Bobiškas turgus place Flagey

Prieš dešimt metų atnaujintoje Eugène Flagey aikštėje savaitgaliais vyksta turgūs. Bobiški tokie. Na, ne todėl, kad ten susirinkusios bobulencijos pardavinėtų ryšelius krapų, rudenines avietes ir pačių surinktus rudeninius baravykėlius. O todėl, kad šitas turgus, kaip ir vakarinis, vykstantis Châtelaine aikštėje, turi stiprią bobo aurą. Tai tikrai nėra blogas daiktas. Priešingai - labai smagus ir dailus reikalas, kur madingai renkamasi save parodyti, stačią silkę ar kokią austrę praryti ir buroką nusipirkti.

Man Flagey aikštės turgus daug labiau patinka už trečiadieniais rengiamą Châtelaine. Tai tik visiškai subjektyvūs jausmai šiam turgeliui, nepagrįsti nei kokiu nors išskaičiuotu kainų, nei parduodamų produktų įvairovės lyginimu. Pastaroji - tikrai didelė (turint mintyje turgaus mažumą), kaip ir kainos, kurios negalėtų konkuruoti su skelbiamomis Midi ar Marché des abbatoirs (Clemenceau) turguose (na, bet čia ir eini ne tam, kad sutaupytum, bet tam, kad išleistum). Kaip bebūtų, Flagey turgaus naudai reikia pasakyti, kad čia atrieda kavos pardavėjai, mėsos, pieno ir duonos gaminių pardavėjai, vynininkai, medaus kopinėtojai ir pyragų kepėjai. Į šį bobišką turgelį reikia atkakti tada, kai norisi kažko skanaus, vietinio arba egzotiško ir šviežio. Arba kai iš pačio ryto patraukia ant austrės ir šampano.

Šopingas Antverpene pavirtęs į kultūringą viešnagę

Buvom girdėję paslaptingų pasakojimų apie tai, kaip smagu Antverpene vaikštinėti po parduotuves. Ir vieną šeštadienį, per vasarinį išpardavimų bumą, nuvykom į Antverpeną tuo įsitikinti. Juo labiau, kad turėjom ir vieną kitą platesnio akiračio interesą - Antverpeno traukinių stotį, Rubenso namą, deimantų gatveles ir Hortos kavinę.

Žinoma, tam, kad nuodugniai apžiūrėti stotį ir patirti architekto Jums dar XX a. pradžioje suplanuotą įspūdį, reikėtų iš Briuselio į Antverpeną vykti traukiniu. Tačiau mes, prisipažįstu, pasielgėm kaip kokie bobo - atvažiavom automobiliu, jį pasistatėm požeminėje aikštelėje (už kurią dienos pabaigoje palikome 18 pinigų) ir tos dienos vizitą pradėjome aplankydami vieną nerealiausių traukinių stočių visoje Europoje (2009 m. JAV žurnalas Newsweek Antverpeno Centrinė stotį titulavo ketvirta gražiausia traukinių stotimi pasaulyje).

Clemenceau turgaus mėsos paviljonas

Jokia naujiena, kad Briuselyje ir visoje Belgijoje yra gana brangūs maisto produktai. To brangumo bandantys išvengti net nepatingi kartą į mėnesį nuvažiuoti į artimiausią Vokietijos miestą, iš kurio parduotuvių namo parsiveža kalnus mėsos, kiaušinių, šokoladų, geriamo vandens, šampūnų ir kraiko katėms. Nes pigiau. Ir tikrai, kad pigiau - gal kokiais 30 proc., priklausomai nuo pasirinktos prekės. Bet pati savom akimis gavau įsitikinti, kad tie patys "Rittter sport" šokoladukai Vokietijoje kainuoja maždaug 30-40 eurocentų pigiau. Va, tai tau.

Bet didžiausi verksmai kyla ne dėl šokoladukų, o dėl daug rimtesnio mitybos pilioriaus - mėsos. Sako, kad Vokietijoje pigiau ir parsivežę mėnesiui užkemšą ta mėsa šaldyklius. Pigiau tai pigiau, bet keista retkarčiais, kad didžiausi taupuoliai nebūna atradę turgaus. Nes ai, o ten švaru? Nes ai, reikia derintis prie darbo valandų, nes ai, nemoku kalbos, nes nu ai, tik Vokietijoje pigiau.

O vat, ir ne. Didžiausiu tituluojamame Clemenceau mėsos turguje šviežia jautiena, kiauliena, aviena ir paukštiena (vištos ir kalakutai) yra pigensė 30-50 proc. nei prekybos centruose. Jei "Delheize" už nukelnėtą triušį tektų pakloti apie 10-11 Eur/kg (o jei jis pagautas parke - 15 Eur/kg), tai turguje triušiukus pardavinėja po 5 Eur/kg. Gražūs, rausvi, su pridėtomis nuosavomis kepenėlėmis, tik nesupakuoti į traškią plėvelę, kaip parduotuvėje. 

Šiandieninė mūsų medžioklė buvo  kana kukli: už keturis šoninės gabaliukus turguje sumokėjau 2,64 Eur (ir tai, jaučiu, kad užtaikiau "ant" brangesnių), o už pusantro kilogramo karkutę - 3,65 Eur. Galime suskaičiuoti, kad mėsos ketveriems pietums (ir tai yra užtektinai mėsos dviems žmonėms visai savaitei) įsigijau viso labo už 6,29 Eur. Manau, kad tikrai neverta važiuoti į Vokietiją. Juo labiau, kad apsilankę turguje, rasite ir tokių greitai parduotuvėse išgraibstomų subproduktų, kaip širdys, kepenys, inkstai, uodegos, skrandžiai, plaučiai ir kt. vidinių grožybių, kaip pavz., rankos ilgio jaučio šonkauliai (turiu mintyje vieno šonkauliuko ilgi - net neįsivaizduoju, ką su tokiu galima daryt - išmainyt į beisbolkę?).

Jei dar nesilankėte turguje - užsukit.O susikalbėti padės rankos - bakstelsit į trokštamą gabalėlį ir parodysit pirštais, kiek jums jo atpjauti ar kiek gabalėlių pasverti :)

P.S. Dabar tik supratau, kad už savaitės vaisių ir daržovių krepšelį suplojom pustrečio karto daugiau - 15 Eur. Pirkom: puskilogramį pupų ankščių, porą kilų pomidorų, keturis baklažanus, kilą raudonųjų slyvų ir tris kilus vyšnių (už šias palikau 8 pinigus). Tai va, tiek.

Jūros šukutės arba kaip dviem pasisotinti vienu šv. Jokūbo riešutėliu

Sekmadienį su Joana ir Tomu išsiruošėm į Midi turgų sezoninių gėrybių pamedžioti. Kad pirkiniai būtų sveiku protu pasverti, reikalingi ir naudingi, sekmadienį pradėjom vėlyvais pusryčiais St. Gilles "Potemkine" - vis dar apynaujame "Cafe Belga" savininkų klube-kavinėje. Pusryčiai (tiksliau - priešpiečiai, būkim biedni, bet teisingi) - puikūs ir sotūs (kaip ir "Cafe Belga"). Aplinka - super, negyva ir gyva muzika - tinkama :) Mums jau bebaigiant priešpiečiauti, jauna muzikantė pradėjo ramų koncertą fortepijonu.

Na, o kai jau pilnais pilvais nuslinkom į Midi, pirkom du prisirpusius ananasus po pusantro euro, porą kilogramų žalios spalvos egzotinių vaisių, kurių pavadinimo nepamenu, už 1 eurą, maišeliuką ličių, porą kilogramų persimonų už 6 eurus ir keturias jūros šukutes, vietinių vadinamas šv. Jokūbo riešutėliais. Penki eurai už keturis nemažus moliuskus - pasirodė visai protinga kaina. Beje, turguje gana pigiai galima nusipirkti ir austrių (berods, kad trisdešimt už dešimt eurų) bei kitokių jūros moliuskų, panašių į ilgus nukirptus raganos nagus. 

Taigi, parsinešėm mes tas šukutes namo, padėjom į šaldytuvą ir nusnūdom grožio posmą. Pavakarį, kai jau nusprendėm puotauti - trys padarėliai iš keturių jau buvo... mirę (kaip supratom? O tai gi prasivėrusios geldelės nebeužsivėrė kai į jas stuksenom). Pikta buvo, bet nieko negali kaltinti tik savo tingumą... Kaip ten beatrodytų kvaila, bet vis tiek nusprendėm tą vieną pasakiško skonio riešutėlį pasiruošti vakarienei :) Kad jo nebūtų mažą (ha ha ha), pasidarėm didžiausią dubenį salotų su persimonais ir tais vaisiais, kurių pavadinimo neatsimenu, o tą vieną šukutę nuplovėm, išdarinėjom, perpjovėm pusiau ir iškepėm česnakais paskanintame alyvų aliejuje :) Tai štai tokia pamokanti istorija apie tinguliavimą.   

Variacija su jūros šukutėm norvegiško recepto tema.

Šukutes nuplauti, išdarinėti ir nusausinti. Keptuvėje įkaitintame alyvų aliejuje pakepinti skiltelę smulkiai supjaustyto česnako. Sudėti šukutes ir apkepti kiekvieną pusę po maždaug 30 sekundžių. Viskas.

Prie jų norvegai rekomenduoja pasigaminti žalių salotų su mangais bet, kad mes jų neturėjom, sumaišėm sultenes su pomidorais, persimonais ir tais vaisiais, kurių pavadinimo neatsimenu, pagardinom balzamiko actu, alyvų aliejum, druska ir baltaisiais pipirais. 

Šukutė buvo nuostabi (tik labai jau nedaug...). Salotos irgi :)

=====================================================================================
Last Sunday together with Joana and Tomas we marched out to Midi market. Before jumping into the market we took our brunch in "Potemkine" bar - just to be sure that we would managed to choose our purchases wisely and rationally. In a market we bought some exotic fruits and four sea scallops (to my mind, four for five euros was a good deal). One bad thing was that till we decided to preprare them - three of four had been already dead. Such a sad consequences of a lazy life....
=
Dimanche dernier, ensemble avec Joana et Tomas nous sommes allés au marché du Midi. Avant de sauter dans le marché, nous avons pris notre brunch au bar "Potemkine" car nous voulions être sûrs que nos achats serait rationnelles :) Dans le marché nous avons acheté quelques fruits exotiques et quatre noix de St. Jacques (à mon avis, quatre pour cinq euros c'était une bonne affaire). Mais était un mauvaise chose. Quand nous avons décidé de les préparer - trois avaient été déjà mort. C'est une triste conséquence d'une vie paresseuse...

Egzotika Flagey aikštės turguje: magostinos, durijai, pitajos ir kiti baisūs žodžiai

Jau kelis kartus rašiau apie sekmadieniais miesto aikštėse įsikuriančius ūkininkų ir perpardavinėtojų turgelius. Kol Briuselis ir spalvingi jo turgūs buvo didžiai naujas ir be galo įdomus dalykas - važiuodavome iki Clemenceau arba Midi turgų (tokių ganyklų, išsitiesusių "nuo jūros iki jūros", nė liežuvis nesiverčia vadinti "turgeliais"). Kai jų žavesys priblėso, o kelionė su persėdimu pabodo, pradėjom lankytis gretimai įsikūrusiuose Jourdan, Chatelain ir Flagey aikščių turguose, o į super-turgus vežame tik besisvečiuojančius bičiulius.

Apie pirmuosius tris jau pasakojau, todėl šiandien, sekmadienio proga nutariau pabyloti apie Flagey aikštės turgeliuką - dviem eilėmis išsirykiavusius daržovių, vaisių, sūrių ir dešrų prekystalius bei vietoje gaminamų jūros gerybių virtuvėles. Nors ką čia daug apie patį turgų pribylosi, geriau papasakosių, kokių vaisių prisirinkom nuo vieno prekystalio: durijų, mangostiną, tamarillą, karambolą, pitają (drakono vaisių), guavą, šviežių graikinių riešutų ir šviežių figų. Pirkom ir visai normalių bulvių, valgomųjų hibiskų, pomidorų ir kitų kasdienių daržovių, bet jie mažiau įdomūs ar ne?

Pradėkime nuo mažiau egzotiškos karambolos. Visiems pažįstamos nuo prekybos tinklų lentynų ir iš kavinėse užsakomų desertų, mat šiuos dažnai puošia žvaigždės formos vaisiaus skiltele. Tik vienas "tik". Kiek teko karambolos skiltelių ragauti kavinėse - niekada nesuprasdavau, kas tame vaisuje yra tokio, kad jį reikia vežti iš šiltų kraštų- kietas, rūgštus ir žalias. O šiandien paragavom prinokusios karambolos. Gal ji ir nėra tokia puiki kaip obuolys ar kitas normalus europietiškas vaisius, bet nuo plastmasinių dekoracijų kavinėse tikrai skiriasi. Labai sultingas, lengvai salstelėjęs ir vos vos rūgštelėjęs vaisius, nors mano sutuoktinis apibūdino be kompromisų "atrodo, kad valgyčiau lapus" (neįsivaizduoju kokius lapus ir koks tų lapų skonis, bet tebunie).

Numeris du - pitaja, dar vadinama skambiu "drakono vaisiaus" vardu. Skaniausias vaisius iš šiandieninės medžioklės. Tikriausia plačiai jo pristatyti taip pat nereikia - parduotuvių lentynose paprastai guli kelių rūšių pitajų - gelsva, žalsva ar rausva oda su grėsmingai atsikišusiomis ataugomis, kurios kažkam labiausiai priminė drakono žvynus (lyg tas kažkas būtų drakoną kada nors matęs). Pitajos vidus būna baltos arba raudonos spalvos. Kažkur skaičiau, kad plantacijose augančių pitajų mėsa - baltos, o džiunglėse augančių - raudonos spalvos. Na gal, bet man kažkodėl atrodo, kad skirtumas jų genuose ;). Minkšta vaisiaus mėsa su smulkiais juodais grūdeliais, labai vandeninga, primena arbūzą, skonis - salsvas-vos-vos-rūgštas, raudona mėsa - puikus dažas, kaip patyrė mano balta palaidinė... (o fone skamba mamos balsas "tai ar aš tau nesakiau, kad reikia persirengti?").

Trečia eilėje - žalioji guava. Nedidelis, gero svarainio skersmens, malonaus, šiek tiek obuolius primenčio, skonio vaisius.

Jūrų ešerys iš Briuselio turgaus

Briuselis vaišina, o mes vis drąsiau ir drąsiau ragaujam jo siūlomas gėrybes. Šįkart ant mūsų stalo papuolė jūrų ešerys. Užmatėm, kaip vienas skaruotis Gare du Midi turguje pirko gal kokius tris-keturis kilogramus šios žuvies. Išsidrąsinom paklausti, kes-ke-se? Pasirodo - bass. Mh... bass, tai bass. Visi keturi su tėvais nusprendėm, kad tikriausiai ešerys. Pirkom keturis dryžuočius, kuriuos mums pardavėjas iškart vietoje nuskuto, išdarynėjo, nuplovė ir supakavo. Prašau.

Namuose tėtis tiems bass išpjovė stuburus, pagardino pipirais ir žolėmis ir įkišo į šaldytuvą, kad pasimarinuotų. Pasiruošusius ešerius tėtis prikimšo žiedais supjaustyto svogūno, petražolių, šiek tiek pasūdė ir patepė alyvų aliejum. Aš įkaitinau orkaitę iki 220 'C, suguldžiau ešeraičius ant grotelių ir dvidešimčiai minučių pašoviau į karštybę. Mmm... kaip užkvipo... valgėm net ausys lapsėjo. Prisikandom skaniausiom bulvytėm pasaulyje ir žaliomis salotomis.

Turgus Châtelain aikštėje

Vakar drauge su Erika apsilankėm Châtelain aikštėje vykstančiame turguje. Puikus! Nedidelis, bet įvairus. Galima nusipirkti esminių maisto produktų, saldumynų, skrybėlių ir kojinių. Žinoma, jis negali lygiuotis ar net lenktyniauti su Marché des abbatoirs (Clemenceau) nei kainomis, nei dydžiu, bet ne tam šis bobo turgus skirtas. Čia renkamasi ne tam, kad sutaupyti, o tam, kad išleisti. Marché de Place du Châtelain  - puiki vieta neįpareigojančiai vakarienei trečiadienį po darbų. Mat čia visu pajėgumu veikia tailandiečių, marokiečių, japonų ir dar kelios tautinės užkandinės. Mmmmm.... O kvapai kvapai! Ne tai, kad nosį kutena, bet tiesiog užneria kilpą ant kaklo ir atveda prie pat prekystalio. Maistas gaminamas čia pat ir atrodo, kad iš šviežių produktų.

Mano ėdrią sielą nudžiugino pagaliau pasitaikiusi proga sukirsti porciją sušių. Nepigiai (už keturis ritinėlius su lašiša ir šešis ne-ritinėlius su krevetėm suplojau 10 eurų), bet baisiai skaniai. Atrodo, kad sušių nevalgiau nuo akmens amžiaus. Nerijus sukirto porciją kuskuso su jautiena, kas jam atsiėjo irgi 10 eurų, o Erika pasičiupo bliūdą japoniškų kepintų makaronų su vištiena ir kitais linksmais priedais už... už 5 eurus. Na, žinoma, šiek tiek gėrimų ir vakarienės sąmata padidėjo. O kuskusiniai marokėnai neturėjo grąžos, tai padarė kokių 2 eurų nuolaidą su sąlyga, kad ateisim kitą kartą. Na, gal ir ateisim, bus matyt :)

Puikusis turgus Châtelain aikštėje įsikuria kiekvieną trečiadienį ir veikia nuo pirmos iki pusės aštuonių. Žinoma, aplinkiniai barai taip pat apsėsti ir apstoti žmonių. Kiti sėdi tiesiai ant žolės. Ir visi baisiai patenkinti šlamščia savo sumedžiotus skanėstus. Kita vertus, šitas žaidimas turgumi (ar žaidimas "einu vakare į turgų"), toks įmantrus bobo stiliaus miestinėjimas.



Labai gražus sijonas, ar ne?

 

Jourdan aikštės turgelis

Jourdan aikštėje kiekvieną sekmadienį šurmuliuoja ūkininkų ir perpardavinėtojų turgelis. Pardavėjai čia gali pasverti visko - ir jaunavedžių suspausto sūrio, ir kapšą kriauklyčių, ir puselę moliūgo. Paprašyti atskaičiuos reikiamą skaičių tulpių, kojinių ir pigių trumpakelnių. Vienu žodžiu, paprastas ir kuklus turgus šalia skaniausias pasaulyje bulvytes pardavinėjančio kiosko, alinių ir kelių restoranėlių.

Panašūs turgeliai sekmadieniais rengiami daugelyje Briuselio aikščių. Matėme tokius Sainte Catherine ir Flagey aikštėse. Garantuoju, kad turėtų būti ir kitose Briuselio aikštėse.

Briuselio turgūs: Clemenceau ir Gare du Midi

Egzotiškas Jeruzalės, senovinis Bolonijos ir margi Briuselio Clemenceau bei Gare du Midi turgūs - man yra To Tikro Turgaus prototipai - pilni šurmulio, pardavėjų šukaliojimų, gerai nusiteikusių pirkėjų, šviežio ir vietoje ruošiamo maisto kvapo, o lentynos.... lentynos lūžta nuo gausybės matytų-nematytų gėrybių: žvynuotų artišokų, stambių porų, blizgių pomidorų ir pomidoriukų, agurkų, geltonų, žalių, žalsvų, balkšvų cukinijų, apskritų, pailgų, liemenuotų ir išsipūtusių moliūgų, įvairiaspalvių ankštinių pipirų, okrų, bulvių, morkų, burokų, obuolių, apelsinų, pasišiaušusių ananasų, dygliuotų kaktusinių figų, geltonvidurių pasiflorų, karambolų, sultingų kriaušių ir trynio geltonumo mangų; šviežių, rūkytų, keptų, sūdytų, vytintų jūros liežuvių, plekšnių, menkių, ešeriukų, raudonžvynių išverstaakių žuvelių, ančiuvių, sardinių, silkių, ungurių, lašišų ir  riestauodegių krevečių, violetiškų aštuonkojų, kietakiaučių midijų ir apsamanojusių austrių; įvairiai apdorotos ir šviežios avienos, jautienos, kiaulienos, vištienos, antienos, žąsienos, balandienos ir triušienos; itališkų, prancūziškų, graikiškų ir belgiškų sūrių, įvairiaspalvių alyvuogių - o kur dar prieskonių pundeliai - net silpna pasidaro pro juos einant... bet gi pardavėjų burnos taip pat pilnos kvietimų ir riksmų "euro-euro-euro-euro!" (euras-euras-euras-euras!), "Un euro - deux mango!" (vienas euras - du mangai!), o kai daržovininkas išdainuoja "mange salades - jamais malade!" (valgyk salotas - niekada nesirgsi) - nevalingai nusišypsai ir keliauji pirkti salotų.

Gėlės Gare du Midi turguje

Clemenceau bei Gare du Midi turguose yra visko. Yra ir drabužių, batų bei piratinių muzikos įrašų. Gėlių, kambarinių medžių ir kiemo gyvatvorių. Atrakcionų, greito maisto ir elgetų. Nėra tik pykčio.

Lankėmės abiejuose turguose. Clemenceau didesnis, prekių pasirinkimas irgi platesnis. Kaip sakė Nerijus Skr., tai didžiausias Briuselio mėsos turgus. Gare du Midi turguje didesnis gėlių ir augalų skyrius. Abu turgūs pasiekiami metro, autobusais ir tramvajais (stotelių pavadinimai tokie patys kaip ir turgų). O išlipus iš transporto geriausias kelrodis - žmonės su vežimėliais pirkiniams - jie visi traukia reikiama krytimi - į turgų.

Man atrodo, kad geriausia į turgų atvažiuoti apie pirmą valandą - tuomet prasideda visas smagumas ir šurmulys, mat pardavėjai visomis išgalėmis stengiasi parduoti savo prekes. Kartais geriau atiduoda už dyka vien tam, kad nereikėtų vežtis atgal ir sandėliuoti. O ir ta prekė dar po paros gali būti netinkama valgyti. Pirmo apsilankymo metu mums raibo akys ir spengė ausys - kiek visko pamatėm ir užsimanėm. Daugumos prekių kainos šiek tiek mažesnės nei parduotuvėse, o dienos pabaigoje - dar sumažėja. O sezoninių daržovių ir vaisių kainos juokingos. Pavyzdžiui, už pusantro euro nusipirkom du žvėriškai didelius ananasus - didumo sulig išpuoselėtais cukriniais runkeliais. Už eurą nusipirkom tris ilgavaisius agurkus (parduotuvėj už eurą išeitų nepilnai du agurkai), už kitą - kekę mažų bananiukų, už du - apie pusantro kilogramo pomidorų. O po to tai jau įsisukom į pirkimo karuselę - ankštiniai pipirai, pupelės, citrinos, kaktusinės figos, alyvuogės, aštuonkojai ir t.t. Namo parsivilkom pilną vežimaitį.

Sendaikčių turgus - Marche aux Puces

Jau seniai ruošiausi aprašyti mūsų sekmadienines išvykas į šurmulingus sendaikčių turgus. Švelniai tariant, eklektiški blusturgiai - tarsi savotiški daiktų kapinynai, kuriuose galima rasti ir plastmasinio kibiro rankeną, ir marokietišką arbatos servizą. O dar puikiau tai, kad visą šitą jormarką galima apžiūrinėti, čiupinėti, matuotis ir fotografuoti. Man - tai pats interaktyviausias taikomosios dailės muziejus po atviru dangumi ;).

 

 

 

Tikriausiai didžiausias blusų turgus vyksta Jeu de Balles aikštėje. Ir jei turistinis gidas nemeluoja, šioje aikštėje sendaikčių pardavėjai prekiauja nuo 1873 m. Išties šis turgus įspūdingas - didžiulė aikštė nuklota viskuo: puodais, kavos servizais ir nuskeltais ąsočiais, įrankiais, patriušusiais kailiniais ir apiblukusiomis uniformomis, bižuterija ir įvairiais aksesuarais, paveikslais, keramikinėmis plytelėmis, šeimyninių fotografijų pilnais albumais, plakatais, muzikos plokštelėmis, kasetėmis ir kompaktiniais diskais, šviestuvais, spyruoklinėmis lovomis ir šiek tiek vis dar aksominiais foteliais, afrikietiškom kaukėm ir siūlų kamuoliukais, sportbačiais, žaislais, menorom, virvelėm, grandinėlėm, lemputėm, kortom, kirpyklų kėdėm, voniom ir klozetais, ir t.t. Ko tik širdis geidžia, ko tik namuose reikia. Apžiūrėjus visas dėžės ir kabyklas galima įsigyti tikrai neblogų, vertingų daikčiukų. Va, Nerijus vos nenusipirko automatinės spausdinimo mašinėlės už 15 eurų, o aš nusipirkau (už tą pačią sumą) sagę. Tikriausiai permokėjau, bet nemoku derėtis. Tiesą sakant, niekada ir nemokėjau.

Kitas, mažiau patrauklus - gana statiškas sendaikčių turgus vyksta Sablon aikštėje. Čia panašiau į nacionalinį dailės muziejų. Atskirose palapinėse išstatyti aliejiniai paveikslai, drožiniai ir indai, iškabinti juvelyriniai dirbiniai, bezmėnai ir gobelenai. Čia prekiaujama daug brangesniais daiktais ir daikteliais nei Jeu de Balles aikštėje.

 

Tiesa, ko negalima pamiršti - visas rajonas aplink Jeu de Balles aikštės turgų - sendaikčių parduotuvės ir antikvariatai. Nuo mažu parduotuvėlių iki keturių aukštų univermagų. Tikrai yra kur akis paganyti ;)