Erkiulis Puaro Briuselyje

Erkiulio Puaro atminimui ... Ellezelles miestelis
(foto pasisiskolinta iš čia)

Galėčiau lažintis, kad garsiausias belgas - Erkiulis Puaro (Hercule Poirot). Agatos Kristi (Agatha Christie) sukurtas personažas Erkiulis gimė ir augo Ardėnų kalnuose, Ellezelles miestelyje, esančiame netoli Spa, Hainaut provincijoje. Belgijose policijoje tarnavęs Erkiulis į Jungtinę Karalytsę pasitraukė Pirmo Pasaulinio karo metais. 1916 m. liepos 16 d., pabėgėlių stovykloje Erkiulis sutiko kapitoną Artūrą Hastingsą (Arthur Hastings), kuriam padėjo išspręsti sudėtingą bylą. Nuo tos dienos kapitoną ir seklį visam gyvenimui susiejo nuoširdi ir tvirta draugystė.

Netrukus Erkiulio talentas patraukė ir britų vyriausybės dėmesį, tad nieko nuostabaus, kad šis, rekomendavus Belgijos monarchui, buvo pakviestas spręsti ministro pirmininko pagrobimo bylos.

Pasibaugus karui, Erkiulis įsikūrė Whitehaven Mansions 56B (Ramune, vis prisemenu, Tavo pasakojimą apie Puaro serialo filmavimą Tavo name) ir pradėjo verstis privačia detektyvo praktika. Visą tarpukarį Puaro keliavo po Europą, Afriką, Pietų Ameriką ir Aziją, kur narpliojo gausiai užderėjusias žmogžudystes bei kitus rimtus nusikaltimus. Po kelionių Azijoje, Puaro visam laikui apsistojo Anglijoje, kur tuo metu vyko pakankamai nemažai nusikaltimų, tad pilkosios Puaro ląstelės turėjo apsčiai veiklos. Senstelėjęs Erkiulis nutraukė privataus detektyvo veiklą, tačiau retkarčiais imdavosi tyrinėti naują ir tikrai įdomų nusikaltimą, narpliojo neišpręstas garsias bylas ir skaitė detektyvus. Garsusis seklys mirė nuo širdies ligos, palaidotas Stails (Styles) kapinėse, Esekse (Essex).

Spring is Here

Šią savaitę ėmė ir atėjo pavasaris. O jau atrodė, kad prasidėjo Amžinoji Žiema, tik niekas nenorėjo tuo patikėti. Manė, kad klimato atšilimas, kad anomalijos nenuspėjamosios ir kitokie paprastai paaiškinami gamtos reiškiniai.

Šuns balsas į dangų neina arba La Pasionaria

Jei užsimanytumėte visam pasauliui (ar bent jau aplink Pietinę stotį (Gare du Midi) besiburiuojančiai jo daliai) išrėkti ką galvojate ar jaučiate, galite drąsiai pasinaudoti skulptoriaus Emilio Lopez Menchero sukurtu milžinišku garsiakalbiu.

Rozos Liuksemburg (Rosa Luxemburg) alėjos pabaigoje, visiškai palei judrią miesto gatvę, pastatytas megafonas yra skirtas marokiečių migracijos 40-mečiui ir ispanų komunistei Isadorai Dolores Ibàrruri Gómez, žinomai kaip "La Pasionaria". Pasak E.L. Menchero, skulptūra įkūnija Dolores žodžius "or Prefiero morir de pied, a vivir arrodillado", kurie lietuviškai skambėtų maždaug taip: "geriau mirti stovint, nei gyventi klūpant". Menininkas referuoja į Joriso Ivenso (Joris Ivens)1937 m. susuktą juostą "Spaanse aarde" ("Ispanijos žemė") apie civilinį karą Ispanijoje. O tiksliau, į filmo epizodą, kuriame užfiksuotas skulptūros meninis pirmavaizdis - šalia apkasų sunkvežimiu tampomas didžiulis garsiakalbis, per kurį sakomos padrąsinančios kalbos Respublikonų kareiviams, kurių tarpe kovojo ir La Pasionaria.

Skulptūra-garsiakalbis pastatytas toje alėjos vietoje, kur dažnai protestuoja imigrantai. Ir jie tikrai pasinaudoja E.L. Menchero sukurta galimybe garsiai išsakyti nuomonę ir nepasitenkinimą.

Skulptorius ir architektas Emilio Lopez Menchero gyvena ir kuria Briuselyje. Savo kūriniuose, nepaisydamas modernios architektūros ir urbanistikos standartų, juos iškreipdamas bei laisvai žaisdamas objektų proporcijomis, menininkas narsto socialinės klaustrofobijos, miestietiško susvetimėjimo bei autizmo problemas. Tam dažnai pasitelkia netikėto mastelio socialines ar urbanistines ikonas, jas multiplikuoja bei eksponuoja jų iškreiptumą paryškinančioje aplinkoje. 

Oui, c'est moi :)

Jau seniai norėjau pasigirti, kad pirmą kartą patekau į garbės lentą. Na, gerai, truputį persūdau. Bet labai nedaug. Paprasčiau tariant - buvau atspausdinta ant "L'Alliance Française" sienos. Mano vardas, taip tik vardas, bet mano :)

Prieš  "L'Alliance Française" persikraustant į naujas patalpas vyko tokia kaip ir loterija - kas norėjo, tas galėjo ant lapelių užrašyti savo vardą, gimtą miestą ir šalį ir įmesti tą lapelį į specialią dėžutę. Ai, ėmiau ir užrašiau, nors nelabi tikėjausi, kad ims mane ir ištrauks. Tai užrašiau, įmečiau ir pamiršau.

Ir štai, vieną dieną ateina mano grupiokė vokietė Ilona ir sako: "Ar matei, kad Tavo ir mano vardai užrašyti ant sienos šalia registratūros?". "Tikrai?! Dar nemačiau" - sakau ir per pertrauką pirmu taikymu nulėkiau patikrinti. Ir gi tikrai taip, kaip ji sakė - beveik pačioje garbingiausioje vietoje užrašyta aš: "Rūta (Kaunas, Lituanie)". Tad bent iki tol, kol  "L'Alliance Française" pakeis patalpų dizainą - mane rasite pirmame aukšte, šalia registratorių.

Smagu :) Jaučiuosi beveik kaip ambasadorė :)

Savaitgalis Romoje: sekmadienis SS Quattri Coronati bažnyčioje, Romos forume ir ant bambinelio laiptų

Po saulėto šeštadienio, skaistus sekmadienis Romoje mums šypsojosi  iš visos širdies - kaip tikras italas - nuoširdžiai, draugiškai ir be jokio pilko debesėlio širdyje. Nesinorėjo ir galvoti, kad dar prieš vidurnaktį nutūpsim netokiame pavasariškame Briuselyje. Na, bet nuvijom tokias mintis tolyn ir pabandėm kiek galima tikslingiau nuskinti tą dieną (taip sakant, carpe diem).

Iškart po pusryčių nukulniavom iki vienos senesnių Romos bažnyčios skirtos keturiems bevardžiams kankiniams - IV a. Santi Quattri Coronati. Manoma, kad bažnyčia galėjo būti pastatydinta keturiems marmuro meistrams iš Panonijos, nukankintiems imperatoriaus Diokletiano įsakymų už tai, kad atsisakė iškalti dievo Asklepijaus statulą. Kita žinoma versija, kad keturi kankiniai buvę kareiviai, atsisakę garbinti tą patį Asklepijų.

Bažnytukė verta, kad užeitumėte. Ne tik tam, kad pamatytumėte originalias grindų mozaikas, meistrų nutapytus šventųjų atvaizdus ar pasisukinėtumėte po saulės nušviestą vidinį kiemelį, bet ir tam, kad pajustumėte besimaterializuojančią istorijos ir tikėjimo dvasią.

Bažnytukė jauki ir tokia absoliučiai tikra nuo pat senų aptrupėjusių freskų iki sekmadieninio vienuolių choralo, kurio klausant ima atrodyti, kad iš masyvių sienų, lyg koks vėsus žalsvas eliksyras, sunkte sunkiasi tyras ir besąlygiškas senųjų krikščionių tikėjimas, atkakli viltis, brolystė ir ramybė. Ir tas eliksyras užlieja, įsigeria į odą, ją apsunkina ir neleidžia nė žingsnio žengti lauk iš šventovės... ir taip ramu bei gera likti sename nutriušusiame klaupte ir leistis hipnotizuojamam skaidraus vienuolių giedojimo...

Išsėlinę iš SS Quattri Coronati bazilikos, pasukom siaura gatvele tolyn, beveik paraleliai Laterano gatvei. Tyliai pasivaikščiojom tarp apelsinmedžių metamų šešėlių, ochrinių sodų sienų ir į saulę atvertų langinių...

... užsukom į kelis paslaptingus kiemelius ir apsukę senąjį krikščioniškąjį kvartalą susitikom atsilabinti su savo kelionės kompanionais.

Garbės žodis - priešpiečiams pasirinktas restoranėlis - buvo visiškas fiasko (čia Rytis galėtų įsiterpti su baisiąja fraze "tai gi, ar aš nesakiau?"), bet tam buvo šioks pasiteisinimas - pasirinktasis restoranas, įsikūręs šalia mūsų apartamentų, mums neleido prisisėsti savo lauko terasoje ir ten palaukti pietų meto, nes dar buvo likę... 10 minučių iki restorano atsidarymo. Tai ne gi galėjom ten grįžti? Aišku, kad ne. Tad ilgai nesukę galvos pasirinkom kitą, "su vaizdu į Koliziejų". Ir taip buvo aišku, kad padarėm klaida (juo labiau, kad RR tą klaidą jau buvo padarę pirmą dieną), nes "La pace del cervello" padavėjai balsingai kvietė praeivius prisėsti ir pavalgyti jų restorano ruošiamo maisto. Ar gerai virtuvei reikalingi tokie šaukliai? Aišku, kad ne...

Atneštų patiekalų net neverta aprašinėti ar labiau gilintis į jų sudėtį. Tiesiog - mes trise gavom po bliūdą bile kokių salotų, kuriose padrikai voliojosi ir palmių šerdys ir graikiniai riešutai ir pačios pigiausios alyvuogės. O namų užkanda, kurią pasiėmė Rytis, pasirodė esanti iš vakuumo ištraukti saliamo, chorizo, kažkokio kumpio, sūrio ir iš parduotuvinio stiklainio iškabinti artišoko gabalėliai. A ja ja jai... Na, bet žvelkime į šviesiąja šio reikalo pusę - patiekalai buvo valgomi.

Zelandijos midijų sezonas be "R"

Paskutiniu metu Nerijų buvo apėmęs toks keistas nerimas - labai norėjosi jam midijų. Ir, žinoma, kaip tyčia šiomis dienomis kavinės ir restoranai pradėjo siūlyti moliuskus. Ne, ne tie turistiniai, įsikūrę Briuselio skrandžiu tituluojamoje Mėsininkų gatvėje, bet ponormaliai, neturistinėse vietose. Hm, pradėjom svarstyti, gal jau prasidėjo moliuskų sezonas? Na, bet ne, negali būti, gi prancūzai sako, kad moliuskai valgomi tais mėnesiais, kurių pavadinimuose yra "R" (paprasčiau pasakius, nevalgomi gegužę, birželį, liepą ir rugpjūtį, kurie prancūziškai yra vieninteliai mėnesiai be "R"). Akivaizdu, kad nei lietuviškoj "liepoj", nei prancūziškoj "julliet" tos "R" nėra.

Dar daugiau sumaišties įnešė užrašai parduotuvėse, kad "Les moules sont arrivees" ("Midijos atvyko"). Kas gi čia dabar? Ankstyvųjų agurkų midijų sezonas? Pasirodo, kad būten taip ir yra. Prasidėjo Zelandijos midijų sezonas. Kaip suprantau bevartydama internetinę spaudą, šio Olandijos rajono auginamos midijos yra pačios pačios ankstyviausios. Jų sezono pradžią ir kainas nustato vienintelis Yerseke aukcionas (Olandijoje). Belgijos ir Pracūzijos midijų augintojų apmaudui, Zelandijos midijų sezonas visuomet prasideda liepos mėnesį, kuris neturi jokios "R".

Olandijos midijų augintojai užima apie 50 proc. visos moliuskų rinkos Belgijoje. Pakankamai didelis šmotas. Panašiai pagalvojo ir belgai, kurie 1999 m. pradėjo nacionalinę midijų programą ir 2007 m. rinkai pateikė 100 tonų midijų, bet ach... mėnesiu vėliau nei olandai. 2008 m. midijos užderėjo gerokai anksčiau, tačiau jas teko pašalinti iš prekybos, nes buvo aptikta toksinų. Olandai ir vėl nugalėjo.

Olandai nugalėjo, o belgai ir prancūzai pasigardžiuodami šlamštė zelandiškas midijas. Koks gi jiems skirtumas, kur ta geldelė užaugo - Prancūzijoje ar Olandijoje? O skirtumas vis dėl to šioks toks yra, mat olandai midijas augina dviem etapais. Pirmiau jūros dugne, o po to upėje, kurioje moliuskai pariebėja ir prasiskalauja gėlame vandenyje (ir jau tai tom midijom suteikia nepaprastai subtilų skonį). Tuo tarpu prancūzai midijas augina vadinamosiose "midijų lovose" - ant medinių baslių. O ekspertai sako, kad midijų kokybę lemia ne vieta ir būdas, kaip moliuskas užaugo, net ne kiauto dydis, bet kiauto ir moliusko kūno santykis. Vidutiniškai mėsa turi sudaryti bent ketvirtį viso padaro svorio, bet pasitaiko ir riebesnių. Kūnelio spalva gali būti nuo šviesiai smėlinės iki oranžinės.

KODĖL SU "R"?

Kaip jau minėjau aukščiau, midijų rekomenduojama nevartoti gegužės-rugpjūčio mėnesiais. Pasirodo, šis priesakas atėjęs iš anktesnių laikų ir liečia du itin svarbius dalykus: moliuskų dauginimosi sezoną ir jų valgytojo sveikatą. Dėl pirmojo kaip ir viskas daugiau mažiau aišku - moliuskai dauginasi tais mėnesiais, kurių prancūziškuose pavadinimuose nėra "R". O antrasis aiškinamas taip, kad seniau tai nebuvo tansportavimo šaldytuvų, todėl karštą dieną gabenami moliuskai greitai pašvinkdavo ir tapdavo pavojingi sveikatai. Tam, kad jie kuo ilgiau išsilaikytų gyvi, reikalinga vėsa.

Net ir dabar visuomet akcentuojama, kad valgomos tik stipriai užsivėrusios midijos - o neužsičiaupiančios turi pirmu traukiniu keliauti į šiukšlių dėžę. Ir priešingai elgiamasi su išvirtais moliuskais - valgomi tik tie, kurie verdami atsivėrė, o susiglaudusios geldelės - metamos lauk. Mat geriau vieną kitą midiją išmesti, negu vėliau, apsinuodijus, išvemti visas (atsiprašau už tiesmukumą).

Renkantis midijas reikia imti tik sveiku kiautu, susivėrusias ar tas, kurios pabeldus į kiautelį iškart užsidaro - iš baimės sakoma. Perkant vakume supakuotas midijas svarbu atkreipti dėmesį, ar pakuotė tvirta, nesubliuškusi, ar joje yra skysčio ir, žinoma, į moliuskų surinkimo bei suvartojimo datas.

KAIP PARUOŠTI MIDIJAS

Kai kalba pasisuka apie midijas, visuomet prisimenu savo tėčio jaunystės kulinarinius eksperimentus - keptą varną, varles ir varlių geldutes (na, tas, tokias mums visiems žinomas juodas Lietuvos ežerų kriauklytes).  Galvoju, ar Tau, tėti, patiktų šitas belgiškas patiekalas, m?

Jei ruošite midijas kaip pagrindinį patiekalą, pirkite vienam valgytojui kilogramą moliuskų. Parsineštas geldeles reikia gerai nuplauti po tekančiu vandeniu - nugramdyti "barzdeles", visokius prielipus, kruopščiai nuplauti smėlį, nes viskas, kas liks ant kiautelių - pateks ir į padažą. Tam praverčia nedidelis peiliukas bei aštresnė kempinėlė (pvz., skirta šveisti puodus). Visos pavėpusios (prasižiojusios) ir sužalotos midijos, pasikartosiu, keliauja lauk.

Midijas galima paruošti pagal pačius įvairiausius receptus - su grietinėle, baltu vynu, šviesiu alumi, česnakais, bazilikais, čiobreliais, kariu, pomidorais ir t.t. - čia jau pagal skonį, fantaziją ir galimybes. O mes išbandėm šį, restoranuose pamėgtą, receptą, kuriam prireikė:

1,5 kg midijų,

šaukšto sviesto,

didelio svogūno,
salierų koto su lapais,

kelių česnako skiltelų,

kelių šakelių čiobrelio,

poros pipirų,

taurės vyno (alaus),

~150 ml grietinėlės,
petražolių lapų.

Puode ištirpintame svieste 1-2 minutes pakepinom smulkintas daržoves (galima dar dėti morką ir/arba lapinį salierą), supylėm vyną ir subėrėm nuvalytas midijas. Virėm uždengtas, kartas nuo karto pamaišydami, kad visos midijos vienodai gautų karščio ir vyno of course. Virti rekomenduojama tol, kol atsivers visos midijos, bet ne ilgiau (tai trunka apie 5-10 min.). Tuomet supylėm grietinėlę, užkaitinom ir nukėlėm puodą nuo ugnies. Ant midijų subėrėm petražolės lapus ir dar 5 minutes palaikėm uždengtas. Ir štai - tradicinis belgų patiekalas paruoštas.

Ai, dar netradicinis. Reikia šalimais patiekti skrudintų bulvyčių ir majonezo. Bulvytės puikiai tinka ir šaldytos, o jei tokių nemėgstate - galite pasigruzdinti patys. Majonezą galima valgyti pirktinį arba labai greitai ir nesudėtingai pasigaminti patiems. Pavyzdžiui, išplakti du kiaušinių trynius su puse šaukštelio garstyčių miltelių (arba be jų), šaukštu vyno acto arba citrinų sulčių bei šiek tiek druskos. Tuomet nuolatos plakant po šaukštą supilti 150 ml aukštos kokybės aliejaus (alyvų ar saulėgražų). Štai jums ir majonezas, kurį prieš tiekiant į stalą reikėtų atvėsinti šaldytuve.

Tradiciškai midijos ruošiamos juoduose katiliukuose, bet mes jų neturime, tad puikiai apsiėjome su įprastiniu puodu.

Mmmmm, kaip džiaugiuosi tomis Zelandijos midijomis!

P.S. Tradiciškai Godarville miestelyje rugsėjo mėnesį rengiamas midijų festivalis. Šiais metais tai jau turėjo būti 25-asis, bet panašu, kad kokurentai bando įsisprausti tarp organizatorių ir vartotojų. Todėl šiais metais miestelyje vyksiančią midijų šventę organizuos kita kompanija. O jau kitais metais šventė, kaip žadama, vėl grįš pas senuosius organizatorius.

P.P.S. Gamintų namuose midijų gėris tame, kad porcija vienam žmogui kainuoja maždaug tik ketvirtį kainos, sumokamos restorane.

P.P.P.S. O kaip midijas ruošiate Jūs?

Mažiausias namas Briuselyje

Su Edvardu beslampinėdami po senamiestį, visai atsitiktinai, atradome mažiausią namą Briuselyje. Siaurą, neišvaizdų, penkių aukštų pastatuką pastebėjome tik dėka fasadą puošiančio užrašo "La plus petite maison de Bruxelles" (o užrašus skaityti aš šiuo metu mėgstu, nes smagu patikrinti, kiek jau suprantu ir pasiglostyti savimeilę). Jei neklystu, į spaudos ir turizmo puoselėtojų akiratį šis namiūkštis pakliuvo 2001 metais, kai buvo paskelbta apie jo pardavimą. Mažiausio namo fasado plotis -2,75 m, 5 aukštų pastate yra 6 patalpos, kurios visos drauge sudaro 100 kv.m. plotą*.

Pastatas stovi tuščias - pro dulkėtus langus matosi laiptinė ir prie jos prilipę kambarėliai. Gyventi tai tikrai niekas ten negyvena (nors viename tinklaraštyje aptikau 2010 metų įrašą, apie namelio gyventojus?), bet sutvarkytas šitas siaurukas galėtų tapti išskirtine kavine ar restoranėliu (aišku, vargšai padavėjai), jaukia parduotuvėle ar tiesiog šiaip, kokia ekspozicine erdve. Man visai patiktų, jei viduj būtų ką pažiūrėti ;) Tiesa, 2001 m. buvo planų mažiausiame Briuselio namelyje įkurdinti sūrio muziejų, bet jie taip ir liko neįgyvendinti. 2006 m. namelį įsigijo privatus asmuo, kuris unikalų pastatą paliko likimo valiai.

Nameliukas (Nr. 19) įsispraudęs tarp dviejų, šiek tiek solidesnių namų rue du Marché aux Fromages/Kaasmarkt (dėl gausybės joje įsikūrusių graikų užkandinių dar vadinama Pitų gatve) už poros žingsnių nuo Rotušės aikštės (Grand place).

P.S. Nelabai dailiai aš tą namiuką nufotografavau, bet kad ir mažas - į muilinę netilpo. Kita vertus, jei tikėsite mano žodžiu, jis ir baigiasi beveik ten pat, kur ir fotografijos viršus ;)

Antverpenas

Antverpenas - daugiaveidis miestas. Vienas didžiausių Europos jūrų uostų, dizaino ir prekybos deimantais sostinė, II Pasaulinio karo pabaigoje sulaukusi 1610-ies  nacių sukurtų bombikių V-2 ir skaitlingas žydų ortodoksų centras. XVI a. Antverpenas buvo turtingiausias Europos miestas, o iki septinto dešimtmečio ir antras pagal dydį miestas į šiaurę nuo Alpių. XVI a. Antverpene įvykdavo net 40 procentų viso pasaulio prekybinių sandėrių.

Briuselio kontroliuojamame mieste kūrėsi pirkliai iš viso pasaulio, klestėjo prekyba popieriumi, sidabru ir tekstile. Ekonominė gerovė, tolimos kelionės ir kelioninės istorijos buvo vienas iš veiksnių, paskatinusių šio miesto ir jo regiono dalininkus išrasti naują tapybos žanrą - miestovaizdį. Nežinia, ką dar būtų Antverpeno pirkliai ir menininkai išradę ir atradę, jei įstabaus klestėjimo amžiaus nebūtų nutraukusios 80 metų trukusios kontrreformacijos ir krašto nepriklausomybės kovos. Ispanų ir negandų nustekentą miestą galutinai pakirto olandų sprendimas akmenimis užversti prekybinius Šeldės upės kelius. Po Europą žygiuojant Napolepnui, Antverpenui buvo suspindusi ekonominio atsigavimo viltis, mat imperatorius, norėdamas nors kaip nors pakenkti Londonui, buvo nusprendęs atgaivinti šį jūrų uostą. Deja, Napoleono ir Antverpeno nelaimei, po Waterloo mūšio, šie planai buvo pamiršti. Šituo miesto nesėkmės nesibaigė - pakaitomis ji vis užiminėjo tai prancūzai, tai olandai, kol galiausiai Antverpenas atiteko Belgijai.

MAS

Sekmadienį buvom nurukę į Antverpeną - kas mums reiškia pusvalandis ir jau vietoj. Bet apie miestą ir apie tai, ką mes ten veikėm - papasakosiu kitą kartą. Dabar - prašau - fotoreportažas iš naujausio muziejaus MAS (Museum ann de stroom). Naujutėlaitis, atidarytas vos prieš dvi-tris savaites, talpus, draugiškas lankytojui (pasivaikščiojimas po muziejaus terasas nemokamas ir galimas iki vidurnakčio) ir šiaip, labai gražus olandų architektų firmos "Neutelings Riedijk Architects" kūrinys. Įkišiu trigrašį, kad jų pasiūlytas "Sandėlys" nugalėjo net 55 kitus, iš viso pasaulio pristatytus, projektus. Manau, kad komisija pasirinko tinkamai. Naujasis muziejaus pastatas - tobulas savo aplinkoje ir pats savaime.

MAS'e susivienijo keturi istoriniai Antverpeno muziejai ir parengė koncentruotas ekspozicijas - "Galios rodymas", "Metropolis", "Pasaulio uostas" ir "Gyvenimas ir mirtis". Vat taip.

Muziejus atviras antradieniais-sekmadieniais. Darbo dienomis ir savaitgaliais dirba nuo 10 iki 17 val., muziejaus bulvaru (terasomis) galima pasivaikščioti nuo 9.30 iki vidurnakčio kovo-spalio mėnesiais ir iki 22 val. lapkričio-vasario mėnesiais. Bilietas į visas ekspozicijas kainuoja 10 eurų, pasivaikščiojimas bulvaru - nemokamas. Bilietus galima įsigyti internetu - http://www.mas.be/ - kas būtų labai protinga, nes eilės - milijoninės.

Na, o žemiau - keli paveiksliukai akims paganyti ir susigundyti pavaikščiot muziejaus terasomis.

Belgijos žemėlapis / Map of Belgium

Dvi belgės - Sabina Clappaert ir Ineke Van Nieuwenhove - perkūrė Amandos Palmer dainos "Maps of Tasmania" video klipą ir iš Tasmanijos padarė Belgiją. Sumanymą parėmė Belgijos dizaineriai, kurie specialiai klipui sukūrė keliolika porų kelnaičių. Kaip sako idėjos autorės, jos naują video sukūrė per du mėnesius, o politikai negali per metus suformuoti vyriausybės. Na, bet svarbiausia jų siunčiama žinia - Belgija nėra nuobodi ir pilka, Belgija - įdomi! O aš norėčiau tų su midijom ir bulvytėm ;) 

Didesnis vaizdas http://www.mapofbelgium.be/

Thylis ir Nelė - belgiška meilės istorija

Šalia Ixell‘io tvenkinių, Flagey aikštės kampe, stovi skulptūra, apie kurią savo meilės numeryje rašė žurnalas „The Bulletin“. Perskaičius belgiškas meilės istorijas, buvau pasiryžus suieškoti paminėtas meilės vietas, o tuo pačiu ir šią skulptūrą. Na, bet spingtelėjo tokia mintis ir susmilko. Savo ketinimus perpasakoti Thylio ir Nelės istoriją prisiminiau po trijų mėnesių, kai netikėtai ir neieškodama akis į akį susidūrusi su šia skulptūra.

Sisiojantis Briuselio berniukas ir sisiojanti mergaitė

Kai sekmadienio rytą atsiduriam Briuselio centre, kiekvienąkart savęs klausiu, kas ir kaip per savaitgalį spėjo apsisioti ir apkakoti visą miestą? Žiauru. Tuomet su viltimi laukiu gatvių plovėjų komandos, kuri ankstyvą pirmadienio rytą kruopščiai pašalina savaitgalio nuodėmes. Bet, Briuselyje yra du besišlapinantys padarai, kuriuos (ir prie kurių) visi su džiaugsmu fotografuojasi - berniukas ir mergaitė.

Jeanneke Pis (sisiojančią mergaitę) 1984 m. sukūrė Denis-Adrien Debouvrie. Sulaukusi trejų metų mergaitė buvo užkelta ant postamento ir užverta grotelėmis Impasse de la Fidélité pabaigoje, šalia legendinio Deliriumo. Kaip byloja lentelė, mergaitės skulptūrėlė buvo sukurta vardan lyčių lygybės. Palaikantieji šią idėją į mergaitės prisisiotą balutę gali mesti monetas.

Foto iš Wikipedia

Manneken Pis (sisiojantis berniukas) 1618-1619 sukūrė Jerome Duquesnoy (mūsų kaimyno bendrapavardis). Berniukėlis stypso rue de l'Étuve ir rue du Chêne sankryžoje. Skirtingai, nei apie modernią mergaitės skulptūrėlę, apie berniuką prikurtą daugybė legendų.

Viena jų pasakoja, kad 1142 m. Liuveno kunigaikštis Gotfridas III su savo kariauna, vardan dvimečio valdovo, grūmėsi su Grinbergeno kunigaikščiu Berthout'u. Saugumo sumetimais mažametį valdovą kariai patupdė į pintinę ir pakabino medyje. Taip jau nutiko, kad vaikas apsisiojo Berthout'o karius ir šie kaip mat pralaimėjo mūšį (matyt, iš siaubo).

Pasak kitos legendos, XIV amžiuje, vienos iš miesto apgulties metu, priešas bandė susprogdinti gynybines Briuselio sienas ir taip patekti vidun. Niekadėjus pastebėjo berniukas vardu Julianske, kuris apsisiojo sprogmenų dagtį ir taip išgelbėjo miestą.

Dar viena istorija pasakoja turtingo pirklio nuotykį Briuselyje. Beviešint jam su šeima mieste, staiga dingo jo mažametis sūnus. Žinoma, pirklys (ir pirklienė) pasitelkė briuselėnų pagalbą ir ėmė krėsti visas Briuselio pakampes. Ir laimei, atrado savo sūnų ramiai besišlapinantį nedideliame parke. Atsilygindamas miestelėnams už pagalbą, laimingas pirklys pastatė fontaną su sisiojančio sūnaus skulptūrėle.

Taip pat pasakojama dar viena pasimetusio vaiko istorija. Pasak jos, besilankydama parduotuvėse viena Briuselio mama pametė sūnų. Ieškoti berniuko suskubo visas miestas su pačiu jo meru priešakyje. Išieškojo visas gatveles, skersgatvius ir pakrūmes, kai galiausiai, gerai paprakaitavę, aptiko mažylį ramiai besišlapinantį ant gatvės kampo. O, kad jau vaiko ieškojo visas miestas, ši istorija keliavo iš lūpų į lūpas ir galiausiai virto skulptūrėle.

Dar vienas berniukėlio atsiradimo pasakojimas teigia, kad kažkada seniai Briuselyje kilo gaisras, kurio dūmai pažadino berniuką. O tasai sugebėjo gaisrą užsisioti ir taip išgelbėjo karaliaus pilį.

Mano turistinis vadovas pasakoja dar vieną legendą. Anot jo, kažkada Briuselį puolė ispanų karalius. Apgulties metu dingo Briuselio valdovo sūnus, kurio visi suskato ieškoti. Galiausiai, visos sumaišties viduryje, berniuką atrado sau ramiai besišlapinantį. Ir jau atseit šitai, simbolizuoja belgų drąsą ir gebėjimą išlikti ramiems net ir didžios sumaišties akimirką.

Berniuko skulptūrėlė buvo kelis kartus pavogta, sudaužyta ir pan. Vieni miestai su meile gaminosi jos kopijas, o kiti vis spirgėjo, kad taip pat turi tokį berniuką. Kaip žinia, berniukėlis turi didžią rūbelių kolekciją, kuri saugoma miesto muziejuje ir pasitaikius progai pasipuošia tinkamu kostiumu. Net rengiamos specialios tokio įvilkimo ceremonijos.

Tai va, tiek apie sisiojančią Briuselio porelę. Beje, dar yra ir sisiojantis šuo (lyg šitų Briuseliui truktų).

Lėktuvėlis "Solar impulse" atskrido į Briuselį

AFP/Scanpix

Vakar vakare, apie pusę dešimtos, Briuselyje, Zaventemo oro uoste, nusileido saulės energija varomas lėktuvėlis "Solar impulse". Atstumą  nuo Payerne oro uosto Šveicarijoje iki Zaventemo jis įveikė per 12 valandų ir 59 minutes. André Borschbergo piluototas lėktuvas praskrido virš Elsazo, kirto  Liuksemburgo oro erdvę ir nusileido Begijoje, Zaventeme. "Solar impulse" greitis pakankamai nedidelis - viso labo apie 50 km/val., tad su juos, pasak patarlės, "geriau lėtai skristi, nei greitai eiti". Ir išvis, įdomu, ar yra daugiau taip lėtai skrendančių lėktuvų?

Lėktuvėlio sparnų ilgis prilygsta Airbus A340 sparnų ilgiui (63,40 m - hm, gal net nekorektiška jį vadinti lėktuvėliu - tai jau visas lėktuvas), o svoris, viso labo, kaip vidutinio lengvojo automobilio arba itin gerai įmitusio belgų mėlynojo jaučio - 1 600 kg. Lėktuvui energiją tiekia 11 628 saulės elementai (10 748 pritaisyti ant sparnų ir dar 880 kažkur ant korpuso). Vienu pakilimu Soliaris ore gali iškyboti apie 26 valandas. Rimta, čia tau ne staline lempa varoma skaičavimo mašinėlė. Įdomu būtų iš arčiau apžiūrėti šį šveicarišką stebuklą, bet niekur nerandu, ar tokios pramogos liaudžiai yra įtrauktos į tarptautinio skrydžio tvarkaraštį.

Soliario kūrėjai planuoja iki 2012 metų dar šiek tiek patobulinti lėktuvą ir perskristi Atlanto vandenyną. Tai būtų penkių etapų skrydžio aplink pasaulį pradžia. O tuomet, tai jau kas žino - gal dar po dešimtmečio visi šiandieniniai lėktuvai atrodys viso labo akmens amžiaus išradimai?