Šeštadieniai dviese: Jonas Mekas, Van der Weydenas, Indija, Gerbaud šokoladinė ir kiti geri dalykai

Briuselio vitrina. Norėčau tokio arbatinuko

Atšalo Briuselis. Baigiasi ruduo ir ateina pats nemaloniausias žiemos-ne-žiemos laikas, kai anksti temsta, kartas nuo karto drengia smulkus lietus, pilkai aptrauktas dangus, dūsauja šiaurės vėjas ir anksti temsta. Briuselis atsisuka, sakyčiau, gana šlykščiu profiliu ir geriau jau klaidžioti po jo vidinį pasaulį, nei stengtis pliurzėje ir darganoje įžvelgti kažką romantiško. Geriau vakarais ir savaitgaliais klaidžioti po galerijas ir muziejus, gerti karštą Gerbaud arba Blondeelio šokoladą, mėgautis pašnekesiu jaukioje vyninėje, ragauti gerą kavą, lankyti kino teatrus ir namuose garinti kiniškus koldūnus. Kad būtų jaukiau, kad rankos ir nosys nežvarbtų, kad širdys džiaugtųsi šiltais vakarais.

Jei Briuselyje pusryčiaujam ne namuose, tai ...

… tai tuomet keliaujame į netoliese įsikūrusias kavinaites ar knygynus. Ai, nesišaipykite, mėgstame mes knygynus ir tikriausiai galėtumėme juose leisti bent vieną savaitgalio dieną (kol pabostų). Ir dar mėgstam savaitgaliais sukrimsti vėlyvus pusryčius (žinoma, mano manymu, nieko nėra geresnio kaip balta kava ir ragelis lovoje). Tačiau, kaip ten nutinka - net ir nežinau, bet kai atrandi nelabai tolimas (savo kiemo) ir patinkančias vietas, kuriam laikui nutrauki naujienų ieškojimus. Todėl ir pusryčių sąrašas nėra jau toks ilgas:

Café Belga (Ixelles). Darbo dienomis čia pusryčiai būna jaukūs ir ramūs, tuo tarpu savaitgaliais vėlyviems pusryčiams akompanuoja nepaliaujamas kalbų dūzgesys, stiklinių ir puodelių skimbčiojimas, personalo šūksniai  bei visada labai gera muzika. Pora ragelių arba bandelių su šokoladu, puodelis pasirinkto šilto gėrimo ir stiklinė sulčių čia kainuoja 7,50 Eur, sotūs vėlyvieji, sudaryti iš šiltų arba šaltų salotų, vaisių-sūrio, omleto ar kumpio-sūrio rinkinių, poros riekių duonos bei ragelio arba bandelės su šokoladu, karšto gėrimo ir šviežiai spaustų sulčių, atsieina 14,50 Eur. Pusryčiai Café Belga Jums nepatiks, jei ryte trokštate ramybės. Visais kitais atvejais - čia puiku.

Potemkin (Saint Giles). Tai tikras Café Belga pusbrolis. Pusryčių sudėtis ir kainos - tokios pačios. Sekmadieniais dažniausiai skamba gyvai maigomas fortepijonas.

Cook&Book (Woluve Saint Lambert). Jau nekalbant apie tai, kad šis knygynas (taip) pripažįstamas vienas įdomesnių Europoje, pusryčiai čia - puikūs. Kainos gal kiek ir kandžiojasi, bet erdvė - smagi.

Les Filigranes (City). Nedidelė kavinaitė knygyne. Tinka ypač tada kai norisi ir knygas pavartyti ir kavos išgerti. Taip sakant, penas ir kūnui, ir sielai.

Garcia (Ixelles). Portugališki pusryčiai su storu sviestiniu skrebučiu ir balta kava iš briaunuotos stiklinės. Prisipažinsiu, kad į visai šalia mūsų namų įsikūrusį "Garcia" užsukam retai. Bet tikriausiai todėl, kad taip arti, tai manai, kad "ai, visada čia spėsiu".

Cook&Book - ir knygynas, ir kavinė

Apie Cook&Book knygyną buvau pažadėjus parašyti daugiau nei prieš metus, bet niekaip negalėjau suprasti, ar man jis patinka, ar ne. Nežinau ir iki šiol. Kaip kavinė - tada man jis patinka. Kaip knygynas - ne. Galite sakyti, kad nieko aš nesuprantu - nesupyksiu, bet ne mano tai knygynas. Prisipažinsiu, kad paprasčiausiai, mano knygynų pasaulyje Cook&Book neranda savo vietos, nors jis ir tituluojamas vienu gražiausių knygynų pasaulyje.

Moteriški antradieniai: Musée de la Banque Nationale

Paskutinį antradienį su Indre ir Joana šniukštinėjom po Nacionalinio banko muziejų. Na, nepasakyčiau, kad mane jis būtų sužavėjęs - daugybė etikečių, skaitymo ir mažai čiupinėjimo, mažai interaktyvesnių užsiėmimų (jų reikia ne tik vaikams). Žinoma, ekspozicija moderni ir prieš kokius aštuonis ar net dešimt metų jis buvo oho, kokia naujoviška, tačiau šiandien, kai tokio tipo muziejai virsta intelektualia taktiline pramoga, banko muziejus jau tebėra vidutiniokas.

Jūros ir smėlio malonumai Blankenbergėje

Tai, kas šiomis dienomis vyksta Belgijoje - prilygsta stebuklui (bent jau man taip atrodo). Net nesinori tikėti savo akimis, kai artimiausių dienų orų prognozė žada tik giedrą ir dar kartą giedrą. Po ilgo ir nuobodaus niaukanų sezono jau buvom pamiršę ir karštąjį Žolinių savaitgalį, kai saulė spirgino, o briuselėnai drybsojo parkuose per daug nesigilindami nei kur, nei kaip.

Sakau, gal ne prieš gerą? Nes ir Nacionaline dušo diena vadinama Belgijos nepriklausomybės diena praėjo be lietaus, o fejerverkai pokšėjo absoliučiai giedrame danguje. 

Todėl sekmadienį patraukėm prie jūros. Daug negalvodami pasukom link Blankenbergės, nes paskutinis vizitas ten buvo gana atšiaurus ir likom to miestelio nepažinę. Smalsumą žadino ir kažkur perskaitytas sakinys apie jaukų art nauveau senamiestį ir 20-us metus vykstantį smėlio skulptūrų festivalį. Taigi kodėl ne?

Šopingas Antverpene pavirtęs į kultūringą viešnagę

Buvom girdėję paslaptingų pasakojimų apie tai, kaip smagu Antverpene vaikštinėti po parduotuves. Ir vieną šeštadienį, per vasarinį išpardavimų bumą, nuvykom į Antverpeną tuo įsitikinti. Juo labiau, kad turėjom ir vieną kitą platesnio akiračio interesą - Antverpeno traukinių stotį, Rubenso namą, deimantų gatveles ir Hortos kavinę.

Žinoma, tam, kad nuodugniai apžiūrėti stotį ir patirti architekto Jums dar XX a. pradžioje suplanuotą įspūdį, reikėtų iš Briuselio į Antverpeną vykti traukiniu. Tačiau mes, prisipažįstu, pasielgėm kaip kokie bobo - atvažiavom automobiliu, jį pasistatėm požeminėje aikštelėje (už kurią dienos pabaigoje palikome 18 pinigų) ir tos dienos vizitą pradėjome aplankydami vieną nerealiausių traukinių stočių visoje Europoje (2009 m. JAV žurnalas Newsweek Antverpeno Centrinė stotį titulavo ketvirta gražiausia traukinių stotimi pasaulyje).

Sekmadienio popietė Marolles kvartale

Ką išmokom begyvendami Briuselyje - tai kaip mat išsikrapštyti iš namų kai tik iš debesijos išlenda saulutė. Žinoma, dar neišsimiklinom kaip vietiniai belgai, kurie su pirmu blaiviu saulės spinduliu išsineria iš neperšlampamų skrandų ir lyg kokie miestietiški šilkverpiai išskleidžia margaspalvius vasariškus apdarus. Mus iki to dar toli, tačiau pareiga lauke praleisti saulėtas minutes - tampa įpročiu.

Taip pirmą liepos sekmadienį, kai miestiečiai startavo siaubti išpardavimus paskelbusių parduotuvių ir ach, butikų, mes patraukėm į Marolles kvartalą, kur gyvena belgiškai kalbantys senieji belgai, kurių nelabai suprato mano prancūzų mokytoja iš Tulūzos ir ištisomis eilėmis rikiuojasi sendaikčių ir antikvariato parduotuvės, meno galerijos ir kitos ieškotojams tinkamos įstaigėlės.

Mus maloniai nustebino tądien dirbęs interjero salonas-kavinė su lauko terasa. Supratu, kad keistai apibūdinau, bet už tai labai pažodžiui. Vienoje erdvėje, po vienu stogu veikianti kavinė ir baldų bei interjero smulkmenų salonas, tikriausiai, gali nutikti tik Marolles, kur viskas sukomponuota lyg iš atskirų, tarpusavyje vargiai derančių, bet neatskiriamų detalių. 

Belgija dviračiais: nuo Briugės iki Damme ir dar šiek tiek toliau

Valio! Esam baisiai patenkinti, kad išsiruošėm dviračiais toliau savo nosies. Vieną gražų gegužės šeštadienį sukėlėm savo arkliukus į tojotą ir nuvairavom link Briugės. Žinoma, yra daugybė dviračių maršrutų ir arčiau Briuselio, bet nelabai kas mums ten buvo aišku vien tik pasižiūrėjus į schemas, o apsigauti ir pasivažinėti uosto teritorijoje arba palei judrius kelius - visai nesinorėjo. Todėl pasirinkom Briugę. Mat, ten lygūs laukai ir todėl, kad Ramunė rekomendavo paminti Damme apylinkėse. Ir tikrai, labai vykusi rekomendacija - nepasigailėjom nė per nago juodymą, kad sukorėm tokį kelią.

Automobilį pasistatėm Briugės pakraštyje, šalia kanalo (kuris kažkada buvo upė) ir keliuko link Damme. Užsimaukšlinom šalmus, kelnių galus suspaudėm šviesą atspindinčiomis juostomis ir sėdom ant žirgų. Lenkė mus tikriausiai visi, kas netingėjo, bet mums šitai buvo nė motais - nes vaizdų iškalbingumas ir grožis... Jie ir kalti, kad iš lėto mynėm pedalus. Būtumėm gal ir greičiau judėję, bet aš vis savo žirgelį stabdžiau ir traukiau iš kuprinės fotoaparatą.

Negalėjau atsilaikyti: tykus kanalas, dangų remiančių lapuočių alėja, aukštoje žolėje šmirinėjančios nendrinės vištelės, vienas kitas medituojantis žvejys, lygūs žaliuojantys laukai, pro šalį praskriejantis vienas kitas dviratininkas, vėjo malūnai ir ...mėšlo kvapas. Ne, ne, neišsigąskit :) Jis mus smaugė tik trumpoje atkarpoje - vis gi važinėjom po žemdirbių kraštą :) o visą likusį laiką nosis maloniai kuteno vėsaus vandens, žydinčių pakelės augalų ir žaliuojančių pievų kvapai.

Briuselio knygynai: belgiški, angliški ir gražiausi

Vieną šeštadienį paskyrėm maloniems pasišiurenimams knygynuose. Spėjom aplankyti visus, artimiausius mums tiek vieta, tiek savo dūšia. Pirmasis tądien buvo šviesus "Filigranes" knygynas, įsikūręs avenue des Arts 39-40. Čia neskubėdami pasimėgavom vėlyvais savaitgalio pusryčiais, kuriems išsirinkom po trikampį gabalėlį pomidorinio kišo ir po puodelį kavos.

Po pusryčių apsukom knygyną. Nerijus užstrigo kažkur tarp politikos ir istorijos, o aš dar kartą ištyrinėjau kulinarijos ir kelionių skyrelius bei rūsyje įsikūrusias knygas anglų kalba. Dauguma "Filigranes" parduodamų knygų yra išleistos prancūzų kalba, ypač nemenka knygų vaikams ir laisvalaikio literatūros pasiūla. Knygyne taip pat galima įsigyti ir knygų anglų kalba, bet nėra ko šiam knygynui nė bandyt konkuruoti su britų didžiūnais "Sterling books" ir "Waterstones".

Vasaros knygų mados - ko nepamiršti išvažiuojant prie jūros

Tačiau "Filigranes" knygyne man smagu vien jau pavaikščioti po skaidriu stogu uždengta knygų karalystę. Užeidavau čia net tada, kai skaityti prancūzų kalba buvo tikslas nepasiekiamas ir neatrodantis įmanomu, o apie rūsyje slypinti anglakalbį lobį nežinojau, o ir pasiteirauti nelabai tegalėjau. Man smagu bent pavartyti gražiai išleista knygas - knygų dailininkų ir jos autorių kūrinį: tirtai įrištą, kruopščiai apipjautą, prisidengusią šiek tiek paslaptingu, daug žadančiu viršeliu ir dailiai išdėliotu vidiniu pasauliu... 

Kaip vaikystėje, kad užeidavom su tėvais į knygyną buvusį šalia Kauno soboro (kurį teisingiau būtų vadinti Įgulos bažnyčia) arba į "centrinį", esantį netoli Laisvės alėjos ir Maironio gatvės sankryžos. Įėjimą į šį knygyną saugodavo sunkios, juodais aliejiniais dažais nutamsintos durys su iki žvilgesio nučiupinėtomis "S" silueto rankenomis. Vien kiek jėgos reikėdavo jas atidaryti! O didžiulėse senovinėse vitrinose būdavo dailiai sudėtos naujausios knygos. Ir dar vienas dalykas buvo tame knygyne. Žinot, kas? O gi loterijos bilietų būgnas: aštuoniakampis, pagamintas iš skaidraus plastiko ir pakabintas ant dviejų šoninių ašelių. Tėtis retkarčiais pirkdavo rausvą, kniede sutvirtintą bilietėlį, o man tekdavo laimė pro nedidelę angą būgno šone ištraukti tą laimingąjį, kelis kartus perlenktą lapelį. Jau seniai šis loterijos prisiminimas tūnojo kažkur giliai, saugiai padėtas į tų metų, kai gyvenome Lenino prospekte, skrynelę, o šiandien ėmė ir lyg koks spyruoklinis arlekinas - op ir iššoko. 

Grįžkime iš "centrinio" knygyno į Briuselį. Taigi, iš "Filigranes" patraukėm į gėjų paradą, o iš ten (pakeliui dar su J.T. ir T.J. išgėrę po taurę belgiško alaus) patraukėm į "Waterstones" (boulevard Adolphe Maxlaan 71-75). Smulkiai jo nepristatynėsiu, tikriausiai visi žinote, kas tai per žvėris ir koks jis patrauklus, ir kaip greita nuo jo išsivysto priklasomybė. Man net kelionė į jį pasirodė tokia maniakiškai įprasta, kad pamiršau nufotografuoti, o kai prasmegau kažkur tarp grožinės ir kelionių literatūros (mat ruošiamės antrai kelionei į Prancūziją) - tai tik alkis iškrapštė.

Geraardsbergen'as (Grammont'as) ir mattentaart (tarte au maton)

Į Geraardsbergen'ą (flam.) arba Grammont'ą (pranc.) užsukom bėgdami nuo ūkuotų Blakenberge's pakrančių. Užsukom čia tyčia - paragauti varškės pyragaičių tarte au maton arba mattentaart, kurie yra saugomi UNESCO, t.y. nuo 2007 m. Europos Sąjungos yra pripažinti garantuotu tradiciniu gaminiu ir jiems yra suteiktas saugomos geografinės nuorodos ženklas. Pyragaičiai - kaip pyragaičiai, tik gaminami nuo neatmenamų laikų, o seniausias žinomas užrašyta jų receptas datuojamas XVII a.

Anot Marc Declercq "La cuisine traditionnelle belge", "maton" - tai atitinkamu būdu paruošta saldaus pieno varškė, kuria įdaromi tradiciniai pyragaičiai. Senaisiais laikais vėsius ir talpius rūsius, kuriuose galėjo ilgai išlaikyti nesugedusius pieno produktus turėjo tik vienuolynai ir pilyse gyvenę didikai. Skurdžiai gyvenę žemdirbiai apie tokią galimybę tegalėjo pasvajoti. O kadangi suprato, jog svajonėmis sotus nebus, sumąstė kaip pieno produktus išsaugoti šiltuoju būdu.

Nenugriebtas pienas būdavo sumaišomas su pasukomis, užkaitinamas ir nuvarvinamas. Trumpiau tariant - pagaminama saldaus pieno varškė. Tuomet į piestoje sutrintą varškę įberdavo cukraus ir įmušdavo kiaušinių trynių. Šią paruoštą varškės masę dėdavo ant nedidelių tešlos gabalėlių, užspausdavo ir iškepdavo pečiuje. Štai ir pyragėliai, ir būdas ilgiau išlaikyti greitai gendančius pieno produktus. Kad nepagalvotumėte, kad tik gramontiečiai buvo tokie gudrūs, pridursiu, jog toks varškės paruošimo būdas buvo plačiai žinomas ir praktikuojamas Vokietijoje (matte, kasematte) bei šiaurinėje Prancūzijoje (matte, maton). Tik gramontiečiai labiau už visus pamėgo tuos varškės pyragaičius ir kepė juos tol, kol įtikino visą Europos Sąjungą, kad mattentaart ar tarte au maton - yra pats pačiausias tik Grammont'e (Geraardsbergen'e). Ir tikrai, pyragaičiai baisiai skanūs. Paprasti, be didesnių išgalvojimų ir labai varškiniai.

Į Grammont'ą (Geraardsbergen'ą) atvykome sekmadienio pavakarę, tad vos spėjom apsidairyti, kai nebeliko nei vienos dirbančios kepyklėlės... Didžiai nuliūdome, bet nepraradome vilties gauti tai, dėl ko tiek kelio buvom atsibeldę. Ryžtingai apėjom rotušės aikštę ir prisėdom vakarinės saulės apšviestame nedideliame bariuke, kuris pasirodė besąs geriausias dviratininkų baras Europoje (ir pataikyk tu man taip). Baro šeimininkė atnešė mums po puodelį baltos kavos ir po superinį mattentaart'ą. Verta buvo važiuoti ir ieškoti :)

Pyragaičiai buvo populiarūs Geraardsbergen'o (Grammont'o) mieste bei jo apylinkėse jau XVI a. Žinoma, kad mieste veikusi Dievo Motinos ligoninė savo reikmėms nuolatos iš vietinių kepyklų pirkdavo mattentaart'us. Miesto kepėjai jau tada bandė reglamentuoti pyragaičių kepimą ir taip užtikrinti nepriekaištingą jų kokybę. Tad 1665 metais pasirodė pirmasis taisyklių rinkinys, aprašęs kepimą bei naudojamų produktų normas. Vėliau, 1752 m., karalienė Marija Teresė Austrė, tuo metu valdžiusi ir Belgiją, išleido pyragaičių dekretą. Galiausiai, 1978 m. miestelio kepėjai susikaupė ir susibūrė į Geraardsbergen'o kepėjų gildiją, kuri nuo 1980 m. organizuoja kasmetines gerardsbergenietiškų mattentaart'ų šventes.

Pasotinę žingeidumą ir pilvus, užsukom į Šv. Baltramiejaus bažnyčią (eglise Saint-Bartholomeus) - pačiame centrinės aikštės viduryje.

Tikrai nustebino, nes nesitikėjom išvysti tokio turtingo interjero. Neogotikinė, 1880-1896 metais iš plytų ir akmens luitelių sumūryta bažnyčia pastatyta ant gotikinės XIV a. šventovės pamatų. Didžiausios bažnyčios interjero puošmenos: neogotikinis altorius, įkomponuotas tarp kolonomis paremtų šešių arkų, polichrominė sienų tapyba...

... iš medžio drožtos skulptūros, ant sienų spalvingus atspindžius metantys vitražai, kurių viename pavaiduotas entuziastingas bažnyčios statybų vadovas Luisas su žmona ...

... užveriamas trijų dalių medinis Švč. Mergelės Marijos altorius...

...Kristaus kapo koplyčia...

 ... tradicinė flamiška iš medžio drožtą sakykla.

Bažnyčią supa kelios koplyčios: Šv. Antano iš Padujos, Šv. Andriejaus, Šv. Juozapo, Švč. Dievo Motinos širdies, Švč. Mergelės Marijos, Šv. Baltramiejaus ir Kristaus kapo. Kiekvienoje jų XIX a. pabaigoje buvo įrengti neogotikiniai altoriai (išskyrus Šv. Andriejaus koplyčia, kurioje stovi išlikęs barokinis altorius). Bažnyčioje taip pat saugoma nemažai išskirtinės vertės įrangos bei apeiginių indų, kuriuos galite apžiūrėti paspaude šią nuorodą.

Blakenberge - ežiukai rūke

Blakenbergė - vienas iš kurortinių Belgijos miestelių, garsėjantis keturiais dalykais: la Belle Époque  architektūra, 350 m. į jūrą nusidriekusiu molu, skirtu pasivaikščiojimams, gėlių paradu (vyksta paskutinį rugpjūčio sekmadienį) bei smėlio skulptūrų festivaliu (birželio-rugpjūčio mėnesiais).

La Belle Époque stiliaus pastatų Blakenbergėje priskaičiuojama apie 500, tačiau mes juos nusprendėm apžiūrėti kitą kartą, nes tądien buvo baisingas rūkas ir dar baisiau šalta (išvykdami Briuselyje palikome ~20', o išlipę Blakenbergėje radome vos 7-8 laipsniukus), kad ryžomės tik molu nukulniuoti iki aikštelėje įsikūrusios kavinės ir beveik bėgte parspūdinti atgal į automobilį. Brrrr. Brrrr. Brrrr....

Pirmieji Šiaurės jūros malonumais Blakenbergės pakrantėje pradėjo mėgautis Briugės gyventojai, kurie po truputį miestelį pavertė kurortu. Šiandien Blakenbergė yra populiarus pajūrio kurortas ir net retkarčiais yra pravardžiuojama "Bruxelles-sur-mer" (Briuselis prie jūros).

Blakenbergėje galima gana patogiai keliauti pajūrio tramvajumi, kursuojančiu nuo pat Prancūzijos pasienyje įsikūrusios La Panne iki prabangiosios Knokke-Heist, esančios šalia sienos su Nyderlandais.

Vardan įdomumo paminėsiu, kad Blakenbergėje buvo filmuoti šie filmai: "Franz" (1971 m., vaidina Jacques Brel'is ir Barbara), "Isabelle devant le désir" (1975 m., vaidina Anicée Alvina) ir poetų meilės istorija "Rimbaud Verlaine" (Total Eclipse) (1995 m., vaidina Leonardo Di Caprio).

Taigi, greitai nuskutę link molo-promenados aikštelėje įsikūrusios kavinės - lengviau atsikvėpėme, nes vos po poros minučių, praleistų lauke, atkakli kovo žvarbuma ėmė negailestingai skverbtis į užančius, gnaibyti nosis ir drėgnom rankom čiupnoti už kojų. Kaip gi neskuosi nuo tokios?

Apskrito plano pastate įsikūrusi kavinė, šokių salė ir panoraminiais langais įrėmintas lounge baras. Kavinėje užsisakėm po puodelį karštos kakavos, nes nesinorėjo nei skystos arbatos, nei karčios kavos, o tik riebios, šilumos teikiančios kakavos ... 

...tikriausiai, kad pasidavėm bendram įvaizdžiui - mat, beveik visi kavinės lankytojai iš geltonų puodelių gurkšnojo šiltą šokoladinį gėrimą...

Ir neapsirikom - net akyse šviesiau pasidarė ir į grįžti per žvarbią jūros promenadą nebebuvo taip baisu. Šiek tiek pagražinus galima sakyti, kad ta kakava sušildė ne tik kūnus, bet ir sielas ;)

Nepaisydami atšiauraus pavasario, apsitūloję poilsiautojai vaikštinėjo pajūriu, bėgiojo paskui gyvenimu patenkintus šunis ir vienas kitam šūkaliojo mums nesuprantamus žodžius. Jei lankydamiesi Blakenbergėje sušalsite - užsukite į ant molo (Zeedijk 215) nutūpusią kavinę.

Savaitgalis Romoje: šeštadienis pasivaikščiojimas po Villa Borghese parką, pasisėdėjimas ant Ispanų laiptų ir Caffe Greco bei fantastiška vakarienė Trastevere

Pirmosios dvi dienos nepašykštėjo turistinių malonumų. Šeštadienis irgi atseikėjo ne ką menkesnį maršrutą su turistinėmis staigmenomis (ar tokiuose miestuose kaip Roma yra kažko, kas būtų neturistinis? Net jei tas kažkas neįtrauktas į turistinius gidus, vistiek, bus senas, dažniausiai gražus ir kartas - netikėtas). Tausodami kojas pavažiavome metro (negalėjom patikėti Romos metro pigumu -  1 euras už kurį gali važinėtis požeminiais traukinukais pusantros valandos!) keletą stotelių link Ispanų laiptų, bet eidami link jų per aplinkui truputį "nugrybavom" ir nukėblinom iki pat Villa Borghese. Pakeliui dar bandėm patekti į Kapucinų bažnyčią, garsėjančia iš kaukolių ir kitų kaulelių suręstomis kriptomis, bet .. atėjom prasidėjus ilgai pietų pertraukai (nuo 12 iki beveik 16 val.). Tad nieko per daug nepešę pasukom tolyn, link Borghese parko.

Užmetėm akį į F. Borrominio suprojektuotą Šv. Karolio prie keturių fontanų bažnyčią...

...pastoviniavom šalia Berninio Tritono fontano ir taip po truputį priėjom Villa Borghese. 

Parkas didžiulis, suraižytas pasivaikščiojimo takeliais, nubarstytas milžiniškais kankorėžiais, gausiai aplakstytas didelių ir mažų šunų bei šunyčių. 

Kad patekti į pačią galeriją - reikia atlaukti nemažą eilę, o mes tam nebuvom nusiteikę, tad pasėdėję priešais vilą vilaitę ir pailsinę kojeles, nusigavom iki zoologijos sodo.

"Le pain quotidien" ir Ramunės gimtadienis

Jei ne Ramunė, tikriausiai, kad niekada taip ir nebūčiau apsilankiusi garsiojoje "Le pain quotidien" ... hm kepyklėlėje? Duoninėj? Bandelinėj? Hm hm hm, nežinau, kaip tiksliai ją sukatalogizuoti, bet prancūziškai tai vadinasi boulangerie. Pro šitą boulangerie praeidavom kiekvieną kartą žygiuodami į parduotuvę, kai pirmą Briuselio mėnesį gyvenome Avenue de Woluwe-Saint-Lambert, nežinau, kodėl nė karto nesusigundėm užeit? Gal dar truputį gąsdino nauja aplinka ir glaudžiai aplink šeimyninį stalą susėdę plepūs briuselėnai. Būna gi toks etapas adaptacijos pradžioje, kai jautiesi toks gana svetimokas naujai aplinkai. Nors dabar - tai nė neabejoju, kad prisėdus "Le pain quotidien" užkandinėje, adaptacija žymiai sušvelnėtų :)

Pasaulyje išpopuliarėjusią "Le pain quotidien" Briuselyje įkūrė tuomet dar jaunas virtuvės šefas Alain'as Coumont'as, kuris, pasak boulangerie svetainės, niekur negalėjo rasti kokybiškai iškeptos duonos. Tokios, kad būtų iškepta iš švarių pilnagrūdžių miltų, kad atpjautos riekės būtų tvirtos, o jų plutelė - traški. Pakerėtas vaikystės prisiminimų apie kvapnią sekmadieniais namuose kepamą duoną ir trokšdamas tokią riekę patiekti prie paties gaminamo maisto, Alain'as Coumont'as ir atidarė savo nuosavą kepyklą, kurioje pats galėjo tradiciniu būdu, senuose kubiluose raugti, minkyti ir kildinti duoną.

Kepyklos tinklalapyje prisiekinėjama, kad duona kepykloje iki šiol kepama tik iš organiškų, akmens girnomis sumaltų miltų, o tešla minkoma rankomis naudojant tik tuos-labai-gerus miltus, vandenį ir druską. Duona kildinama specialiuose kildinimo krepšeliuose, išklotuose miltuota drobele. Ir panašu, kad tiesa, mat apskritas, veik girnapusės dydžio, duonos kepalas kainuoja 9,50 Eur. Na, bet ne kaina kokybės rodiklis - o klientai, kurių kepyklos užkandinėje (va, būtent tai, tikriausiai ir bus tiksliausia boulangerie atitikmuo) tikrai netrūko. Pirkėjų buvo užtektinai ir nedidelėje kepyklos parduotuvėlėje - kas pirko bandelių, kas duonos kasdieninės, kas ištaigingą pyragą. Akį taip pat traukia įvairiaspalviais džemų ir uogienių indeliais nustatytos parduotuvėlės lentynos, solidžiai padabintos eko-kavos ir arbatos pakuotėmis. Taip ir gundo ištiesti ranką ir pasiimti ką nors į savo namų virtuvę :)

Prie ilgo šeimyninio stalo susėdome Ramunės gimtadienio pusryčių (kai geriau pagalvoji, kas gali būti geriau už pavykusius gimtadienio pusryčius?). Kas ką užsisakėm, bet viskas buvo išties skaniai pagaminta ir patraukliai patiekta. Mano rūkytos kalakutienos salotos (kurių iš gardumo nė nesugebėjau nufotografuoti) buvo nepriekaištingos, tik labai jau gausios. O vat, Ramunei išsirinkus eko-salotas su puošniais priedais, net padavėjas pagyrė jos taiklią akį :)

Man užkandinėje patiko viskas. Ir mediniai stalai, ir kokybiškas maistas, ir draugiška aplinka, ir kavos puodeliai be ąselių :) Viskas taip tikra ir paprasta, bet neprasta ir lažinuosi, kad nuosekliai apgalvota.

Rekomenduoju čia pusryčiauti ar priešpiečiauti - tikrai nepasigailėsit :) Kepyklos užkandinių ir parduotuvių pribarstyta visa Belgija ir Briuselis. Šį kartą mes pusryčiavome rue des Tongres 71-73 įsikūrusioje užkandinėje, bet "La pain quotidien" internetinėje svetainėje rasite ir kitose miesto rajonuose veikiančių parduotuvių ir užkandinių adresus.