Savaitgalis Romoje: šeštadienis pasivaikščiojimas po Villa Borghese parką, pasisėdėjimas ant Ispanų laiptų ir Caffe Greco bei fantastiška vakarienė Trastevere

Pirmosios dvi dienos nepašykštėjo turistinių malonumų. Šeštadienis irgi atseikėjo ne ką menkesnį maršrutą su turistinėmis staigmenomis (ar tokiuose miestuose kaip Roma yra kažko, kas būtų neturistinis? Net jei tas kažkas neįtrauktas į turistinius gidus, vistiek, bus senas, dažniausiai gražus ir kartas - netikėtas). Tausodami kojas pavažiavome metro (negalėjom patikėti Romos metro pigumu -  1 euras už kurį gali važinėtis požeminiais traukinukais pusantros valandos!) keletą stotelių link Ispanų laiptų, bet eidami link jų per aplinkui truputį "nugrybavom" ir nukėblinom iki pat Villa Borghese. Pakeliui dar bandėm patekti į Kapucinų bažnyčią, garsėjančia iš kaukolių ir kitų kaulelių suręstomis kriptomis, bet .. atėjom prasidėjus ilgai pietų pertraukai (nuo 12 iki beveik 16 val.). Tad nieko per daug nepešę pasukom tolyn, link Borghese parko.

Užmetėm akį į F. Borrominio suprojektuotą Šv. Karolio prie keturių fontanų bažnyčią...

...pastoviniavom šalia Berninio Tritono fontano ir taip po truputį priėjom Villa Borghese. 

Parkas didžiulis, suraižytas pasivaikščiojimo takeliais, nubarstytas milžiniškais kankorėžiais, gausiai aplakstytas didelių ir mažų šunų bei šunyčių. 

Kad patekti į pačią galeriją - reikia atlaukti nemažą eilę, o mes tam nebuvom nusiteikę, tad pasėdėję priešais vilą vilaitę ir pailsinę kojeles, nusigavom iki zoologijos sodo.

Į patį jį nėjom, nors mūsų bendrakeleiviai ir buvo užsidegę aplankyti oposumą ir dramblį. Bet mes neparodėm didelio noro, tad mūsų pažintis su gyvūnais apsiribojo skujuočio stebėjimu šalia zoo kasų. 

Iš parko pajudėjom link Piazza del Popolo...

...kirtom prekybinį Romos kvartaliuką ir... 

...sutūpėm ant Ispanų laiptų pakopų pailsėti ir paspoksoti į Prados ir Gucci fone besifotografuojančius kitus turistus. 

Ispanų laiptų vizitą iškilmingai baigėm Antico Caffe Greco. Kur sėdėdami drauge su Bairono, Getės, Gogolio, Kazanovos, Milošo, Stendalio ir visų kitų vaiduokliais sklandžiai gurkšnojom graputę ir espreso. Caffe Greco dailiai aprašė Rolandas Rastauskas, tam aš jau nebedrįstu su juo lenktyniauti:

"Nuo baro artėjo žilas sausylas kelneris su fraku, panašus į visus kada nors knygose ir ekranuose sutiktus jo profesijos brolius. Gera buvo manyti, kad vienoje iš trijų seniausių pasaulio kavinių jis pradėjo dar netašytas paauglys, kuriam kažkas patarė saugoti darbo vietą kaip savo akį. Ta akis turėjo matyti daug ką. Na, jau nebe Byroną su Goethe, nebe Keatsą su Shelly (jų muziejus ir guolis per keliasdešimt žingsnių), nebe Casanovą ar Buffalo Billą, bet italų bohemos ir politikos liūtus jis tikrai matė iš arti. Nuo Nobelio premijų galbūt gaudavo "arbatos". Svita daro karalių, o ponai daro tarnus. Apie graiko Nicola della Maddalenos įsteigtą kavinę mano jaunystės stabas Giorgio di Chirico yra pasakęs: "Štai vieta, kurioje galima laukti pabaigos". Kaip ir pridera metafizinės tapybos grandui, paliko atvirą tą finalo lauką: savo ir pasaulio. Bet topografiją pažymėjo teisingai - tokioje kavinėje viską pabaigti išties būtų tauriausia" (Visą tekstą rasite paspaudę čia).

Iš kavinės darniai, pro visas antikas, šiltus užkaborius bei vakarienei besidengiančius restoranėlius, paržygiavom į savo laikinuosius namus. Pailsėt, nes saulė, giedras dangus, ilgas ilgas pačių nupėduotas kelias - atėmė santykinai daug jėgų. Sunki ta turisto duona. Kaip mano tėtis pasakytų, vilką kojos peni. O taip, Tu teisus, tėti ;)

Na, o vakare... vakare mūsų laukė Irma ir nereali vakarienė "Trattoria da Augusto" (piazza de'Renzi 15). Šiame mažame restoranėlyje, kurio paprastų, bet nepriekaištingos kokybės patiekalų laukiama stovint eilėje +/- 2 valandas, mes suvalgėm visą Romą: tobuliausią avienos sultinį, pasta all'amatriciana...

...virtą avieną su kokiais tai špinatiniais pagardintais citrina, trippa (karvės skrandį), žinoma - tiramisu ir dar pyragą su kedro riešutais...

Vakarą baigėm viename iš Trastevere barų via della Lungaretta. Šarminga aplinka, grappa ir gera muzika... Kai ėjom namo vėl eilinį kartą pro Romos forumą, Rytis pasakė, kad važiuodamas į Romą, svarstė, ar pamatys Circo Maximus, o dabar jau žino, kad tai vienas nuobodžiausių objektų (na, kažkaip taip susakė, kas tuo metu nuskambėjo tiesiai į dešimtuką).

Ir nors Rytis dar pridūrė, kad nebežinotų ką reikėtų veikti pasilikus dar dieną, man buvo taip gaila, kad beliko paskutinis sekmadienis Romoje.