Lietingą šeštadienį praleidom keliaudami (kas daugiau belieka, kai neturi židinio su šalimais patiestu meškos kailiu?). Norėtųsi sakyti, kad prie jūros, bet, kad tos jūros buvo labai mažai. Gana patraukliai žemėlapyje atrodantis pajūriu nusitiesęs kelias toks lieka tik žemėlapyje, mat realybė yra daug (pa)prastesnė - jūra, pliažas, daugiaaukščiai namai ir tuomet kelias. Geriausią ką galima pamatyti pro mašinos langą - Pašilaičių kregždynus. Saulius Poška tiesiai šviesiai tai pavadintų varguolių rajonais ir nusistebėtų, ko išvis važiuoti į tokį pajūrį - šalta, žmonių (varguolių) daug, ir net jūros nesimato. Na, matosi, bet tik pro viršutinius daugiaaukščių langus.
Pirma stotelė - Koksijde. Čia mus pasitiko nurimęs lietus, pragiedruliai ir jaukios parduotuvėlės, o palydėjo - baudos kvitas už nesusimokėtą stovėjimą. Naivuoliai - galvojom, kad ai, kas gi čia tikrins, mes tik valandėlei. O pasirodo, kad tikrina ;) Bauda - kukli - 17,50 Eur. Ai, bala nematė, svarbu, kad niekas neužblokavo automoblio ar kaip kitaip mūsų nesulaikė Koksijde miestelyje.
Šis mažas kurortas tituluojamas "kultūriniu", mat čia įsikūręs Paul Delvaux muziejus, turintis gausiausią pasaulyje šio belgų dailininko darbų kolekciją, archeologinis muziejus su XII a. vienuolyno (žinoma, cistersų) liekanom ir dar vienas kitas kultūrinis perlas artimose vietovėse. Pavyzdžiui, šalimais esančiame Oostduinkerke įsikūręs Nacionalinis žvejybos muziejus. Tačiau man daug patrauklesnė ir egzotiškesnė atrodo kita pramoga - krevečių žvejyba su arkliais (na, nuo arklių nugarų). Kodėl gi ne, jeigu ne tik sugebi užmesti tinklą, bet ir išsilaikyti balne?
Pasivaikščiojom Koksijde pajūriu - gal kiek platesnis nei Ostendėj, bet lygiai taip pat užspaustas daugiaaukščių namų. Ir, kaip vėliau supratom, toks gelžbetonio aptvaras driekiasi palei visą belgišką jūros krantą. Na, bent iki Knokke, kur estafetę perima prašmatnios vilos. Vaikštynes jūros gėrybių pilnu pajūriu nutraukė pliūptelėjęs lietus. Ir mes kaip bailūs zuikiai liuoktelėjom atgal į miestelį. Gelbėdamiesi nuo lietaus ir nuo bado, užsukom į pirmą pasitaikiusią "Orchidėją" suvalgyti savo pietų. Ir gerai, ir negerai. Lyg ir skaniai, lyg ir nelabai skaniai pavalgėm. Matyt, vertėjo paišlaidauti Restaurant Ten Bogaerde - čia, pasak "The Bulletin", siūlomas šviežias maistas iš sezoninių gėrybių.
Iš Koksijde patraukėm Knokke link. Pirmas tranzitinis taškas - Nieuwpoort. Įvažiavę net nepajutom skirtumo, kad tai jau ne Koksijde. Namai, namai, namai ir viskas. O žmonių - daug. Hm, nusistebėjom, ko jiems čia reikia ir iš kur čia jie atsirado (per lietų!). O gi atplaukia jachtomis ir visokiais laiviūkščiais! Nieuwpoorte įrengtas didžiulis, vadinamųjų pramoginių, laivelių uostas. Jachtų tiek pristatyta, kad atrodo, jog čia siūbuoja visos Belgijos laiveliai. Gražu pažiūrėti, o saulėtą dieną būtų įdomu pasivaikščioti ir pafotografuoti.
Kirtom sudėtingą kanalų sistemą, užmetėm akį į vieną iš daugelio I-II Pasaulinių karų aukoms ir kariams skirtą monumentą ir nubirzgėjom toliau. Middelkerkeje ir Ostendėje nestojom, nes jau čia lankėmės, o ir lietus kliaukė kaip iš kibiro. Į Ostendę grįšim kada su Pranu arba su Drambliais apžiūrėti karinių įtvirtinimų. Pasiekiam Bredene - nieko patrauklaus, o vat štai De Haan - kažkas netikėto: margaspalviai raudonstogiai namai, šiek tiek žalumos ir jaukumo. Sako, kad De Hann buvęs vienas mėgstamiausių karaliaus Leopoldo kurortų ir jis pats prižiūrėjęs miestelio statybą (bet Ostendė taip pat sako, kad jau tai jau kaip ją mėgo tas karalius...). De Haan miestelis didžiuojasi dar dviem istoriniais dalykais - Belle Epoque architektūra ir Alberto Einšteino vizitu. Paaiškinu - neišradinėjo jis čia jokių teorijų, o viename miestelio viešbučių buvo apsistojęs bėgdamas nuo nacių.
Už De Haan - Wenduine, už jo - visai smagus šeimyninis kurortas Blankenberge. Iš žvejų kaimelio išaugusiame miestelyje kasmet rengiamas smėlio sulptūrų festivalis (šiais metais skultūras galima apžiūrėti iki rugsėjo 12 d.). Blankenberge taip pat galima pasikraupinti gyvatyne (Serpentariume) ir patyrinėti daugiau kaip 2500 jūros gyventojų Jūros parke. Su miestelio istorija galima susipažinti Belle Epoque muziejuje. Ir dar, čia yra fantastiškas 350 m. ilgio jūros tiltas-promenada (kaip Palangoje), kurios gale įrengtoje aikštelėje įsikūręs muziejus ir 3D kinas. Ši jūros apžvalgos aikštelė, kaip ir daug kas Belgijos pajūryje, nukentėjo I Pasaulinio karo metais ir buvo atkurtas tik 2003 m.
Pralėkėm pro didžiausią Belgijos uostą - Zeebrugge ir įriedėjom į prabangiausią Belgijos kurortą Knokke-Heist, kartais pavadinamą Belgijos Saint Tropezu. Gal ir yra tame racijos - miestelyje įsikūrę daugiau kaip 1500 mažų paduotuvėlių ir vardinių dizaineriškų butikų, gatvėmis kartas nuo karto pravažiuoja vienas kitas feraris ar poršas, ar mažiau prašmatnus bvm kabrioletas. Įdomu ir tai, kad Knokkėje - didžiausia meno galerijų koncentracija šalyje - mažame posh mieselyje jų veikia daugiau kaip 40. Neblogai - kai nebegali drybsoti ant balto smėliuko - visos sąlygos leisti pinigus ant Armanio džinsų arba kokio pogarsio tapytojo paveikslų. Pasirinkimas pagal skonį ir pomėgius.
Savo viešnagės metu nelabai pastebėjom miestelio prabangos. Matyt, lietus suvijo visus piniguočius į jų baltas vilas ir plačias džiakuzes (bent jau aš, tai būtent ten būčiau lindus nuo tokio šunišo lietaus). Miestelio reitingą pajutom užsukę į vieną kavinę-alinę-arbatinę. Alaus bokaliukai, lyginant su Briuselio kainomis, vidutiniškai bragesni euru. Bet tas dzin, nes alus šįkart nerūpėjo - norėjosi kažko šilto ir saldaus. Užsisakėm kavos, o su ja gavom visą puokštę skanumynų ir buteliuką pieno - nice.
Kelionė tuom ir baigėsi. Toliau - jau Olandija. Pasvarstėm, kur čia vertėtų važiuot, jei labai norėsis jūros. Nežinau. Galbūt De Haan arba Blankenberge, bet šiaip, visi tie belgiški kurortai vienodai bjaurūs, kaip sako Nerijus. Trūksta erdvės, trūksta kopų, trūksta autentiškų, kraštui būdingų pastatų (ach, išlepintas lietuviškas skonis...). Žinoma, yra daugybė patrauklių vietų ir gal net ir smagių "laukinių" vietelių, tik mes jų dar nespėjom pamatyti, o ir labai nesiveržėm, nes orelis, švelniai tariant, buvo nekoks. Bet šviečiant saulei, atsisėdus nuošaliau nuo minios, veidu į jūrą, o į namus - nugara, galima ir Belgijos pajūryje pajusti sūraus vėjo ir jūros platybių malonumą.
Tiesa, pajūriu galima keliauti vadinamuoju pajūrio tramvajumi. Nežinau, kokia yra bilietų kaina, bet mūsų bankas (ING) atsiuntė tokį laiškutį, kad pamojavus banko kortele galima šiuo tramvajumi keliauti nemokamai. Puikus bankas ;) Jei turite jo kortelę - pasinadokite šiuo vasaros pasiūlymu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą