Nuo pat vaikystės vis susidurdavau su Rūtom. Darželyje sutikau savo geriausią Rūtą, su kuria sulipom ir susisaistėm visais įmanomais būdais - nuo pamergiavimo ir piršliavimo iki krikštynų. Esam net po viena antklode miegojusios. Po to buvo ir daugiau Rūtų, bet jos mano gyvenime nepaliko ryškesnių ženklų. Tuomet darbe sutikau dar vieną labai gerą Rūtą, su kuria atitikom kirviai kotus profesine, moksline ir darbine prasme. Ji mūsų Tarybos siela ir skrupulinga savo srities profesionalė. Su šia Rūta po viena antklode nemiegojom, bet už tai vidury baltos dienos lipom per tvorą priešais Salomėjos Nėries gimnaziją. Manau, kad šitai - taip pat gana aukštas integracijos laipsnis. Kodėl aš apie Rūtas vietoj Matildos? O gi, todėl, kad šį įrašą skiriu Rūtai, su kuria lipom per tvorą. Dėl profesinių ir asmeninių paskatų (skiriu įrašą, o ne lipom per tvorą).
ODĖ EKSPOZICIJAI
Kai sekmadieninį apstulbus nuo grožio plavinėjau po Orvalo vienuolyną - neišlaikiau Rūtai nepasigyrus nors sms'u, kad esu viename geriausių muziejų savo gyvenime (gali būti, kad tada, estetinio kontūzo pagauta, net parašiau, kad esu geriausiame muziejuje). Bet taip ir yra. Lankytojams yra atviri senojo vienuolyno griuvėsiai, ekspozicija apie Orval alų ir sūrį, naujesnės bažnyčios rūsiai su ekspozicija apie vienuolyną bei žolinės farmacijos namelis (nežinau kaip tiksliai pavadinti). Informacijos pateikiama tik tiek, kiek reikia. Tik tiek, kad nesudvejotum, kad gali ją perskaityti. Neradau informacijos, kada ekspozicija buvo sukurta ir įrengta, bet net mano tik pusiau įgudusi akis atpažino, kad prie jos dirbo profesionalai, o vienuolynas gana plačiai atvėrė iždo skrynelę. Lankytojo interesai apgalvoti iki smulkmenų - jei nedomina vietoje rasti vienuolyno kalvės dirbiniai - gali apžiūrėti šiuolaikinio meno kūrinius - grafiką, origami ir instaliacijas. Jei tai nedomina - gali susipažinti su trumpa rašytine vienuolyno istorija arba architektūrinėmis detalėmis. Kiekvienoje mažoje rūsio patalpoje - keli pasiūlymai. Tikriausiai net nereikia sakyti, kad patalpose veikia automatinė klimato, šviesos ir dar kažko kontrolė. Kad niekur nėra ekspozicijų sergėtojų, kad tai, ko negalima liesti - po stiklu (tiksliau po kažkokiu specialiu plastiku, kuris visiškai neatspindi šviesios, neakina nei žiūrovo, nei fotografo), kas ne po stiklu - tą galima paliesti. O eksponatų tik tiek, kiek reikia, kad norėtum pažiūrėti, kad neatsibostų.
Griuvėsiai verti atskiros pagyrų odės. Užkonservuoti, sutvarkyti ir palikti. Su kaip-tik-tokio-kokio-reikia dydžio etiketėmis, kurias pamatai ir perskaitai. Suvokiant, kad lankytojas sugeba įsivaizduoti, kas šioje vietoje buvo ir kaip galėjo atrodyti. Be jokių butaforinių architektūrinių muliažų ir atkūrinėjimų. Tik tai, kas išliko su nedideliais, konstrukcijas palaikančiais inkliuzais. Viskas parengta profesionaliai ir palikta lankytojui. Jokių nesąmonių. Esu sužavėta. Norintieji gali gauti audio arba gyvą gidą. Iš visos širdies rekomenduoju apsilankyti - tik ne tam, kad apžiūrėtumėte kaip įrengta ekspozicija ir kas mane ten taip galėjo sužavėti, bet tam, kad pajustumėte malonumą būdami išskirtinio grožio legendinėje vietoje.
ORVALO LEGENDA
Kodėl legendinėje? Žinoma, čia verdamas alus - gyva legenda, bet šį kartą aš dar ne apie jį, o apie vienuolyno įkūrimo legendą. Pasak jos, Gotfrido iš Bouillono teta Matilda (be kita ko dar ir grafienė bei našlė) kartą medžiojo dabartinio Orvalo vietoje. Ištroškusi nusprendė atsigerti šaltinio vandens. Nežinia, kaip ji ten gėrė, bet begerdama pametė savo vestuvinį žiedą. Labai susisielojo teta Matilda ir ėmė melstis, kad grįžtų jos žiedas. Taip jai besimeldžiant, į šaltinio paviršių iškilo upėtakis su vestuviniu žiedu burnoje. Teta Matilda labai nudžiugo ir liepė toje vietoje pastatydinti vienuolyną.
ORVALO VIENUOLYNO ISTORIJA
Istorikai pasakoja, kad pirmieji vienuoliai iš pietinės Italijos į Orvalą atvyko 1070 metais. Vietinis grafas Arnoldas de Chiny juos draugiškai pasitiko ir skyrė lopinėlį žemės vienuolynui ir bažnyčiai įkurti. Vienuoliai nieko nelaukę pradėjo statybas, tačiau dėl nežinomų priežasčių, po keturiasdešimties metų jas nutraukė. Grafo Arnoldo sūnus Otonas (Othon), matyt, nelabai norėjo pašonėje turėti nebaigtų statybų, tad pakvietė mažos kanonų bendruomenės vienuolius pabaigti darbus. Pastarieji padirbėjo iš peties ir 1124 metais Verdūno vyskupas Henrikas de Wintonas pašventino bažnyčią. Gana greitai vienuoliai susidūrė su rimtais finansiniais nepritekliais ir pasiprašė cistersų pagalbos.
Cistersų vienuoliai į Orvalą atvyko 1132 m., įkūrė fermą, išsirūpino nemažą plotą dirbamos žemės bei miško ir ėmėsi pertvarkyti bažnyčią pagal savo regulos poreikius. 1200 m. darbai buvo baigti ir pagaliau vienuolynas po truputį suklestėjo. Deja, praėjus penkiasdešimčiai metų, vienuolyną stipriai suniokojo gaisras. Žala buvo tokia didelė, kad vienuolyno vyresnieji buvo pradėję svarstyti, ar nereikėtų jo uždaryti. Atstatymo darbai pareikalavo visų vienuolyno lėšų ir tęsėsi visą amžių. Napoleonmečiu vienuolynas buvo patekęs į prancūzų kareivių rankas. Kaip dažnai nutinka karų metu, kareiviai viską suvalgė, išgėrė, išgrobstė, o ko negalėjo pasiimti su savimi - sugriovė.
Vienuolynas ilgus metus stovėjo nenaudojamas, kai 1926 m. de Harenne šeima, norėdama atkurti vienuolyną, nutarė griuvėsius pasiūlyti cistersų ordinui. Kurie pasiūlytą turtą priėmė ir vadovaujami Domo Marie-Alberto van der Cruysseno per 22 metus visiškai atkūrė vienuolyną. Pagal architekto Henrio Vaeso projektą bažnyčia ir vienuolynas buvo atstatyti ant XVIII a. pastatų pamatų. Vienuolynas kol kas veikia be gaisrų ir kitų nelaimių.
BRAVORAS
Detalūs topografiniai vienuolyno piešiniai ir šalimais esanti vietovė "Apynių laukas" leidžia spėti, kad alus vienuolyne buvo verdamas nuo pat vienuolyno įkūrimo. Vadinamas "skysta duona" jis buvo ne tik svarbi kasdieninės mitybos dalis, bet ir nuolatinis pajamų šaltinis. 1931 m., atkuriant vienuolyną, buvo atnaujinta ir bravoro veikla, tačiau jame dirbo jau ne vienuoliai, kaip buvo įprasta, bet tam pasamdyti pasauliečiai. Pirmasis aludaris buvo vokietis Pappenheimeris, dirbęs su dviem belgais - Honoré Van Zande and Johnu Vanhuele. Ši trijulė, drąsiai eksperimentuodama bei derindama skirtingus gamybos būdus, išrado savitą Orval alaus gamybos technologiją bei ištobulino receptūrą. Kaip sako žinovai, Orval alaus skonį lemia mielės ir apyniai, o ne salyklas, kaip įprastiniuose aluose.
Pradėjus varyti alų, buvo sukurti išskirtiniai buteliai (kėglio formos), etiketės su Matildos žiedą įsikandusiu upėtakiu bei bokalai.
Visos lėšos, gautos už parduotą alų yra skiriamos labdarai ir vienuolyno išlaikymui. Iš to, ką matėme viešėdami, galiu tik patvirtinti, kad Orval alaus išgeriama daug. Bravoro produkcija eksportuojama į daugiau kaip 15 šalių. Vien amerikiečiai, britai ir australai kiek gali jo išgerti! Šio alaus galima paragauti 354-iose kavinėse, kurių net 255-ios įsikūrusios Belgijoje, po 20 Prancūzijoje ir Italijoj, 4 JAV ir kt.
Šalia vienuolyno yra įkurta kavinė "A l’Ange Gardien" (3 Route d’Orval, B-6823 Villers-devant-Orval), kurioje galima paskanauti vienuolyno sūrio ir pilstomo Orval alaus (vienintelėje vietoje!).
ETC.
Vienuolyno parduotuvėlėje galima įsigyti vienuolyne pagaminto "Piligrimų" kremo kojoms, alaus mielių tablečių, sūrių, alaus, alaus taurių ir kitų suvenyrų.
Lankytojams atviras tik senasis vienuolynas. Į naują veikiantį vienuolyną galima pažiūrėti pro langelį. Arba vienuolyno svečių namuose galima apsistoti kaip maldininkui, iš anksto susitarus. Bravoras ir sūrinė lankytojų nepriima.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą