2012 m. lapkričio 18 d., sekmadienis

Atviros durys Cantillon'ų alaus darykloje

Nepraėjo pora mėnesių, o mes kur buvę kur nebuvę vėl atsiradom Cantillon'ų alaus darykloje. Ir dar gi ne bet kada, o praktiškai iškart pragydus pirmiesiems gaidžiams. Na, gal šitoje vietoje kiek ir persūdau, bet kad saulė dar nebuvo pakilus, o pustuščiame tramvajuje važiavome su šeštadienio darbui pasmerktais ir pagirių nukamuotais bendrakeleiviais - faktas. Ir ko mums taip anksti prireikė alaus darykloje (aš paklausčiau to paties, jei man kas nors pasakyti, kad šeštą ryto kėlėsi dėl ...alaus bravorėlio)? O gi tai buvo atvira lambiko alaus varymo diena. Tokios per metus išaušta dvi - viena rudenį, kita pavasarį.


Ryte į daryklą atvykusius smalsuolius, žurnalistus ir alaus mėgėjus Cantillon'ai vaišino puodeliu karštos kavos ir traškiais kruasanais (vien dėl jų buvo verta taip anksti atsikelti). O kas pusvalandį nuskambantis varpas kvietė į pasivaikščiojimus su aludariais po alaus daryklą. Tai, kaip yra verdamas lambikas - briuselietiškas spontaninės fermentacijos alus - pasakojau ankstesniame savo įraše apie Cantillon'ų alaus daryklą, tad šį kartą pasidalinsiu tik keliomis auksinėmis, mus po bravorą vedžiojusio, Alberto mintimis.  O šiose tikrai netrūko aštrių špilkų industriniam alui ir lambiko negeriantiems briuselėnams.


Pasak Alberto, pusę visos produkcijos Cantillon'ai eksportuoja. Pagrindinės lambiką vertinančios šalys - JAV ir Japonija (mat japonams, pasirodo, lambikas primena jų pačių ryžių alų - sakė).


Neseniai šiuo išskirtiniu alumi susidomėjo ir kinai. Su jais darykla sutarties nesudarė, nes anot mūsų gido, kinai nori šio alaus tik todėl, kad jis... populiarus JAV. Tikroji to priežastis, kurią Albertas nutylėjo, o vėliau, besišnekučiuojant prie alaus taurės, ji vis tiek lyg kokia yla išlindo, yra ta, kad darykla negalėtų patenkinti tokios didelės rinkos. Sakote, tegu plečiasi, statosi didesnį bravorą. Bet į šitai besišypsodamas Albertas atsako, kad Cantillon'ai nori išlikti šeimos valdoma alaus darykla, nori išvirti tiek alaus, kiek pajėgia tai padaryti kokybiškai.


O tai, kad kiekviena lambiko statinatė yra išvirta su meile ir atidumu liudija daryklos laimėti apdovanojimai Briuselio alaus konkurse. Albertas sakė (norit tikėkit - nenorint netikėkit), kad Cantillon'ai dalyvavo su tuo pačiu alumi, kurį tiekia ir pardavimui - niekaip specialiai jo negerino (nes ką tu gali pagerinti, kai alus jau prieš  metus supilstytas į butelius? Kaip pasigyrė Albertas, išvakarėse Cantillon'ai atkimšo butelį trisdešimties metų senumo lambiko, kuris buvo kuo puikiausios kokybės ir skonio.


Natūraliai gaminamas lambikas priklauso nuo žmogaus nuojautos ir nuo gamtos - aušinimo temperatūra ir pernakt pasigautos mielės lemia, koks bus alaus skonis. Aludaris niekaip negali kontroliuoti nei lambiko fermentacijos, nei tiksliai nuspėti, koks bus naujos alaus partijos skonis.


Dar Albertas nenuilsdamas kritikavo šiandien skoniams nebejautrų mūsų liežuvį ir cukrumi užterštus skonio receptorius. Prie pasaldinto alaus pripratęs žmogus negali ir nenori gerti rūgštaus lambiko, apyniais pakartinto alaus, raukosi paragavęs šampano, bet net neįtaria, kad mielai maukia už šiuos abu gėrimus porą kartų rūgštesnę... Coca colą. Tik, kad jos rūgštumas paslėptas po gera porcija cukraus. Beveik paradoksas.


O žinote, kokią istoriją Albertas paporino apie apynius? Štai. Brangiausias alaus gamyboje naudojamas produktas - apyniai. Juos aludariai deda į alų ne tam, kad išgautų kartų skonį (kurį suteikia žiedadulkės), bet tam, kad alų užkonservuotų. Tiksliau reikėtų sakyti, kad dėdavo. Taigi, JAV naujai suklestėjus mažoms ir didesnėms alaus darykloms, gerokai išsiplėtė ir apynių rinka - buvo išvedinėjamos naujos aromatinės jų veislės bei ieškoma, kaip sumažinti kartumą. Ir štai - šiandien ten, už Atlanto, "hoppy" tapo aromatingo, vaisių prieskonį turinčio alaus sinonimu.


Užklaustas apie trapistinius alus, Albertas vėl gi nešykštėjo sarkazmo. "Atrodo, kad visi ėmė ir pamiršo, kad Didžioji prancūzų revoliucija tikrai buvo, - šypteli Albertas. - O jos metu iš vienuolynų buvo išvyti visi vienuoliai. Tai koks čia vienuolių alus, jei jo vienuoliai neverda? Ir žinot, kokia mano didžiausia svajonė? Kad kada nors Nigerijos trapistai pradėtų virti lagerį :)". Šmaikštuolis. Galima sutikti su jo kategoriška nuomone, galima ne, bet tiesos joje tikrai esti.


Iki pat tos dienos, kol prancūzai įstatymais apsisaugojo šampaną (koks vynas gali būti vadinamas šampanu), visi gueuze gamintojai etiketėse rašydavo, kad tai - šampano būdu pagamintas alus (kas irgi yra visiška teisybė). Vėliau šį užrašą gavo pakeisti į "tradiciniu būdu pagamintas alus", kuris buvo, švelniai tariant, mažai informatyvus, todėl gimė pavadinimas "gueuze". Taip vadinamas alaus, pagamintas iš lambiko, brandinto vienerius, dvejus ir trejus metus bei pakartotinai fermentuotas buteliuose - todėl - putojantis.


Ką dar Albertas įdomaus pasakojo? Sunku dabar ir prisiminti - Jūs patys užsukit kada pas Cantillon'us ir galėsit pasiklausyti jo pasakojimų. Žinoma, smagiau apsilankyti tada, kai garuoja naujai verdamas alus, šniokščia filtrai ir aplinkui tvyro būsimo alaus aromatai. Kai aludariai sukioja varinių katilų kranelius ir įvairiausias rankenėles, prijunginėja vamzdžius ir paleidžia į darbą įkaitusius katilus. Kai rūsyje sukasi plaunamos statinės, o vėsioje pastogėje iš lėto gimsta lambikas.


Štai šioje el.parduotuvėje galima užsisakyti dėžę Cantillon'ų produkcijos.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą