Baidarių kamštis Lesse upėje

Gėda ir pasakyti, kad jau daugiau kaip metai kažkur tarp daugybės popierių krebždėjo Nerijui dovanotas dovanų atvirukas, žadėjęs pasiplaukiojimą baidarėmis. Ir jei ne dovaną įteikę KoLa, vargu, ar būtumėme jį prisiminę. O kai prisiminėm, tai vienu kartu atplaukėm ir Lauryno, ir (pernykštį) Nerijaus gimtadienius. Toks savotiškas 2in1.

Ilgai rinkomės ir svarstėm, kur plaukti, koks maršrutas būtų geresnis, bet neturėjom jokios patirties ir suvokimo, kaip baidariavimas atrodo Belgijoje. Na, pasvarstėm, kad gal bus kaip Lietuvoje savaitgaliais ir visuotinių išeiginių metu, kai nuolatos turi lenkti triukšmingus baidarių eskadronus, bet tikrovė, kaip sakoma nelabai originaliuose romanuose, pranoko visus mūsų lūkesčius ir įsivaizdavimus.

Dinanto pakraštyje įsikūręs pramogų centras (jo jau nebeįmanoma būtų pavadinti baidarių nuomos punktu) "Dinant évasion" labiausiai priminė logistikos įmonę, kurioje pagal pateiktą rezervacijos kvitą išduodami čekiukai ir bilietai autobusui, kuriuo būsimas plaukikas nugabenamas į už maždaug 21 km esantį Houyet miestelį. Jo pakraštyje, Lesse upės pakrantėje, įrengtas kitas rūšiavimo-paskirstymo punktas, kuriame išduodami įvairiaspalviai talonėliai, už kuriuos gauni irklus, vandeniui nepralaidų kibirą svarbiausiems daiktams, o jei paprašai - dar ir liemenę. Su visu turtu stoji į kitą eilę pagal pasirinktą baidrę - vienvietę, dvivietę, vienvietę super-konfort, dvivietę super-komfort arba vienos, dviejų bei trijų vietų kanoją. Vos spėjus į laivą sukelti kojas, darbuotojai nustumia ją nusileidimo taku tiesiai į upę. Nelabai kam ir rūpi, ar tu jau tikrai atsisėdai ir ar visi tavo daiktai saugioje (ir sausoje) vietoje. Kaip pasakojo KoLa (mes jau plūduriavom upėje), iš upės išsiropštęs visas permirkęs vaikinas labai piktai ir karčiai priekaištavo darbuotojams, kad šie jo baidarę išstūmė nė nepalaukę, kol jis atsisės. Gaila, žmogus prarado akinius, jau nekalbant apie tai, kad permirko kiaurai.

Kai mus išspjovė į upę - patyrėme šoką, kuris prilygtų tam, kai norėdamas pasnausti hamake kažkaip patenki tiesiai į parado epicentrą. Kažkas baisaus. Pusė upėje beviltiškai nešamų baidaristų nė nenutuokė, kam reikalingi irklai, jau nekalbant apie tai, kas su jais daroma. Dar viena dalis grupinio poilsio mėgėjų buvo apsirūpinę po 6-8 alaus skardinių pakuotę kiekvienam ir atsipūtę pūtė žolės suktines, kurios taip pat paspalvino tokių būrelių fantazijas ir padrąsino plaukti atbulai, skersai, nuo vieno kranto į kitą, zigzagais, visu greičiu pirmyn, prieš srovę; virsti iš baidarių arba versti savo draugą, kaimyną ar niekuo dėtą kaimynę ir pan.

Nepaminėjau, kad eismas Lesse upėje prilygo eismui piko valandą Briuselio aplinkelyje arba, jei norite, greitkelio Kaunas-Vilnius atkarpoje. Apie svajones pasiirti teko greitai pamiršti. Plaukti beveik nuolatos teko tarp dviejų kitų baidarių arba šalia vienos, kurios negali aplenkti, nes a) ji plaukia zigzagais ir reikia saugotis, kad įsibėgėjusi neapverstų tavosios; b) kitos trys baidarės arba visas 5-n baidarių kinkinys susigrūdęs užtveria kelią pirmyn. Manevravimas tarp kanojų ir baidarių ("lenkiam iš dešinės", "lenkiam neprognozuojamą baidą iš kairės", "šitą bandom imti iš dešinės... ne! Iš kairės, atsargiai") savotiškai pakeitė lietuvišką akmenų ir nuvirtusių medžių vengimą - trasai įpusėjus net pradėjo darytis įdomu. O jei pasitaikydavo tieisog stebuklingų akimirkų, kai girdėdavosi tik nuplaukiančių ir atplaukiančių klyksmai bei žvengimas - tai prilygo intymioms (beveik) tylos valandėlėms gamtoje.

Dienos kelionei pasirinkom ilgąjį maršrutą - 21 km. Jei tektų plaukti mažesnėje minioje arba vienumoje - upės pakrantės tikrai būtų vertos dėmesio (tiksliau - būtų galima jas matyt) - aukšti apžėlę ar vietomis pliki uolų šlaitai, stačios Chaleux uolos, Furfooz'o parkas, pievos, įspūdinga Walzin pilis, dėl kurios rizikavau išsitraukti fotoaparatą viduryje upės ir du senų vandens malūnų slenksčiai, stovyklavietės ir net pakrantės barai, keli geležinkelio tiltai ir tilteliai. Trumpiau tariant, jei tik noras yra - pakeliui galite ne tik atsipūsti, dešrelių išsikepti, bet ir užsukti į bariuką. O kelio pabaigoje Jūsų lauks karšti dušai ir užkandinė.

Mes sakėm, kad daugiau niekada niekada nebrisim į tą pačią upę. Rizikuoti bandysim rudenį ir tolimiausiame nuo Briuselio taške, o vasarą traumas reikės gydytis Lietuvoje.