Savaitgalis Romoje: sekmadienis SS Quattri Coronati bažnyčioje, Romos forume ir ant bambinelio laiptų

Po saulėto šeštadienio, skaistus sekmadienis Romoje mums šypsojosi  iš visos širdies - kaip tikras italas - nuoširdžiai, draugiškai ir be jokio pilko debesėlio širdyje. Nesinorėjo ir galvoti, kad dar prieš vidurnaktį nutūpsim netokiame pavasariškame Briuselyje. Na, bet nuvijom tokias mintis tolyn ir pabandėm kiek galima tikslingiau nuskinti tą dieną (taip sakant, carpe diem).

Iškart po pusryčių nukulniavom iki vienos senesnių Romos bažnyčios skirtos keturiems bevardžiams kankiniams - IV a. Santi Quattri Coronati. Manoma, kad bažnyčia galėjo būti pastatydinta keturiems marmuro meistrams iš Panonijos, nukankintiems imperatoriaus Diokletiano įsakymų už tai, kad atsisakė iškalti dievo Asklepijaus statulą. Kita žinoma versija, kad keturi kankiniai buvę kareiviai, atsisakę garbinti tą patį Asklepijų.

Bažnytukė verta, kad užeitumėte. Ne tik tam, kad pamatytumėte originalias grindų mozaikas, meistrų nutapytus šventųjų atvaizdus ar pasisukinėtumėte po saulės nušviestą vidinį kiemelį, bet ir tam, kad pajustumėte besimaterializuojančią istorijos ir tikėjimo dvasią.

Bažnytukė jauki ir tokia absoliučiai tikra nuo pat senų aptrupėjusių freskų iki sekmadieninio vienuolių choralo, kurio klausant ima atrodyti, kad iš masyvių sienų, lyg koks vėsus žalsvas eliksyras, sunkte sunkiasi tyras ir besąlygiškas senųjų krikščionių tikėjimas, atkakli viltis, brolystė ir ramybė. Ir tas eliksyras užlieja, įsigeria į odą, ją apsunkina ir neleidžia nė žingsnio žengti lauk iš šventovės... ir taip ramu bei gera likti sename nutriušusiame klaupte ir leistis hipnotizuojamam skaidraus vienuolių giedojimo...

Išsėlinę iš SS Quattri Coronati bazilikos, pasukom siaura gatvele tolyn, beveik paraleliai Laterano gatvei. Tyliai pasivaikščiojom tarp apelsinmedžių metamų šešėlių, ochrinių sodų sienų ir į saulę atvertų langinių...

... užsukom į kelis paslaptingus kiemelius ir apsukę senąjį krikščioniškąjį kvartalą susitikom atsilabinti su savo kelionės kompanionais.

Garbės žodis - priešpiečiams pasirinktas restoranėlis - buvo visiškas fiasko (čia Rytis galėtų įsiterpti su baisiąja fraze "tai gi, ar aš nesakiau?"), bet tam buvo šioks pasiteisinimas - pasirinktasis restoranas, įsikūręs šalia mūsų apartamentų, mums neleido prisisėsti savo lauko terasoje ir ten palaukti pietų meto, nes dar buvo likę... 10 minučių iki restorano atsidarymo. Tai ne gi galėjom ten grįžti? Aišku, kad ne. Tad ilgai nesukę galvos pasirinkom kitą, "su vaizdu į Koliziejų". Ir taip buvo aišku, kad padarėm klaida (juo labiau, kad RR tą klaidą jau buvo padarę pirmą dieną), nes "La pace del cervello" padavėjai balsingai kvietė praeivius prisėsti ir pavalgyti jų restorano ruošiamo maisto. Ar gerai virtuvei reikalingi tokie šaukliai? Aišku, kad ne...

Atneštų patiekalų net neverta aprašinėti ar labiau gilintis į jų sudėtį. Tiesiog - mes trise gavom po bliūdą bile kokių salotų, kuriose padrikai voliojosi ir palmių šerdys ir graikiniai riešutai ir pačios pigiausios alyvuogės. O namų užkanda, kurią pasiėmė Rytis, pasirodė esanti iš vakuumo ištraukti saliamo, chorizo, kažkokio kumpio, sūrio ir iš parduotuvinio stiklainio iškabinti artišoko gabalėliai. A ja ja jai... Na, bet žvelkime į šviesiąja šio reikalo pusę - patiekalai buvo valgomi.


Išlydėję savo bendrakeleivius patraukėme atidžiau patyrinėti Koliziejaus.

Kokį penktą kartą prapėdimo pro Circus Maximus (Rytis tuo pasibaisėtų)...

Tada dar kartą, tik iš kitos pusės, paspoksojom į Romos forumą ir Romos vilkę...

...pasmalsavome ką ūkininkai parduoda ir ką  romiečiai bei turistai perka nedideliame turgelyje...

... ir valandėlę pasisukinėję apžvalgos aikštelėse užsiropštėm begaliniais laiptais apžiūrėti SS Maria in Aracoeli bazilikos ir joje gyvenančio mažučio bambinėlio Kristaus, kuris anksčiau padėdavo (o gal ir tebepadeda?) romietėms ištekėti. Todėl tos merginos, kurios baiminosi negarbingos senmergystės, naktį keliais lipdavo 124 pakopų laiptais iki bažnyčios ir melsdavo bambinelio pagalbos vedybų reikaluose. 

Pasak legendos, aukščiausioje Kapitolijaus kalvos vietoje, kur dabar stovi Santa Maria in Aracoeli bažnyčia,  imperatorius Augustas, sužinojęs Sibilių pranašystę apie Kristaus gimimą, buvo pastatydinęs aukurą „Dievo pirmagimiui“. Vėliau jo vietoje buvo pastatydinta bažnyčia, kuri įsikūrė ilgą laiką priklausė graikų vienuolynui, 883 m. bažnyčia buvo perduota benediktinams, o 1250 m. - pranciškonams.

Šioje bažnyčioje, puoštoje Pinturicchio sukurtomis freskomis, yra saugomos Šv. Elenos relikvijos, popiežiaus Honorijaus IV-ojo, bei Romos aristokratų šeimų kapai su Donatelo ir Mikelandželo sukurtais antkapiais.

Savo romietišką piligrimystę baigėm Nerono aukso namų ir Tito termų vietoje įsikūrusiame parke, kur  prie čiurlenančio fontano pailsinom kojas, sušveitėm ekologiškus bananus ir ukrainietišką šokoladą. 

O Jums pabaigai - kelios Romos panoramos. Spėkit, kur Nerijus buvo užsilipęs, kad tokių vaizdų pašaudė. 

P.S. Roma, mes grįšim!