Kaip prisijaukinti Briuselį ir pasilengvinti expato adaptaciją

Kai ruošiausi išvykti į Briuselį, mano miela skyriokė Erika, prisiminusi savo patirtį Vokietijoje, man išvardino, kaip vyksta adaptacijos procesas: pirmiausiai, tik atvykus į svetimą šalį, erzina visi buitiniai ir kultūriniai skirtumai (kaip jie gali šitaip organizuoti kasdienį gyvenimą?!); tuomet, pagyvenus keletą mėnesių, pamatai, kad ir čia gyventi galima, kad svetimšališki įpročiai netokie jau prasti (na, gal ir visai gerai čia jie susigalvojo); su laiku prie tų skirtumų pripranti ir jų nebepastebi; galiausiai - grįžęs namo, pradedi abejoti ar tai, kaip gyventi yra įpratę tautiečiai, yra geriausias to variantas (kaip jūs galite šitaip organizuoti kasdienį gyvenimą?). Panašiai ir vyksta, tad nutariau trumpai pasvarstyti apie tai, kas labiausiai užknisdavo (ir kai kas tebeužknisa iki šiol) ir kaip, mano manymu, galima šiek tiek palengvinti adaptaciją ir prisijaukinti Briuselį (arba bet kurią kitą šalį, turinčią tapti laikinais namais):

1. Nepasiduokite melancholijai ir netapkite nuomojamo buto įkaitais. Nors Briuselis - ne Maskva ar Londonas ir juo labiau ne koks kitas egzotiškas miestas, bet stipriai kitoks nei Vilnius, Kaunas ar Klaipėda. Mes į Briuselį atsikraustėm iškart po Naujųjų metų. Palikome snieguose švytinčią Lietuvą ir po poros parų atsiradom purvinam ir lietingame Briuselyje (tai kas čia džiaugsmingo?). Pirmosiomis dienomis niekur nesinorėjo nė kojos kelti. Jei tik būčiau sau leidus - būčiau galėjus ištisas dienas prasnausti nesikeldama iš lovos, praleisti jas įsikniaubus į knygą ar praspoksoti į nesvarbu-ką rodantį televizorių, kad tik nekankintų tas namų ilgesys. Kartais tai sau leisdavau, bet stengiausi kuo dažniau įspirti sau į užpakalį ir išvaryti save iš namų: pasivaikščioti po senamiestį, po savo rajoną, pasiklysti (pasitaikydavo tai ir po tris kartus per dieną), patyrinėti parką, susitikti su Nerijum pietų ar galų gale - pamarširuoti po parduotuves (kaip tik buvo prasidėję išpardavimai, ar pabandyti perprast maisto prekių lentynas vietiniame "GB'iuke". 

2. Imkitės mėgiamos veiklos. Tai ypač svarbu tiems, kurie iš aktyvių dirbančiųjų tampa pasyviais nedirbančiaisiais. Kad nepasmaugtų šitas nereikalingumo jausmas, imkitės mėgstamos veiklos - išnaudokite turimą laiką savo pomėgiams ir tobulėjimui: skaitykite, pieškite, fotografuokite, meistraukite, sportuokite, gaminkite maistą, tyrinėkite restoranėlius, lankykitės muziejuose, knygynuose ar kine, mokykitės ar imkitės kurti tinklarašti. Kodėl gi ne? Man tinklaraštis tapo ne tik savotišku viešu laišku artimiausiems žmonėms, bet ir proga apmąstyti naujus potyrius ir rasti juose pozityvių dalykų. O pažvelgus per šią prizmę - viskas ima atrodyti spalvingiau. Galų gale, jei neturite pomėgių - imkitės savanorystės.

3. Susiraskite draugų. Kai esi dar tik pradedantysis emigrantas, baisiai trūksta namų, mamos, tėčio, brolio, sesės ir draugų. Kad galėtum paprašyti pagalbos, pasiguosti ar po darbo jiems paskambinti ir pakviesti taurei vyno. Ar šiaip, tiesiog šiaip, paplepėti. Žinoma, yra skypai, kurių pagalba galima net ir visą telebalių susiorganizuoti, bet per petį paploti negali, prisiglausti ir apkabinti irgi neišeina. Tad - susibičiuliaukite su vietiniais: kaimynais, belgais, lietuviais ar kitų šalių emigrantais (madingai expatais vadinamais). Kol galėsite jiems patapšnoti per petį - praeis kažkiek laiko, bet bent jau turėsite su kuo pažiūrėti futbolą ar pasidalinti adaptacijos rūpesčiais, sulauksite gerų išgyvenimo patarimų. Užsiregistruokite Belgijos lietuvių bendruomenėje, jų facebook'o puslapyje ir internetinėje konferencijoje, sekite jos ar ambasados organizuojamus renginius ir juose lankykitės. Kaip man pasakė Nerijus Skr., susirasti draugų - tai darbas.

Šiuo atžvilgiu, mums Briuselis buvo gana komfortiškas - čia jau kelis metus gyveno ir Nerijaus, ir mano akademinių metų draugai, taip pat Nerijaus darbo kolegos. Gana dažnai atsikomandiruodavo buvusios skyriokės, tad šį išgyvenimo barjerą įveikėme kur kas lengviau. nes vien jau mintis, kad turi pas ką pasisvečiuoti ar ką pasikviesti į svečius atrodė tikrai guodžianti.

4. Mokykitės kalbos (-ų). Negalėjimas dorai susikalbėti parduotuvėje ar gatvėje gana apsunkina gyvenimą. Ir nors Briuselyje galima nugyventi visus emigracijos metus mokant tik anglų kalbą ar susirodant pirštais, tačiau gebėjimas nors buitiniame lygmenyje susišnekėti su vietiniais belgais kuria nors iš jų kalbų - kilsteli ir savivertę, ir nuotaiką. Daug kas Briuselyje mokosi prancūzų arba olandų kalbų, tad dauguma briuselėnų geranoriškai priima pradedančiųjų klaidas ir visada draugiškai pasiūlo pokalbį pratęsti anglų kalba. Pavyzdžiui, mūsų kaimynas Erikas visuomet su mumis šnekasi angliškai, nors aš kiekvieną kartą atkakliai su juo sveikinuosi "bonjour" ir jo kalba bandau pašnekinti mažąjį Julijų.

Kitas kalbos kursų privalumas - naujos pažintys su žmonėmis, kurie kaip ir Jūs pradeda naują gyvenimą naujoje šalyje ir susiduria su panašiais sunkumais. O bendri rūpesčiai ir patarimų dalybos - puiki galimybė naujai draugystei. Kur daugiau rasite progą susibičiuliauti su ispanu-basku, naujazelandiete-kolumbiete, australu, argentiniečiu-vokiečiu-žydu, korėjiečiu, taivaniete, japone, lenke, bulgare, olande, airiu, vokiete-lenke, keliomis italėm ir ispanėm (čia aš vardinau savo grupiokus)?

5. Stenkitės pažinti šalį - išnaudokite šią galimybę. Sekite vietos naujienas, domėkites kultūriniu gyvenimu, keliaukite. Briuselis ne tik strategiškai puikus taškas visoms kelionėms po Belgiją, bet ir nebrangioms kelionėms automobiliu ar pigiems skrydžiams į bet kurį Europos kampelį. Šiuo privalumu galite pasinaudoti kiekvieną ilgąjį savaitgalį ar tuomet kai negyvai užknisa belgiškas lietus.
O ir pati Belgija - be galo įdomi šalis, turtinga savo istorija, memorialinėmis vietomis, architektūra, daile ir taikomaisiais menais, žavinti išskirtiniais gamtos kampeliais ir kulinariniais siurprizais. Įsigykite kelionių gidą, ieškokite idėjų www.365.be, prisijunkite prie Belgijos lietuvių keliautojų klubo, pasikliaukite tinklaraštininkų patarimais ir stenkitės atrasti kuo daugiau savitų šalies bruožų ir netikėtų privalumų.


6. Kvieskitės į svečius Lietuvoje likusius šeimos nariu ar/ir draugus. Vieną kartą įveiktas atstumas - sutrumpina namų ilgesį. O pasisvečiavę artimieji sušildo naujus namus. Skriskite į Lietuvą, jei tik širdį ims spausti nenumaldomas ilgesio dieglys - Ryanair'as iš Charleroi į Kauną skraidina porinėmis savaitės dienomis. Nes, kam gi save kankinti, jei tik yra laiko ir nors minimalios finansinės galimybės?

7. Būkite atviri kultūriniams skirtumams (nors pradžioje jie tikrai užknisa) ir priimkite juos, kaip tai, ko negalima pakeisti ir dėl ko neverta sukti galvos. Pradžioje tikrai erzina per lėtas aptarnavimas, per lėtas internetas, per lėtai suteikiamos paslaugos, keista šiukšlių atsikratymo tvarka, per brangūs muziejai, kino bilietai be vietų, nepastebimos degalinės, komunos darbuotojų nenoras/negebėjimas bendrauti angliškai, garsų perkošiami namukai, nuomos, elektros, vandens, interneto, telefono ir bankų sutartys, kažkodėl atsiunčiamos olandų kalba arba baro patrono įmitęs dobermanas, apuostantis kiekvieną ateinantį ir plačiais nasrais aplojantis nelabai patikusius. Tačiau visuomet ramina visuomenės atvirumas ir pozityvumas, noras pagelbėti, patari ir nusišypsoti; maloniu tonu ištartas pasisveikinimas, įteikta gatvėje tavo pamesta saga, parduotuvėje pagirta skrybėlaitė, muziejuje suteikta nepriklausiusi nuolaida ar tiesiog atsiprašymas metro, kad vos neužlipo tau ant kojos.

8. Išmeskite iš širdies nesėkmes ir džiaukitės laimėjimais. Nurašykite į nuostolius nesusipratimus ir nemalonias patirtis. Jos niekur nedings, bet geriau kitus pamokyti iš savų klaidų, nei baimintis dar kartą suklysti. Patikėkit, mes irgi apturėjom visokių situacijų - ir elgeta apkoliojo, kad nedavėm išmaldos, ir gavom pylos netyčiom užlindę eilėje, ir buvom apsukti parduotuvėse, ir nemandagiai palydėti komunoje, ir apvogti, ir nesusišnekėjom, ir nusišnekėjom, ir t.t. Tai viso labo - emigranto naujoko kasdienybė :)


Tai tokios mano mintys apie adaptaciją. Man Briuselis nusišypsojo trečią mėnesį šalia Paul'o kepyklėlės, kai po prancūzų pamokos keliavau namo rue Froisart. Kas Jums padėjo išgyventi, susigyventi su persikėlimu ir prisijaukinti Briuselį (ar kitą miestą)?. Ar išvis reikėjo jaukintis, galbūt persikėlimas buvo lengvas ir sklandžiai įsiliejote į daugiatautę Briuselio bendruomenę? Jei turite minčių, kurioms netingit pasidalinti - tai pasidalinkit. Gal kokiam naujokui expatui palengvės perskaičius, kad ne jam vienam sudėtinga pritapti.