Šv. Velykų diena Briuselyje saulėta ir lėta. Žydrame danguje tingiai stūkso baltų debesų kupetos, kuriose kiaurymę retkarčiais pradrėskia pasiklydęs lėktuvas, o kiek neįprastą miesto ramybę džiugiai drumsčia varnėnai, žvirbliai, zylės ir kiti smulkūs giedorėliai. Gal pats rytas šiandien ir buvo kiek ūkanotas, bet nuaidėję velykiniai varpai į skliauto kiemą išvadino ir saulutę. O ji pravaikė miglas ir praskaidrino dangų.Savarankiškas Šv. Velykas pradėjom švęsti dar vakar, dalyvaudami šv. Mykolo ir šv. Gudulės katedroje vykusioje velyknakčio vigilijoje. Į jaukią Briuselio šventovę susirinko nemažai žmonių, bet buvo dar pakankamai laisvų vietų patingėjusiems ;). Įeinančius mus pasitiko vienas iš parapijiečių, kuris įteikė pašventinta ugnimi užžiebtas žvakes (mat kelias minutes vėlavome į ugnies liturgiją). Įdomu buvo dalyvauti gerai pažįstamose, bet dvikalbėse apeigose. Prisipažinsiu, kad buvo šiek tiek sudėtinga orientuotis, nes jei prancūziškai pavykdavo nuklausyti, kuris skaitinys buvo skaitomas ir pasirausus atmintyje rasti lietuvišką atitikmenį, tai olandiškas tekstas mintis nukreipdavo link katedros architektūros, apeigų lyginimo ir kitų "proginių" pamąstymų apie dalyvaujančių elgesį, įpročius ir aprangą :)
Vigilija truko tris valandas, nuo 9 iki 12 val. nakties, buvo pagražinta grigališkojo choralo bei XVI-XVII a. giesmėmis ir kūriniais vargonams. Apeigos buvo gražiai ir tvarkingai organizuotos, o jose dalyvausieji - šventiškai nusiteikę. Vidurnaktį Briuselio arkivyskupas, kuris ir vadovavo apeigoms, penkiomis ar šešiomis kalbomis paskelbė, kad eikite ramybėje, Kristus prisikėlė, jis tikrai prisikėlė ir širdingai kiekvienam išeinančiam iš bažnyčios spaudė ranką bei linkėjo linksmų Šv. Velykų.
Vertinu ir tai, kad arkivyskupas pamokslo metu neužsimerkė prieš šios dienos skaudulius. Paminėjo ir tragišką įvykį STIB bendrovėje, kurios darbuotojas (kontrolierius) vakar buvo mirtinai sumuštas dviejų vyrų...
Prisipažinsiu, kad dalyvaudama velyknakčio apeigose, visuomet prisimenu savo pirmąją velykinę vigiliją. Gal dar mokykliniais metais savo gimnazijos bažnyčioje. Va, ten tai buvo tikros budynės, beveik iki aušros, kai namo su tėvais grįžom pirmais rytiniais troleibusais. Žodžio liturgija vyko prietemoje, degant tik žvakėms ir kelioms blausioms lempelėms greta altoriaus. Tai buvo sunkiausiai ištveriam dalis, daug kas pradėjo knapsėti ir jei ne ritualas stok-sėsk-klausyk-stok - sapnais būtų pavirtęs daugelio būdinčiųjų laukimas. Bet už tai, kai griausmingai sugaudė vargonai ir užsižiebė visi bažnyčios sietynai - kiekvienas pajuto, kad taip, Jis tikrai priskėlė. Ir buvo taip tikrai džiugu, kad į širdį įžengė šventė ir kad išbudėjom, išlaukėm Prisikėlimo, jog iki šiol, man atrodo, tai buvo mano pačios tikriausios ir šenčiausios Velykos.
Išbuvę Briuselio vigiliją namo grįžom linksmi, šviesiomis širdimis ir ... sėdom teisėtiems mėsiškiems naktipiečiams. O ryte pasidengėm stalą, neskubėdmai papusryčiavom, pažiūrėjom iš Vatikano transliuojamas šv. mišias, išklausėm popiežiaus urbis et liurbis, apskambinom savo mylimuosius ir susirangę ant sofos žiūrėjom mažo ekscentriškojo belgo Puaro nuotykius Anglijos provincijoje :) Kas gali būti geriau? Na, nebent vakare mūsų laukiantis avienos kumpis :)
Kažkaip čia proziškai užbaigiau, o norėjau Jums visiems palinkėti džiaugsmingų, linksmų ir šventų Velykų. Kad su Prisikėlusiu Kristumi kiekvieno iš mūsų širdyje stiprėtų viltis, valia ir meilė savo artimui. kad būtumėme stiprūs ir drūti kaip kietai virti margučiai, kad visus metus būtumėme žingeidūs bei vikrūs kaip špokai ir linksmi kaip mažyčiai dangaus varpeliai - vieversėliai. Linksmų Šv. Velykų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą