Kaip mes grybavome Ardėnuose

Du rudenius gailiai pavyduliavau Lietuvoje grybus rovusiems tėvams ir giminiečiams. Jau nekalbu apie tą baltą pavydą, kuris kildavo užmačius kokiam nors feisbuke pasidalintas baravykų fotografijas: išrykiuotų pagal ūgį, pagal spalvas, pagal storį ar dar tebesigrūdančių pintinėje. Et, galvodavau, kad gerai ten Jums... O šią vasarą net slaptomis tikėjausi, kad iki atostogų pabaigos kaip nors teks pasimėgauti pulkaunykų rinkimo malonumais, bet nenuskilo.

Kai bandydavom Briuselyje gyvenančių lietuvių paklausinėti apie grybavimą Belgijoje, išgirsdavom beveik mitinius pasakojimus, kad Belgijoje grybauti draudžiama, kad pagavę miško savininkai atima grybus arba, kad kažkas kažkurį rudenį grybavo Ardėnuose. Bandėm kaip nors išsiaiškinti, ar tikrai Belgijoje neleidžiama rinkti grybų. Ir pasirodo, kad tikrai taip - privačiuose miškuose ir miškuose, priklausančiuose savivaldybėms ir pan. - grybauti draudžiama, tiksliau - norint juose grybauti reikia gauti savininko sutikimą. Tačiau paprastuose "bendro naudojimo" miškuose tikrai niekas nedraudžia rauti grybų. Vienok, yra pažymima, kad grybus leidžiam rinkti tik asmeninėms reikmėms.

Žinoma, yra ir tokių miškų, kuriuose rinkti grybus griežtai draudžiama. Vienas tokių - į Briuselį įlindęs Soignes miškas, kurio visa bioįvairovė yra akylai saugoma. Bauda pirmą kartą pakliuvus į rankas grybų inspektoriams - įspėjimas, o po antro karto grybienė gali ir apkarsti - baudos siekia iki 600 Eur. Taigi, tokie tai reikalai trečioje pagal grybingumą Europos šalyje.

Jei nedrįsite grybauti savarankiškai, bet vis tiek knietės prislietsi prie rudašonių baravykų ar praplėsti turimas mikologijos žinias - galite dalyvauti mugėse ir specializuotose žygiuose. Patarimų ir nuorodų rasite Belgijos grybų mylėtojų forume (čia pilna skelbimų apie grybų parodas ir patiekalų receptų), o labai išmaniame puslapyje Quefaire.be ("Ką veikti") aptiksite pažintinių ekskursijų bei grybinių užsiėmimų vaikams.

Taigi, o dabar apie mūsų grybus. Išvažiavom į Ardėnus visų pirma pasivaikščioti kalnuose ir pasigrožėti rudenėjančiomis apylinkėmis, o ne grybauti. Prisipažinsiu, kad turėjom tokią slaptą viltį, kad beeidami keliuku imsim ir aptiksim kokį vieną ar tris baravykus. Nepasiėmėm nei jokio maišelio, nei krepšelio, nes nusprendėm, kad jau tiek, kiek rasim - tikrai tilps kuprinėje. Mūsų kompanjonai KoLa buvo gudresni - įsimetė kuklų Marks&Spencer maišiuką. Na, dėl viso pikto, jei rastų kokius 8 baravykus.

Tai tokie nusiteikę klunksėti 10 km Ardėnų takais ir atvykome į Bellevaux miestuką, kur mus pasitiko ir draugingai apuostė vietinis šunėkas. Miesteliūkštis, kaip miesteliūkštis, tik vienoje snakryžoje stovi XVI a. suręstas namas, XV a. bažnyčia (įdomu, kaip jie išliko po visų II Pk žygių per Ardėnus?) ir vietinė alaus darykla, verdanti tikrai geros kokybės alų.

Na, ir patraukėm palei vietinių sodybas ir ganyklas į mišką. Žvalgėmės kaip gyvena Bellevaux ūkininkai ir savaitgaliauti atvykstantys jų palikuonys kai visai netikėtai po liepomis aptikom pirmą baravyką! Tai taip dalį kelio ir nukeliavom nebežiūrėdami į kalnuotas panorams, o spoksodami tik į pakelės žoles ir grybus.

Dar nenužygiavę iki miško jau turėjom pilną Spencerio maišelį baravykų - didelių ir sveikų (beveik). Džiaugėmės, kad KoLa sumuštiniams ir vandeniui nešti buvo pasiėmę turistinę kuprinę. Tai taip Laurynas ir tarnavo už nešulinį, o mes po truputį vis labiau ponėjom - pirmiau stengėmės išgerti kavą, o tada nurauti rudakupurį, o į peraugusius šilbaravykius nebesinorėjo ir pirštų teptis (taip ir pasakiau Laurynui, kai jis manęs paprašė nurauti palei koją kupsantį šilbaravykį :))

Į mišką nė nelindom, visą grobį surinkom pakelėje. O miškuose - kiek akys užmato - tokie musmirių tiltai, kad net akys netiki - neteko niekada tiek matyt. Vien tik baravykai, musmirės ir visokie kelmučiai. Tiesa, vienoje pakalnėje net verkė iš skausmo širdis, kaip pasakytų Maironis, kai su Kornelija užtikom visą šlaitą susmukusių ir supelijusių baravykų. Lietuvoje tokių vaizdų vargiai ar būtų galima tikėtis.

O maršrutas? Pasivaikščiojimo maršrutas mums taip pat patiko. Dalis jo vingiavo palei sraunią upelę, dalis driekėsi palei grybingus miškus, per kirtimus, papieviais ir miesteliu. Būtų patikęs net ir tuomet, jei nebūtumėme radę tiek grybų (na, gal šiek tiek mažiau). Tų dešimties kilometrų kaip ir nepajutom.

Žygį, kaip ir buvo galima tikėtis, baigėme vietinėje aulaus darykloje Brasserie de Bellevaux, kurios darbuotojai dar sutiko mums įpilti po taurę alaus net ir po darbo valandų. Alus mums tikrai patiko. Ypač šviesus, blonde, kurio pakuotę spėjom įsigyti beužsidarančioje daryklos parduotuvėje. Gaila, kad Briuselyje jo nusipirkti nėra kur.