Taip pirmą liepos sekmadienį, kai miestiečiai startavo siaubti išpardavimus paskelbusių parduotuvių ir ach, butikų, mes patraukėm į Marolles kvartalą, kur gyvena belgiškai kalbantys senieji belgai, kurių nelabai suprato mano prancūzų mokytoja iš Tulūzos ir ištisomis eilėmis rikiuojasi sendaikčių ir antikvariato parduotuvės, meno galerijos ir kitos ieškotojams tinkamos įstaigėlės.
Mus maloniai nustebino tądien dirbęs interjero salonas-kavinė su lauko terasa. Supratu, kad keistai apibūdinau, bet už tai labai pažodžiui. Vienoje erdvėje, po vienu stogu veikianti kavinė ir baldų bei interjero smulkmenų salonas, tikriausiai, gali nutikti tik Marolles, kur viskas sukomponuota lyg iš atskirų, tarpusavyje vargiai derančių, bet neatskiriamų detalių.
Seniai ne visai dar ir taip labai, Marolles buvo darbininkų kvartalas, kuriame, pasak, turistinių gidų ir gatvių pavadinimų, gyveno audėjai, siuvinėtojai, staliai ir dailidės. Rue Haute Nr. 132 gyveno Pieter'is Brueghel'is Vyresnysis (kaip mes šitai pražiopsojom, kai lankėtės pas mus, Renata ir Ryti?), o beveik kaimynystėje, name Nr. 224 patsai Auguste'as Rodin'as buvo įsirengęs savo dirbtuves. Tai bent meniška darbininkijos gatvelė, ar ne?
Banaliai priminsiu, kad Marolles garsėja savo sendaikčių turgumi, kasdien vykstančiu Jeu de Balle aikštėje ir kurį visi turistiniai gidai ir kelionių agentūros pristato, kaip "neturistinį" negalima-praleisti-būtina-pamatyti Briuselio objektą. Žmonės šneka, kad čia galima įsigyti ir netyčiom atklydusių garsių praeities menininkų eskizų, grafikos antspaudų, vertingų keramikos dirbinių ir kt. Mes tą sekmadienį meno stipriai neieškojom, bet laimėjom melchioro šaukštą raižytu pakraščiu (labiau norėjau dailaus art nauveau stiliaus stalo įrankių komplekto, bet prie 6 be proto gražių šakučių ir 6 tokių pat nuostabių šaukštų trūko 5 peilių. O tai jau rimtas trūkumas, kai esi pasiruošęs už štuką sumokėti po 5 eurus. Kitas pirkinys - no name odinis švarkas. Lyg man būtų siūtas :)
Dar vienas aplankytas "taškas"- indus kilogramais sverianti parduotuvė "La vaisselle au kilo". Na, čia gal daugiau pavadinimas toks ir vadinamasis konceptas, nes sveriamus pardavinėjo tik vienus puodukus. Visos kitos prekės įkainotos kaip ir visur - pinigais už vienetą. Nei kilogramo, nei trijų vienetų mus nereikėjo, tad pričiupom bespalvio stiklo butelaitį vyšnių trauktinei ir mažulyti peiliuką sviestui.
Dar užsidėjom vieną pliusą padarytų darbų sąraše - pagaliau paragavom virtų jūros sraigių. Na, nesu tikra, ar labai norėsiu jų ragauti dar kartą, bet lygiai taip pat negaliu sakyti, kad buvo neskanu. Skanu, tik gal kiek neįprastai, o ir tų sraigių mėsa labiau primena nesuvirusias kremzlytes, nei minkštakūnes vynuogines. Bet jei dar neragavote - pasitaikius progai paragaukit. Ne kokiam brangiam restorane, bet tiesiai gatvėje, kur įgudusi sraigių virėja į plastmasinį indelį Jums įdės šešias arba dvylika sraigių ir įpils šie tiek sodraus sultinio. Nepamirškit, kad prie sraigės kūno prilipusią kaulinę plokštelę reikia nukrapštyti, nes kitaip ji nemaloniai prikibs prie gomurio ir bus tikrai nemalonu ją iš ten krapštyti :)
Man patinka Marolles, kad jis nepakankamai švarus, triukšmingas, gyvas, spalvingas, nutriušęs ir pilnas kasdieniškų netikėtumų. Kavinės nusėstos apšepusių sendaikčių prekeivių, perpardavinėtojų, kiek pakaušusių vietinių darbininkijos palikuonių ir sendaiktininkų apgautų patenkintų turistų. Gatvėmis pasišokčiodamas ritasi kontraboso stygomis ištampytas smagus ritmas, šviečia saulė ir po sekmadienio ateina daug ramesnis pirmadienis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą