Galvojau, kad praeis pora dienų po svaitgalio, atsikvošėsiu nuo grožio injekcijos ir galėsiu žmoniškai, neaikščiodama papasakoti, kas su kuo kur kada ką darė. Bet kvošėtis sekasi sunkiai, todėl daug negražbyliaudama, tiesiai šviesiai pasisakau, kad savaitgalį praleidome Ardėnuose - Bouillone, Orvale ir Dinante. Ir atsakingai galiu pareikšti, kad per didelės grožio dozės gali išvesti iš proto. Teisingai, Jurga, paklausei, ar buvau pasakoj. Taip, buvau pasakoj.
Bouillonas - vienas populiariausių kurortų Ardėnuose, įsikūręs Liuksemburgo provincijoje, pačiame Belgijos ir Prancūzjos pasienyje. Žaliuojančiomis Ardėnų uolomis ir vingria Semois upės kilpa apjuostas miestelis skaičiuoja savo tūkstantis kažkelintus metus. X-XI a. Bouillonas priklausė Bouillono-Ardėnų kunigaikščiams, kurių garsiausias buvo Gotfridas iš Bouillono - pirmasis Jeruzalės karalystės valdovas. Karaliumi jis atsisakė vadintis, nes teigė, kad tik Kristus gali būti tituluojamas Jeruzalės karaliumi. O tam, kad galėtų finansuoti paties vadovautą pirmąjį Kryžiaus žygį į Jeruzalę, Bouillono pilį pardavė Lježo vyskupui (prie pinigo pastarojo būta). Amžių bėgyje (čia kaip iš kokio metraščio) Bouillonas kelis kartus keitė šeimininkus, bet iki pat 1795 m., kada miestelį priglaudė Prancūzija, jis, kaip ir Monakas bei Oranžas, išliko pusiau nepriklausoma teritorija. Po belgų nepriklausomybės kovų Bouillonas buvo prijungtas prie Belgijos.
Bouillono puošmena - pavydėtinai gerai išsilaikiusi tvirtovė, pritraukianti ištisas govedas turistų. Pastarųjų džiaugsmui dar veikia kryžiaus žygius pristatantis muziejus, archeologinių radinių ekspozicija, ant kalno stovi bažnyčia, kuri sekmadienį be dvidešimt aštuonios skalambija šv. Mišioms, visą dieną nustatytu maršrutu važinėja turistinis traukinukas, po upę plaukioja baidarės ir kojom minami laiveliai bei veikia visa galybė restoranėlių. Viename jų, "Le Windsor", suvalgėm savo vakarienę ir suragavom vietinio (ir ne tik) alaus. Miestelis taip įelektrintas istorijomis ir "Žiedų valdovo" vertais vaizdais, kad nebūtumėme nė kiek nustebę, jei prie gretimo staliuko būtų prisėdus Mis Marple arba Erkiulis Puaro.
Nakčiai apsistojme, jaučiu, kad viename iš geresnių miestelio viešbučių - Hotel de la Poste - Relais de Napoleon III. Viešbutis toks visai nieko, su stiliuku, istorija (kaip ir viskas šiame mieste) ir keistomis "breakfast included" interpretacijomis (skant, už juos teko susimokėti papildomai). Kažkada seniai seniai jame kurį laiką gyveno rašytojas Emilis Zola, o 1830 m. buvo apsistojęs imperatorius Napoleonas III. Ir kaip šios viešnagės negalintis pamiršti viešbutis teigia, jau tada viešbutis buvo daugiau kaip šimto metų senumo. Tai va, manau, kad jei tas Napoleonas III buvo ne tik imperatorius, bet dar ir malonus žmogus, tai jis tikrai turėjo pažvelgti pro langą ir pamatyti virš miestelio stogų iškilusią bažnyčią bei žaliuojančius šlaitus.
Už kokių 4 km nuo Bouillono, šalia žalio slėnio su dailiomis karvėmis, įsikūręs nedidelis moterų vienuolynas. Po vakarienės ir išsiruošėm jo aplankyti. Net pati neįtariau, kad buvau taip stipriai pasiilgus žalios spalvos, tylos ir ramių karvių... O kai aptikau šlaituose sirpstančias žemuoges... Mieste nėra metų laikų. Mieste tik keičiasi oro temperatūra, lyja arba sninga, bet ir šito miestas išvengia susikūręs dengtas alėjas, šildomus šaligatvius ir kitus miestietiško gyvenimo pagerinimus. Viskas jame būten taip, kaip rašė L.Mumfordas - perkurta ir dirbtina, išgyvenama nedalyvaujant. Na, bet grįžtam prie žemuogių, kurių naikinimo akcijoje sudalyvavau iš širdies, o pakėlus galvą aukštyn - nustebau, kad jau baigia nužydėti liepos.
Beje, Bouillonas siūlo keletą maršrutų pėsčiomis, baidarėmis ir dviračiais. Kažkur netoliese yra slidinėjimo trasa. Sekmadienį upės krantinėje veikė maisto-drabužių ir sendaikčių turgūs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą