namai ten
kur tu mieloji
taigi ten nebe ten
namai tai ką nešioji
kūno skysčiai
hardware ir software
galvoj gal širdy
namai - mobilus įtaisas
kur tu mieloji
Kažkurią dieną sakiau Nerijui, kad besibastydamas žmogus tampa labiau šuniškas, nei katiniškas, nors mūsų namuose ir gyvena Katinas, kuriam gyvybiškai svarbūs "žmogiški" kontaktai. Besikraustydamas ir bekeliaudamas nukarpai saitus su daiktais - gražiomis sienomis, patogiomis sofomis, gerais puodais, savo antro šanso laukiančiais drabužiais, pažįstama ir saugia aplinka ir tvirtai susikimbi su keliaujančiu drauge. Tampa mažai svarbu kur, bet labai širdinga su kuo. Tai ir yra nuostabiausia, kad kelionės išryškina esminius ryšius su svarbiausiais žmonėmis gyvenime, parodo, kiek mažai išties tau reikia turėti ir leidžia išvengti uždusimo po daiktais, materialiais troškimais ir apsimestiniais santykiais. Todėl norėčiau keliauti visą gyvenimą, mainyti gyvenamas vietas ir mus išbandyti naujose vietose. Kiek galime prisitaikyti? Kiek galime išgyventi? Ką galime išmokti? Kaip galime tapti nors šiek tiek daugiau plačiaregiais?
Toks gyvenimas ne savo šalyje turi ir silpnųjų pusių. Ir silpniausios iš jų - beveik nuolatinis savo mylimųjų ilgesys ir toks tarsi liūdesys, kad tavęs su jais nėra. Negali gyventi visur vienu metu. Kažkur paprasčiausiai negyveni. Ir negyveni ten, kur tavo šaknys. Tačiau, kai priverti nors vieną šaknį plasnoti - širdyje nesustodamas kirba noras paskrajoti. Pasibastyti. Kitaip nebegali.
Manes laukia kraustymasis menesio gale is didelio namo i maza buta ir suku galva, kaip atsikratyti puses daiktu... O svarbiausia knygu! Viskas atrodo labai reikalinga. Bet is tiesu tu teisi, manau puikiausiai galeciau issiversti su kokiu 30% savo daiktu jeigu ne maziau. :)
AtsakytiPanaikintiKnygos visada yra tie "daiktai", kurie tiesiogine to žodžio prasme, apsunkina kraustymąsi. Kai pirmą kartą su savo manta keliavau kitur gyventi, jos sudarė didžiąją svorio dalį. Ir kiekvieną kartą jų kaupiasi vis daugiau ir daugiau. Na, gal tik pradėjom apdairiau ir išrankiau jas kaupti :) Bet dauguma kitų "reikalingų" daiktų po turputį praranda reikalingumą. Va, prisiminiau Vilniuje likusius daiktus ir suvokiau, kad man jų nė karto neprireikė per visus tuos 3 metus. Vadinasi - nereikalingi :)
PanaikintiLabai giedras įrašas ir tokia lietuviškai ilgesinga nuotrauka, net gerklę sukuteno. Vienok, nelengvas dalykas išmokyti savo šaknis plasnot iki kol jos nespėjo apdžiūti ore palaidos.
AtsakytiPanaikintip.s. dėl daiktų tai didelė teisybė - visokio gėrio palikom bute, krūvą dėžių iškaišiojom po draugų ir giminių skaldukus, o ištikro pasigedau tik knygų lentynos ir siūlų dėžės. Bus beveik kalėdos grįžus tas dėžes išpakuojant :).
Žinai, manau, kad kažin, ar "šiais laikais" šaknys lengvai apdžiūna, ypač jei jos turi už ko užsikabinti. Gi vis tiek nuolatos seki, kas vyksta tavo šalyje, nuolatos bendrauji su savais žmonėmis. Žinoma, atsiranda tokia iliuzija, kad esi beveik drauge su ten paliktais brangiais žmonėmis ir būna baugu suvokti, kad tai tik klaidinga iliuzija, nes jų kiti rūpesčiai, kiti džiaugsmai, kiti juokai.
PanaikintiO dėžės! Beveik šventas dalykas :) aš irgi laukiu tų iškaišiotų dėžių išpakavimo. Vien kiek knygų teks iš uošvijos susigrąžinti ir kaip nors jas sutalpinti su naujai įgytomis :) prisiminiau ir per vestuves iš draugu gautus katinuotus espreso puodelius - kaip man jų pastaraisiais metais reikėjo! Bet gi nepradėsi raustis tokio mažo daiktelio didelėje dėžių stirtoje :)
Kaip gražiai, nostalgiškai, ilgesingai ir TIKRAI. Ašarą braukiu, žinok.
AtsakytiPanaikintiMiela Serpent, neašarok - šitoj šaly ir taip šlapia ;) gi čia toks teigiams ilgesys, realizuojamas ;)
PanaikintiRyt dainuosime?
AtsakytiPanaikintiRytojus parodys ;)
Panaikintinu labai suprantu
AtsakytiPanaikintiEsu tikra, kad taip.
Panaikinti