Rubenso namas (Rubenshuis) Antverpene

Rubenso namas. Barokinis fligelis ir portikas

Aną savaitgalį, bevaikščiodami Antverpeno deimanų ir prekybos gatvėmis, suvartojom ir šiek tiek kultūros -aplankėm triukšmingoje Wapper aikštėje stovintį Pieter'io Paul'o Rubenso namą. Tikrai neperlenksiu lazdos sakydama - namą, kuriame 29 savo metus garbingai ir turtingai nugyveno vienas garsiausių XVII a.dailės genijų, kolekcionierių ir diplomatų.

P.P. Rubenso autoportretas, 1623 m. (iliustracija iš www.totallyhistory.com)

Pastatą ir šalia buvusį žemės sklypą Rubensas nusipirko 1610 m., praėjus dviems metams po to, kai su pirmąja žmona Isabella Brandt grįžo iš Italijos ir įsikūrė Antverpene. Apsigyvenęs raudonų plytų šiaurietiško Renesanso stiliaus name, nuo 1616 m. iki 1621 m. Rubensas išplėtė ir padailino įsigytą pastatą: laisvoje sklypo dalyje pristatė pagal paties parengtą brėžinį "L" plano elegantišką barokinį fligelį, kuriame įrengė studiją; senąją ir naująją namo dalis sujungė triumfo arką primenančiu portiku, senojo namo rytinėje dalyje (jei neklystu), šalia kunstkameros, suprojektavo ir pastatė pusapskritimio plano galeriją, kurios kupolas, anot meno istorikų, sukurtas sekant Romos Panteonu. Ir iš tiesų, Rubensas taip kentėjo nuo meilės ir nostalgijos saulėtai Italijai, kad stengėsi nors gabalėlį jos susikurti savo aplinkoje - ir... jam pavyko. Įmantrus skulptūromis puoštas portikas bei puošnūs naujojo priestato fasadai namui suteikė trokštamą itališkojo palazzo įspūdį. Valio Rubensui, kurio flamiškos-itališkos dvasios būste nepasididžiuodavo apsilankyti riebiausia to meto grietinėlė, kurią, matyt, domino ne tik intelektualios kalbos, bet ir turtingiausia Antikos meno dirbinių kolekcija Šiaurės Europoje.

P.P. Rubensas ir jo dvi žmonos - Isabella Brandt (kairėje) ir Helena Fourment
(iliustracijos iš www.wikipedia.edu ir www.worldvisitguide.com)

1640 m., dailininkui mirus, name liko gyventi jo antroji žmona Helena Fourment. Nuo 1648 iki 1660 m. ji namą nuomojo į Antverpeną pilietinio karo metais pasitraukusiems William'ui ir Margaret'ai  Cavendish'ams - būsimiems Newcastle'io kunigaikščiams. Vėliau namas buvo parduotas ir gana sėkmingai prastovėjo iki pat XVIII a., kai tuometiniai savininkai jį perstatė pagal savo skonį. Miesto savivaldybė smarkokai nukentėjusį pastatą įsigijo 1937 m. Prie namo gerokai pasikrapščius restauratoriams, jis virto Rubenso muziejumi ir II Pasaulinio karo išvakarėse (1946 m.) buvo atvertas visuomenei.

Rubenso namas. Portikas ir sodo paviljonas

Ir nepaisant gana tikroviškai atkurtų fasadų ir išpuoselėto renesansinio sodo, teisybės dėlei reikia pasakyti, jog vienintelės autentiškos pastato detalės, išlikusios nuo Rubenso laikų, yra portikas ir sodo gale stovintis elegantiškas paviljonas.

Rubenso namas. Sodo paviljonas ir treliažu dengta galerija

Atsiprašau, kad fotografijos, kuriomis bandau iliustruoti savo trumpą pasakojimą, yra neryškios ir tokios gana šleivos - darytos jos telefonu. Mat, prie kasų ir prie rūbinės spintelių visu ryškumu puikuojasi lipdukai, vaizduojantys raudonai perbrauktus fotoaparatus. Ir ne, aš tikrai nepiratavau ir nebandžiau telefonu prigauti darbuotoju. Pasirodo, kad reikėjo klausti - fotografuoti negalima tik pastato viduje, kur griežtai saugomi tapybos darbai ir nedideli lopinėliai išlikusių interjerų (pvz., reljefinės auksintos odos sienų apmušalai). Na, aš nepaklausiau, tad tenkinausi telefonu.

Rubenso namas. Senoji namo dalis ir portiko fragmentas

Manyčiau, kad šiame muziejuje apsilankyti verta. Ypač kolekcionuojantiems memorialines vietas, besižavintiems Rubenso talentu, besidomintiems gyvenamąja architektūra ir istoriniais interjerais.

Rubnso namas. Rubenso suprojektuotos namo dalies fragmentai

Bilieto kaina - 8 eurai, audiogidas atsieis dar plius 2 eurus. Tačiau nemokamai gausite knygelę, kuri puikiai pakeičia ausinuką, tik tiek, kad teks skaityti :) Jei nepamiršite fotoaparato, savo fotografijomis galėsite pasidalinti specialiai tam sukurtoje muziejaus internetinio puslapio skiltyje.

Rubenso namo interjeras. Valgomojo fragmentas ir vienas iš mano mylimiausių šio dailininko kūrinių - "Vakaro scena" (1617 m.) (iliustracijos iš www.wikipaintings:org ir www.citytripplanner.com)

Paskutinį mėnesio ketvirtadienį muziejaus lankymas nemokamas. Lankytojams iki 19 metų muziejaus lankymas taip pat nieko nekainuoja, o jaunimui nuo 19 iki 26 metų amžiaus įėjimas į muziejų atsieis viso labo - 1 eurą (piguma!).

Kas dar patiko? Kad galima muziejui grąžinti nereikalingus gidus-knygeles.

Kas nepatiko? Lietuviškas, "Alma littera" perleistas DK gidas, kažkodėl Rubensą perkrištyjęs "Rubenu" (atsiverskit 102 psl.). O kad jau išsitariau, tai prisipažinsiu, kad mane kiekvieną kartą veda iš kantrybės absurdiškas šio gido vertimas (knygos redaktorei Gintarei Žalkauskaitei turėtų kiekvieną kartą kaisti ausys). Cituoju: "<...> kruopščias restauracijos padarinys" (skamba kaip kažkas tokio "kruopščios operacijos dėka pacientas neišgyveno"), "namas padalintas į du skyrius" (pirmą kartą girdžiu tokią nesąmonę apie pastatą, geresnių "perliukų" sukurdavo tik egzaminuojami antro kurso studenai. Kodėl ne į tomus arba ne į sekcijas?), "už šios namo dalies įsikūrusi "kunstkamera" (turima mintyje ne "namo dalis", o patalpa), "senoji flamandiškoji namo dalis prisišliejusi prie vėlesnės statybos pastato" (kamon, kas prie ko šliejasi, gal vis gi naujoji prie senosios?), "kambario sienos išklotos" (norėčiau pamatyti kaip apklojamos sienos arba kaip užsidedamos kelnės), "šone pastatytas apvalus kupolas" (nemanykit, kad Rubensas buvo visai kvankt ir lyg kokį iglu, ant žemės išsimūrijo kupolą - šiuo, gido minimu, kupolu viso labo tėra dengtas pusapskritiminio plano priestatas). Tai čia tik kelios nesąmonės iš trumpo tekstuko apie vieną pastatą. Daugiau neišsiplėsiu, nes kiekvieną kartą ima pyktis, dėl tokio neatsakingo redaktorės ir leidyklos darbo. Bet užėjus kokiam šišui, parašysiu apie šį begėdiškai išverstą kelionės vadovą.

Kas prajuokino? Na, maniau, kad fontanuose dantis valantys ir parkuose besituštinantys turistai jau praeitis. Pasirodo - klydau. Mums bevaikščiojant Rubenso sode, jo pakraščius dosniai tręšė jaunos rusės, nepagailėjusios 8 eurų už įėjimą, bet pasipriešinusios 40 centų rinkliavai prie WC durų (gal čia nauja DNR palikimo forma, pakeitusi "čia buvo Vasia"?). Žinoma, kam mokėti, jei užlindus už gyvatvorės pasijunti kaip savo kolektyvinėj priemiesčio dačioj?