Kaip labai gerai yra turėti Katiną

Jau senokai galvoje brendo visas sąrašas punktų sakymų apie tai, kaip yra labai gerai turėti katiną. Arba kitaip - kaip puiku būti turimam katino. Gi taip apie katinus sakoma, kad jie suteikia žmogui laimės jausmą leisdami jais rūpintis (atseit, man tai nereikia tavęs, bet jei jau tau reikia manęs, tai gali manimi rūpintis).

Tai tas didžiausias gerumas gyvenant su katinu ir yra galėjimas pamaloninti savo Katiną arba pasijusti Katino mylimam. Tada, kai jis teikiasi ateiti pas tave į lovą ir užsiropštęs ant krūtinės pasisukioja ir įsitaiso taip, kad arba visiškai užstoja skaitomą knygą ar spoksomą filmą arba taip, kad jo gražusis užpakalis būtų beveik šalia tavo veido. Taigi, pagal katinišką suvokimą taip yra labai fainai. Gerai, kad Katinas leidžia jį pasitaisyti. Arba Katinas mėgsta ateitį į lovą vakare, kai mes sukrentam nakties miegui. Dažniausiai jis kukliai įsitaiso savo vietoje kojūgalyje, bet pasitaiko ir taip, kai jis savo prieraišumą išrango skersai mūsų kojų arba lovos viduryje. Ir labai malonu jausti šiltą kamuolį, kuris prisispaudęs prie blauzdos (arba ją prispaudęs) murkdamas užmiega, o gerokai po vidurnakčio pajunta norą išsilaižyti kailiuką ir dar kartą naujai įsipatogina taip, kad dažniausiai mano kojoms paprasčiausiai nebelieka vietos. Tada bandau kažkaip įsitekti mūsų trijų lovoje ir stengdamasi nepažadinti Katino (nes labai jauku, kai jis šalia) pratinuosi užmigti pačiomis neįtikėtiniausiomis pozomis - supintomis ir lyg kokios persikreipusios žirklės keistai suglaustomis kojomis, pusiau ant nugaros - pusiau ant šono ir panašiai (gyvenantys su katinais - puikiai supras). Galiausiai nutirpsta kuri nors viena neaišku kaip paguldyta kūno dalis ir man besipatoginant pažadintas Katinas pabėga lauk.



Ir dar mūsų Katinas mėgsta reikšti prieraišumą dienos metu. Atsibudęs pasirąžo, murkteli su klaustuku pasitikrindamas, ar kas nors yra namuose, tada dailiai atpėdina prie savo dubenėlio, palaka ir striktelėjęs ant stalo atsistoja šonu tiesiai priešais kompiuterio monitorių ir ima murkti bei glaustytis (reikia kas 15 min. daryti perktraukas akims). O retkarčiais atsargiais žingsneliais, kad nesutrukdytų tau stebeilytis į kompiuterį, praskuta tiesiai per klaviatūrą ir per tą mažą dalelę sekundės spėja suspaudyti tokią klavišų kombinaciją, kuri paleidžia kažkur esantį muzikinį įrašą, pradeda sukti fotografijas ar išsprogsta monitoriuje užrašu "Ar tikrai norite…?". Arba vieną po kitos visas kojas, pilvą, kietą galvą ir šiltą širdį susikelia tau ant peties, patogiai susirango ir apsikabinęs prisnūsta. Lyg nesvertų 5,5 kilogramo. Už kantrybę už tai pamurkia.

Ir dar mūsų Katinas mus visada pasitinka grįžtančius namo. Net tada, kai porai minučių nusileidžiam į savo namo požemį ieškoti išmuštų kamščių ar tada, kai parsirandam po geros paros. Jis mus myli? Tikriausiai, kad taip (norėčiau tuo tikėti), nes pasitikęs po ilgesnės išvykos nepamiršta išmiauksėti priekaištų su daug klaustukų ir šauktukų.

Katinas verčia tobulėti. Rimtai. Pradedi dažniau valytis namus (nes kitaip visur skraidytų Katino plaukai), nepalieki ant lovos drabužių, o juos dailiai susikabini spintoje (kitaip Katinas meiliai juose susisuktų mygį ir paliktų visą kuokštą meilės įrodymų), nepalieki nieko valgomo ant virtuvinių spintelių (nes ką ten tos spintelės reiškia alpinistui, užkopiančiam iki pat palubės?), iš namų iškeliauja kambarinių augalų perteklius (nes koks ten grožis iš apkramtytų lapų?), ant lentynų nelieka dulkes kaupiančių smulkmenų - trumpiau tariant imi linkti į minimalizmą (čia dar madingas jis ar ne?).

Katinas padeda ritmingiau žvelgti į paros tėkmę. Septynios ryto - miau? Ėsti. Ei, negirdi - jau suskambėjo tavo žadintuvas..? Miau, miau, miau murrrr (švelniai), kelkis ir paduok man ėsti. Miau. Penkios vakaro - miau? Ei, miaumiaumiaumiaumiau :) ėstiėstiėstiėstiėstiiiiiii!!! Ėsti. Miau.