuris už prasižengimus ištrynė savo Lorencą iš interneto. Ok, ne iš interneto, o iš oficialios karališkosios svetainės. Nieko sau moderni bausmelė, ar ne?

Tai va, aš nevisai apie tai norėjau parašyt. Sekmadienį netyčia aplankėm karališkąją rezidenciją. Paprasčiausiai važiavom pro šalį, o gi žiūrim - žmonių tuntai rikiuojasi šalia karaliaus durų. Tada ir toptelėjo, kad visai buvom užmiršę šią nemokamą karališką pramogą (Bekingemo rūmų lankymas kainuoja apie 20 eurų!).

Belgijos karaliaus oficialioji rezidencija stovi beveik pačiame Aukštutinio ir Žemutinio miestų paribyje, Place des Palais, šalia nelabai išvaizdaus Briuselio parko (Park de Bruxelles). Centrinio rūmų fasado ašis sutampa su parko ašimi ir kitoje jo pusėje stovinčiais Parlamento rūmais. Tokia parinkta pastatų išdėstymo schema atspindi ir šalies politinę santvarką - konstitucinę monarchiją.

Karališkuosiuose rūmuose šiandieninis karalius negyvena, nes turi rūmus Laekene, ramesniame Briuselio pakraštyje. Miesto centre stūksantys neoklasicistiniai rūmai tarnauja kaip... biuras. Čia įrengti karaliaus ir karalienės bei aukštųjų valstybės pareigūnų kabinetai. Rūmuose taip pat rengiami iškilmingi pobūviai valstybinių švenčių metu.

Šopingas Antverpene pavirtęs į kultūringą viešnagę

Buvom girdėję paslaptingų pasakojimų apie tai, kaip smagu Antverpene vaikštinėti po parduotuves. Ir vieną šeštadienį, per vasarinį išpardavimų bumą, nuvykom į Antverpeną tuo įsitikinti. Juo labiau, kad turėjom ir vieną kitą platesnio akiračio interesą - Antverpeno traukinių stotį, Rubenso namą, deimantų gatveles ir Hortos kavinę.

Žinoma, tam, kad nuodugniai apžiūrėti stotį ir patirti architekto Jums dar XX a. pradžioje suplanuotą įspūdį, reikėtų iš Briuselio į Antverpeną vykti traukiniu. Tačiau mes, prisipažįstu, pasielgėm kaip kokie bobo - atvažiavom automobiliu, jį pasistatėm požeminėje aikštelėje (už kurią dienos pabaigoje palikome 18 pinigų) ir tos dienos vizitą pradėjome aplankydami vieną nerealiausių traukinių stočių visoje Europoje (2009 m. JAV žurnalas Newsweek Antverpeno Centrinė stotį titulavo ketvirta gražiausia traukinių stotimi pasaulyje).

Rubenso namas (Rubenshuis) Antverpene

Rubenso namas. Barokinis fligelis ir portikas

Aną savaitgalį, bevaikščiodami Antverpeno deimanų ir prekybos gatvėmis, suvartojom ir šiek tiek kultūros -aplankėm triukšmingoje Wapper aikštėje stovintį Pieter'io Paul'o Rubenso namą. Tikrai neperlenksiu lazdos sakydama - namą, kuriame 29 savo metus garbingai ir turtingai nugyveno vienas garsiausių XVII a.dailės genijų, kolekcionierių ir diplomatų.

P.P. Rubenso autoportretas, 1623 m. (iliustracija iš www.totallyhistory.com)

Pastatą ir šalia buvusį žemės sklypą Rubensas nusipirko 1610 m., praėjus dviems metams po to, kai su pirmąja žmona Isabella Brandt grįžo iš Italijos ir įsikūrė Antverpene. Apsigyvenęs raudonų plytų šiaurietiško Renesanso stiliaus name, nuo 1616 m. iki 1621 m. Rubensas išplėtė ir padailino įsigytą pastatą: laisvoje sklypo dalyje pristatė pagal paties parengtą brėžinį "L" plano elegantišką barokinį fligelį, kuriame įrengė studiją; senąją ir naująją namo dalis sujungė triumfo arką primenančiu portiku, senojo namo rytinėje dalyje (jei neklystu), šalia kunstkameros, suprojektavo ir pastatė pusapskritimio plano galeriją, kurios kupolas, anot meno istorikų, sukurtas sekant Romos Panteonu. Ir iš tiesų, Rubensas taip kentėjo nuo meilės ir nostalgijos saulėtai Italijai, kad stengėsi nors gabalėlį jos susikurti savo aplinkoje - ir... jam pavyko. Įmantrus skulptūromis puoštas portikas bei puošnūs naujojo priestato fasadai namui suteikė trokštamą itališkojo palazzo įspūdį. Valio Rubensui, kurio flamiškos-itališkos dvasios būste nepasididžiuodavo apsilankyti riebiausia to meto grietinėlė, kurią, matyt, domino ne tik intelektualios kalbos, bet ir turtingiausia Antikos meno dirbinių kolekcija Šiaurės Europoje.

Lacs de l'Eau d'Heure - marios Valonijoje

Pašilus orui - patraukėm prie vandens. Matyt, kad kažkokį komandos mygtuką spustelėjo pirmykštis išgyvenimo genas, prie drumzlinos balos kasmet suvejantis Afrikos sausrumų keturkojus. Taip ir mes, įsimetėm kažką pasikloti, kažką perkąsti, porą knygų ir išdūmėm prie Lacs de l'Eau d'Heure - didžiausio dirbtinio vandens telkinio Belgijoje. Namur ir Hainaut provincijose telkšančių vandenų paviršius yra apie 600 hektarų ploto. Dar po 600 ha sudaro marias supančios pievos ir Stoumont, Grand Oupia, Grand, Saint Joseph, Brulés, Mazrin ir kiti miškai. Minėtieji 1800 ha ir formuoja Lacs de l'Eau d'Heure parką.

Marios (ar veikiau marių sistema) buvo suformuotos 1970 metais užtvenkus Eau d'Heure upę ir įrengus hidroelektrinę ir hidroakumuliacinę elektrinę. 

Geraardsbergen'as (Grammont'as) ir mattentaart (tarte au maton)

Į Geraardsbergen'ą (flam.) arba Grammont'ą (pranc.) užsukom bėgdami nuo ūkuotų Blakenberge's pakrančių. Užsukom čia tyčia - paragauti varškės pyragaičių tarte au maton arba mattentaart, kurie yra saugomi UNESCO, t.y. nuo 2007 m. Europos Sąjungos yra pripažinti garantuotu tradiciniu gaminiu ir jiems yra suteiktas saugomos geografinės nuorodos ženklas. Pyragaičiai - kaip pyragaičiai, tik gaminami nuo neatmenamų laikų, o seniausias žinomas užrašyta jų receptas datuojamas XVII a.

Anot Marc Declercq "La cuisine traditionnelle belge", "maton" - tai atitinkamu būdu paruošta saldaus pieno varškė, kuria įdaromi tradiciniai pyragaičiai. Senaisiais laikais vėsius ir talpius rūsius, kuriuose galėjo ilgai išlaikyti nesugedusius pieno produktus turėjo tik vienuolynai ir pilyse gyvenę didikai. Skurdžiai gyvenę žemdirbiai apie tokią galimybę tegalėjo pasvajoti. O kadangi suprato, jog svajonėmis sotus nebus, sumąstė kaip pieno produktus išsaugoti šiltuoju būdu.

Nenugriebtas pienas būdavo sumaišomas su pasukomis, užkaitinamas ir nuvarvinamas. Trumpiau tariant - pagaminama saldaus pieno varškė. Tuomet į piestoje sutrintą varškę įberdavo cukraus ir įmušdavo kiaušinių trynių. Šią paruoštą varškės masę dėdavo ant nedidelių tešlos gabalėlių, užspausdavo ir iškepdavo pečiuje. Štai ir pyragėliai, ir būdas ilgiau išlaikyti greitai gendančius pieno produktus. Kad nepagalvotumėte, kad tik gramontiečiai buvo tokie gudrūs, pridursiu, jog toks varškės paruošimo būdas buvo plačiai žinomas ir praktikuojamas Vokietijoje (matte, kasematte) bei šiaurinėje Prancūzijoje (matte, maton). Tik gramontiečiai labiau už visus pamėgo tuos varškės pyragaičius ir kepė juos tol, kol įtikino visą Europos Sąjungą, kad mattentaart ar tarte au maton - yra pats pačiausias tik Grammont'e (Geraardsbergen'e). Ir tikrai, pyragaičiai baisiai skanūs. Paprasti, be didesnių išgalvojimų ir labai varškiniai.

Į Grammont'ą (Geraardsbergen'ą) atvykome sekmadienio pavakarę, tad vos spėjom apsidairyti, kai nebeliko nei vienos dirbančios kepyklėlės... Didžiai nuliūdome, bet nepraradome vilties gauti tai, dėl ko tiek kelio buvom atsibeldę. Ryžtingai apėjom rotušės aikštę ir prisėdom vakarinės saulės apšviestame nedideliame bariuke, kuris pasirodė besąs geriausias dviratininkų baras Europoje (ir pataikyk tu man taip). Baro šeimininkė atnešė mums po puodelį baltos kavos ir po superinį mattentaart'ą. Verta buvo važiuoti ir ieškoti :)

Pyragaičiai buvo populiarūs Geraardsbergen'o (Grammont'o) mieste bei jo apylinkėse jau XVI a. Žinoma, kad mieste veikusi Dievo Motinos ligoninė savo reikmėms nuolatos iš vietinių kepyklų pirkdavo mattentaart'us. Miesto kepėjai jau tada bandė reglamentuoti pyragaičių kepimą ir taip užtikrinti nepriekaištingą jų kokybę. Tad 1665 metais pasirodė pirmasis taisyklių rinkinys, aprašęs kepimą bei naudojamų produktų normas. Vėliau, 1752 m., karalienė Marija Teresė Austrė, tuo metu valdžiusi ir Belgiją, išleido pyragaičių dekretą. Galiausiai, 1978 m. miestelio kepėjai susikaupė ir susibūrė į Geraardsbergen'o kepėjų gildiją, kuri nuo 1980 m. organizuoja kasmetines gerardsbergenietiškų mattentaart'ų šventes.

Pasotinę žingeidumą ir pilvus, užsukom į Šv. Baltramiejaus bažnyčią (eglise Saint-Bartholomeus) - pačiame centrinės aikštės viduryje.

Tikrai nustebino, nes nesitikėjom išvysti tokio turtingo interjero. Neogotikinė, 1880-1896 metais iš plytų ir akmens luitelių sumūryta bažnyčia pastatyta ant gotikinės XIV a. šventovės pamatų. Didžiausios bažnyčios interjero puošmenos: neogotikinis altorius, įkomponuotas tarp kolonomis paremtų šešių arkų, polichrominė sienų tapyba...

... iš medžio drožtos skulptūros, ant sienų spalvingus atspindžius metantys vitražai, kurių viename pavaiduotas entuziastingas bažnyčios statybų vadovas Luisas su žmona ...

... užveriamas trijų dalių medinis Švč. Mergelės Marijos altorius...

...Kristaus kapo koplyčia...

 ... tradicinė flamiška iš medžio drožtą sakykla.

Bažnyčią supa kelios koplyčios: Šv. Antano iš Padujos, Šv. Andriejaus, Šv. Juozapo, Švč. Dievo Motinos širdies, Švč. Mergelės Marijos, Šv. Baltramiejaus ir Kristaus kapo. Kiekvienoje jų XIX a. pabaigoje buvo įrengti neogotikiniai altoriai (išskyrus Šv. Andriejaus koplyčia, kurioje stovi išlikęs barokinis altorius). Bažnyčioje taip pat saugoma nemažai išskirtinės vertės įrangos bei apeiginių indų, kuriuos galite apžiūrėti paspaude šią nuorodą.

Savaitgalis Romoje: sekmadienis SS Quattri Coronati bažnyčioje, Romos forume ir ant bambinelio laiptų

Po saulėto šeštadienio, skaistus sekmadienis Romoje mums šypsojosi  iš visos širdies - kaip tikras italas - nuoširdžiai, draugiškai ir be jokio pilko debesėlio širdyje. Nesinorėjo ir galvoti, kad dar prieš vidurnaktį nutūpsim netokiame pavasariškame Briuselyje. Na, bet nuvijom tokias mintis tolyn ir pabandėm kiek galima tikslingiau nuskinti tą dieną (taip sakant, carpe diem).

Iškart po pusryčių nukulniavom iki vienos senesnių Romos bažnyčios skirtos keturiems bevardžiams kankiniams - IV a. Santi Quattri Coronati. Manoma, kad bažnyčia galėjo būti pastatydinta keturiems marmuro meistrams iš Panonijos, nukankintiems imperatoriaus Diokletiano įsakymų už tai, kad atsisakė iškalti dievo Asklepijaus statulą. Kita žinoma versija, kad keturi kankiniai buvę kareiviai, atsisakę garbinti tą patį Asklepijų.

Bažnytukė verta, kad užeitumėte. Ne tik tam, kad pamatytumėte originalias grindų mozaikas, meistrų nutapytus šventųjų atvaizdus ar pasisukinėtumėte po saulės nušviestą vidinį kiemelį, bet ir tam, kad pajustumėte besimaterializuojančią istorijos ir tikėjimo dvasią.

Bažnytukė jauki ir tokia absoliučiai tikra nuo pat senų aptrupėjusių freskų iki sekmadieninio vienuolių choralo, kurio klausant ima atrodyti, kad iš masyvių sienų, lyg koks vėsus žalsvas eliksyras, sunkte sunkiasi tyras ir besąlygiškas senųjų krikščionių tikėjimas, atkakli viltis, brolystė ir ramybė. Ir tas eliksyras užlieja, įsigeria į odą, ją apsunkina ir neleidžia nė žingsnio žengti lauk iš šventovės... ir taip ramu bei gera likti sename nutriušusiame klaupte ir leistis hipnotizuojamam skaidraus vienuolių giedojimo...

Išsėlinę iš SS Quattri Coronati bazilikos, pasukom siaura gatvele tolyn, beveik paraleliai Laterano gatvei. Tyliai pasivaikščiojom tarp apelsinmedžių metamų šešėlių, ochrinių sodų sienų ir į saulę atvertų langinių...

... užsukom į kelis paslaptingus kiemelius ir apsukę senąjį krikščioniškąjį kvartalą susitikom atsilabinti su savo kelionės kompanionais.

Garbės žodis - priešpiečiams pasirinktas restoranėlis - buvo visiškas fiasko (čia Rytis galėtų įsiterpti su baisiąja fraze "tai gi, ar aš nesakiau?"), bet tam buvo šioks pasiteisinimas - pasirinktasis restoranas, įsikūręs šalia mūsų apartamentų, mums neleido prisisėsti savo lauko terasoje ir ten palaukti pietų meto, nes dar buvo likę... 10 minučių iki restorano atsidarymo. Tai ne gi galėjom ten grįžti? Aišku, kad ne. Tad ilgai nesukę galvos pasirinkom kitą, "su vaizdu į Koliziejų". Ir taip buvo aišku, kad padarėm klaida (juo labiau, kad RR tą klaidą jau buvo padarę pirmą dieną), nes "La pace del cervello" padavėjai balsingai kvietė praeivius prisėsti ir pavalgyti jų restorano ruošiamo maisto. Ar gerai virtuvei reikalingi tokie šaukliai? Aišku, kad ne...

Atneštų patiekalų net neverta aprašinėti ar labiau gilintis į jų sudėtį. Tiesiog - mes trise gavom po bliūdą bile kokių salotų, kuriose padrikai voliojosi ir palmių šerdys ir graikiniai riešutai ir pačios pigiausios alyvuogės. O namų užkanda, kurią pasiėmė Rytis, pasirodė esanti iš vakuumo ištraukti saliamo, chorizo, kažkokio kumpio, sūrio ir iš parduotuvinio stiklainio iškabinti artišoko gabalėliai. A ja ja jai... Na, bet žvelkime į šviesiąja šio reikalo pusę - patiekalai buvo valgomi.