Jūros ir smėlio malonumai Blankenbergėje

Tai, kas šiomis dienomis vyksta Belgijoje - prilygsta stebuklui (bent jau man taip atrodo). Net nesinori tikėti savo akimis, kai artimiausių dienų orų prognozė žada tik giedrą ir dar kartą giedrą. Po ilgo ir nuobodaus niaukanų sezono jau buvom pamiršę ir karštąjį Žolinių savaitgalį, kai saulė spirgino, o briuselėnai drybsojo parkuose per daug nesigilindami nei kur, nei kaip.

Sakau, gal ne prieš gerą? Nes ir Nacionaline dušo diena vadinama Belgijos nepriklausomybės diena praėjo be lietaus, o fejerverkai pokšėjo absoliučiai giedrame danguje. 

Todėl sekmadienį patraukėm prie jūros. Daug negalvodami pasukom link Blankenbergės, nes paskutinis vizitas ten buvo gana atšiaurus ir likom to miestelio nepažinę. Smalsumą žadino ir kažkur perskaitytas sakinys apie jaukų art nauveau senamiestį ir 20-us metus vykstantį smėlio skulptūrų festivalį. Taigi kodėl ne?

Pirmoji bėda, su kuria susidūrėme - kamščiai kelyje. Tada - vargas su automobilio pastatymu (a, bet mes irgi optimistai - ieškoti pradėjom beveik privažiavę centrą), kuris graužė visus dieną prie jūros praleisti nusprendusius ratuočius. Et, maža ką, radom papievėje tuščią tarpą ir ten įkurdinom savo automobilį. Tiek to vargo :)

Bet vat, žadėtas jaukus art nauveau senamiestis tai kažin kaip nuvylė. Gerai, sutinku, gal ten ir stovi vienas kitas senesnis ir net gal art nauveau pastatas, bet nuo to senamiestis laba smarkiai nepajaukėja. Miestelio centras - taisyklingai pervertas kelių statmenai besikertančių gatvelių, kurių perspektyvoje stiebiasi bažnyčios bokštas arba šlepsi baltai apsirėdę poilsiautojai. 

Pakrantė - kaip visame Belgijos pajūryje - eilė n-aukščių namų su nedidelių prieškarinių vilų inkliuzais, tuomet - promenada ir pliažas. Savitumo Blankenbergės pakrantei suteikia į jūrą nusitiesęs pėsčiųjų tiltas su apskrito plano aikštelėje įsikūrusia kavine bei pramoginių laivelių uosto vartai.

Uosto vartai - tai dvi pėsčiųjų promenados, kurių vienos gale įsikūrusi smagi kavinė, o už jos - nedidelė aikštelė pažioplinėti į išplaukiančias jachtas ir motorinius laivus. Begerdama savo šaltą arbatą sugalvojau, kad vat, taip norėčiau būti nedidelio burinio laivelio savininke. Plukdyčiau jį Galvėje arba Kauno mariose apsivilkus baltai-mėlynai-radonai, o pavakare drauge su Nerijumi gurkšnotumėme šaltą arbatą ir tūkstantąjį kartą plepėtumėme apie tai, ką norime veikti gyvenime, apie tai, kaip keliausime aplink pasaulį ir smagiai tabaluotumėme per bortą nuleistomis kojomis.

Ir dar norėčiau turėti mažą dryžuotą pajūrio kabiną. Mane visuomet žavėjo šaltųjų jūrų pakrantės kurortuose pamėgtos ratuotos ir dryžuotos būdelės. Blankenbergėje jos baltos. Su nedidelėmis išimtimis. Galbūt linksmai dryžuotos ar ryškiai nudažytomis durimis ir smagesnės, bet ir blankenbergietiškos, visai nieko - su vienu kitu užrašu, žyminčiu savininką ar spalvotu stogeliu. Norėčiau tokią turėti :) Tai ne vila, kurios stogą reikia prižiūrėti ir ne vienas iš kregždžių lizdelių daugiaaukščiuose pajūrio namuose, tai - tik mažulytis namelis, kuriame telpa pora gultų, skėtis ir kiti reikalingiausi daiktai. Bet su savu ritualu. Gaila, kad Lietuvoje tokių kabinų nėra...

Nėra - tai nėra. Todėl pro jas praėję nupėdinom pajūriu link kopų, kurias blankenbergiečiai vadina "laukinės gamtos rezervatu" ir mažame smėlio lopelyje saugo keletą erškėtrožių, kuokštą smilgų ir kažkokius gyvūnėlius. Tas jų mini rezervatas nė iš tolo neprimena mūsų lietuviško pajūrio, tačiau nuo čia įrengtos apžvalgos aikštelės Blankenbergė atrodo daug patraukliau. 

Iš kopų patraukėme link smėlio skulptūrų, kurių apžiūrėjimas mums pasirodė gana brangus (11 eurų suaugusiam lankytojui). Na, bet šis smėlio skulptūrų festivalis vyksta jau dvidešimtą kartą, tad turėjom ir mes savomis akimis pamatyti. 

Įdomiausia vis gi, šitos skulptūros vaikams, užaugusiems su nudailintais Disnėjaus animacijos personažais, nes dviejose salėse eksponuojamos smėlio skulptūros vaizduoja beveik vien tik šios kompanijos sukurtų filmukų veikėjus: mikimauzus, ančiuką Donaldą, undinėlę, Plutą, Aladiną, keturiasdešimt plėšikų, smurfus, miegančias ir bokšte įkalintas gražuoles, Raudonkepuraitės močiutę, Jonuką ir Gretutę ir taip toliau, ir panašiai. Nors paspoksoti į skulptorių sukurtas figūras - gana įdomu - iš presuoto smėlio išskaptuoti pasakų personažų veidai perteikti su smulkiausiomis detalėmis - antakiais, blakstienomis ir veidus vagojančiomis raukšlelėmis. Deja, atrodo, kad dauguma lankytojų šito nepastebi, o tik aklai bando nufotografuoti kiekvieną smėlio figūrą.

Išėję iš smėlio - vėl patraukėme į vakarėjantį paplūdimį. Kaip tik ištaikėm smagų tarpą, kai šeimynos ir kompanijos su visom manatkėmis migravo namo nusiplauti jūros kvapo ir sukimšti porciją vakarienės, o pajūrio klubinėtojai čia dar nebuvo išskleidę margaspalvių sparnų. Gera prie tokios jūros.

Na, ir glaustos išvados:

- kremo nuo saulės reikia ir prie Šiaurės jūros - nes vandens ir vėjo vėsa apgaulingai slopina kaitrą;

- grynųjų su savimi taip pat reikia - jei norėsite išsinuomoti gultą - jis kainuoja 6 eurus, jei panorėsite kokteilio pajūrio klube - jis taip pat kainuoja 6 eurus;

- saulėtą dieną į Blankenbergę (ir kitus pajūrio miestelius) reikia išvažiuoti saulei patekėjus, o pasukti ienas namų link - saulei nusileidus - išvengsite kamščių;

- automobilį statykite toliau nuo centro - per dešimt-penkiolika minučių pėsčiomis arba pajūrio tramvajumi pasieksite jūrą, kai tuo tarpu kiti suirzę ieškos kur pastatyti automobilį;

- pliažo gale (to, kur prasideda kopos) stovi šaunus šviežių belgiškų braškių automatas;

- pliažas - švarus, civilizuotas (yra dušai) ir saugus - gelbėtojų mažame Blankenbergės paplūdimyje, tikriausiai, daugiau nei Palangoje.