Prancūzija 2012: lietingas Nantas (III diena)

Trečią kelionės rytą Karnake (Carnac) paskelbė dundulis ir į palapinės kupolą pradėjęs barbenti lietus. Vos išgirdus garsesnį perkūnėlio dudenimą, Nerijui sakiau "pakuojamės", bet jis per miegus tik sumurmėjo, kad "nelis". Bet lijo, deja. Kai prakiuro mūsų miego nepaisęs dangus, tai ir palapinę, ir "svetainės" kampelį susipakavom per rekordiškai tumpą laiką. Per daug nekreipėm dėmesio, ar daug spyglių liko ant palapinės dugno, ar mažai - svarbiausia buvo išsaugoti kuo daugiau sauso ploto ;)

Išbudinti ir taip šiurkščiai išvaryti lauk, prieglaudos ir pusryčių ieškojome gretimame miestelyje. Mažame buriuotojų (kuo mes prastesni? Gi irgi kaip kokie kolumbai atradinėjam savo Prancūziją) restoranėlyje smagiai sukrimtome po tartiną ir po šiltą kruasaną, pasidabinom baltais pieno putos ūsais ir pavėpsojom kartojamą olimpinį plaukimą. Mums apšilus kojas ir sielas prajuko ir pakrantės dangus - vėjas pradėjo į žemyną ginti debesis, o saulė vis iškišdavo vieną kitą spindulį ir bandydavo nors kiek pasausinti įmirkusius šaligatvius.

Įkvėpti gailestingų dangaus properšų sėdom į automobilį ir pasukom link Nanto (Nantes) - Locmariaquer menhyrų komplekso nusprendėm atsisakyti. Et, ar reikia sakyti, kad saulė daug žadėjo, bet mažai davė, o lietus negailestingai mus talžė visus 160 kilometrų, iki pat Nanto. Truputi apmaudu, nes planuotą pasivaikščiojimą po Beiruto apdainuotą Nantą teko paversti greituoju ėjimu su skėčiais.

Iš to, ką perskaičiau apie Nantą, man labiausiai įsiminė trys liūdni jo istorijos faktai. Pirmasis - tai Prancūzijos karaliaus Henriko IV pasirašytas Nanto ediktas, suteikęs protestantams teisę į religiją (viso labo tik 56 metams). Antrasis - miesto suklestėjimas dėl prekybos vergais. Iki panaikinant vergiją, Nantas buvo svarbiausias prekybos vergais Prancūzijos uostas. Na, o trečiasis - žinoma, negailestinga XX a. istorija - šis šviesus miniatiūrinis Paryžius II Pasaulinio karo pabaigoje buvo subombarduotas du kartus: nacių, jiems miestą užimant ir Sąjungininkų - miestą vaduojant. Tad dauguma istorinių pastatų akivaizdžiai atstatyti ir atstatinėjami iki šiol.

Įdomesni miesto objektai - įtvirtinta Bretanės kunigaikščių pilis, Šv. Petro ir šv. Pauliaus katedra, prekybinis XIX a. įrengtas Pommeraye pasažas, 2000 m. suprojektuoti Teisingumo rūmai (arch. Jean Nouvel) ir Graslin aikštė, kurioje įsikūrusi garsioji brasserie La Cigale.

Apsukę ratą senamiesčio gatvėmis įsmukome į Pommeraye pasažą. Nors daug nesitikėjom, tačiau puošnumu jis pralenkė senutes Šv. Huberto galerijas Briuselyje. Stiklu dengtas stogas, ištaiginga puošyba veidrodžiais ir reljefiniais ornamentais, šviestuvus laikančios skulptūros ir prabangūs perspektyviniai laiptai ir balkonai, juosiantys vidinę pasažo erdvę ir jungiantys skirtingose jo pusėse įsikūrusias prekybininkų kišenes. Ką ir besakyt - gražu.

Le Cigale tokiu oru buvo prikimšta išalkusių turistų, tad mes kavos ir saldėsiu prisėdome pačioje banaliausioje vietoje - prancūziškame Mc Donald'e. Už tai pro langą puikiai matėsi keraminėmis plytelėmis dengti brasserie fasadai. Paguodai sugalvojom, kad daug geriau sėdėti Quick'e ir žiūrėti į Le Cigale, nei gerti brangią kavą Le Cigale ir spoksoti į Quick'ą ;)

Tiesa, jaučiu pareigą pasakyti, kad Nantes gimė ne tik Žiulis Vernas, bet ir Jalajala karalius Polis de la Žironjeras (Paul de la Gironiere) ;)

Iš Nanto patraukėm link La Rošelės - paryžiečių pamėgto kurortinio miesto, menančio paslaptingas tamplierių istorijas. Ne taip ir toli - viso labo kiek daugiau nei 140 km. Pakeliui save palepinom keistu vietos skanėstu - cukruota šventagaršve. Keistokas skonis, kiek primenantis valerijono stiebą ;) tik su cukrumi.

I diena (Amjenas ir Normandijos tiltas ir Mont Saint Michel)
II diena (San Malo ir Carnac);