Zelandijos provincija: salos, žiotys, tiltai, tunelis ir potvyniai

Grįždami iš Keukenhof'o sodo, pasukom iš kelio ir  link Belgijos nusileidom Nyderlandų pajūriu. Šalies pietvakariuose esanti Zelandijos provincija išsidėsčiusi salose ir keliuose apgraužtuose pusiasaliuose. Provincija įsikūrusi trijų upių -Šeldės, Reino ir Maas - žiotyse.

Sostinė - Middelburgas, kuriame gyvena apie 48 tūkstančiai olandų. Beveik trečdalį Zelandijos teritorijos sudaro vanduo, o didžioji dalis gyvenamų ir dirbamų teritorijų yra žemiau jūros lygio.

Zelandijoje gyvena apie 380 tūkstančių žmonių, tačiau vasaros sezonu šis skaičius išauga dvigubai ar net trigubai, mat į čia esančius paplūdimius suvažiuoja gausybė vokiečių turistų.

Provincijos herbe pavaizduotas iš vandens iki pusės iškilęs liūtas, o šalia, sakyčiau, charakteringas regionui šūkis - "luctor et emergo" (kovoju ir iškylu).

Kovoti Zelandijos provincijai tikrai teko. Pirmiausia - iš jūros atkovoti teritoriją. Tam vietiniai gyventojai statė pylimus, konstravo pompas (žymieji Nyderlandų malūnai!), kasė kanalus, kurias į jūrą grįžtantis vanduo drėkina dirbamus laukus ir pan. Deja, 1953 m. naktį iš sausio 31 į vasario 1 d., kilo smarki audra, kuri pavasarinį potvynį pavertė didele nelaime - 1953-ųjų Šiaurės jūros potvyniu. Per naktį vandens lygis jūroje pakilo 5,6 metrų, perlipo apsauginius pylimus ir didžioji dalis Zelandijos atsidūrė po vandeniu. Tą naktį jūra pat pat nepagailėjo Belgijos pajūrio (nukentėjo Ostendė, Knokė bei Antverpenas) ir Didžiosios Britanijos rytinės pakrantės. Taip pat nuskendo nemažai žvejybinių laivelių bei keltas "MVPrincess Victoria" su  visais 133 keleiviais.

Šį paskutinį iš skaudžių Šiaurės jūros potvynių lydėjo atkaklios ir net herojiškos pastangos išgelbėti nuo pražūties kuo daugiau gyventojų. Groenendijk pylimas (damba) netoli Nieuwerkerk miesto saugojo nuo potvynių daugiau kaip tris milijonus pietų ir šiaurės Nyderlandų gyventojų. Deja dalis šios dambos nebuvo sutvirtinta akmenimis. Savanoriai visą naktį stengėsi sustiprinti kylančio vandens ardomą pylimą, tačiau neatlaikęs vandens slėgio įtvirtinimas suiro ir pradėjo tvindyti polderį. Nevilties apimtas Nieuwerkerk meras įsakė laivo "Twee Gebroeders" ("Du broliai") kapitonui laivą nuvesti tiesiai į plyšį pylime ir taip jį užkimšti. Sėkmės, kapitono drąsos ir mero sumanumo dėka potvynis šiame regione buvo sustabdytas ir išgelbėtas didžiulis skaičius žmonių.

Tą naktį Nyderlanduose žuvo 1836 žmonės, tarp kurių buvo ir tą naktį gimęs kūdikis (ši informacija paaiškėjo tik 2002 m.). Taip pat prigėrė 30 tūkstančių gyvulių, buvo apgadinta 47 300 pastatų (iš jų - 10 tūkstančių buvo visiškai sunaikinti). Šis potvynis šaliai atnešė 450 milijonų eurų žalos (konvertavus iš tuometinės Nyderlandų valiutos). Didžiojoje Britanijoje žuvo 521 žmonės, Belgijoje - 28.

Nelaimės mąstą padidino tai, kad tuo metu radijo stotys ir net mažesnės oro stebėjimo stotys dirbdavo tik dienos metu. Todėl kilus naktiniam potvyniui, net nebuvo kam ir kaip įspėti pavojingiausioje zonoje gyvenusių žmonių... 

Po šios nelaimės buvo imtasi papildomų saugumo priemonių, įgyvendinti konstrukciniai sprendimai pagal "Delta Works" planą - Reino, Šeldės ir Maas žiotyse įrengta papildomų užtvankų, pylimų, bangolaužių, apsaugų nuo audros ir kt. inžinerinių įtaisų sistema. Šie "Delta Works" buvo pripažinti vienu iš septynių modernaus pasaulio stebuklų. 

Šiandien šis regionas labiau garsėja Zelandijos midijomis, o ne nelaimėmis. Kelionė kilometrais virš plačių vandenų nusidriekusiais tiltais šiek tiek prigniaužia kvapą. Tarp vandenų ir dangaus bei dviejų nutolusių krantų - daugiau nieko nėra, tik siauras betoninio tilto ruoželis, kuriuo, pasitikėdamas inžinierių išmone, rieda nedidelis automobilis.

Susisiekimą su žemynu pagreitina 2002 m. atidarytas Vakarinės Šeldės tunelis. Nebrangus (5 eurai) ir greitas būdas atsidurti kitame upės krante. Tunelio ilgis -  6,6 km. Įlendi dar salose - išlendi prie Terneuzen'o.

Beje, Naujoji Zelandija pavadinti pagal šią Nyderlandų provinciją.