Šiandien mirė aludaris Pierre Celis (86), kuris pasauliui išsaugojo vieną populiariausių balto alaus rūšių - Hoegaarden Witbier. Ir ta išsaugojimo istorija turi daugybę "bet", "nes", "o", "tačiau".
P. Celis gimė Hoegaarden'e, kuris nuo XIX a. garsėjusio baltais alais, bet tas garsas ėmė ir nuslobo - nes, nutik tu man taip, neliko nei vieno baltojo alaus darytojo. O tada varyti baltą alų pradėjo pienininkas P. Celis.
1965 m. pirmosios Hoegaarden'o statinaitės išriedėjo iš buvusios karvidės. Po truputį De Kuis bravoras sėkmingai įsibėgėjo, bet 1985 m. kilo nesėkmingas gaisras. Į pagalbą P. Celis'ui atskubėjo ne kas kitas, o stambus alaus gamintojas Interbrew, šiandien žinomo kaip AB Inbev. Ir jis ne tik padėjo atstatyti ir naujai įrengti P. Celis'o bravorą, bet ir perėmė dalį (matyt, kad nemažą) akcijų.
1995 m. AB Inbev nusprendė šio alaus gamybą perkelti iš Hoegaarden'o į Jupille mieste buvusią daryklą, bet kilo didžiulis nepasitenkinimas, murmesys ir protestai, kurie privertė AB Inbev apsigalvoti ir palikti šią alaus daryklą ramybėje, t.y. Hoegaarden'e. O specialistai savu ruožtu pačepsėjo putotomis lūpomis ir visu rimtumu patvirtino, kad baltasis alus, išvarytas Jupille darykloje buvo v i s i š k a i kitoks nei Hoegaarden'o bravore. Gal taip ir buvo, o gal ir ne, bet siekant išsaugoti alaus savitumą, darykla buvo palikta Hoegaardene.
Na, o P. Celis, gana greitai po gaisro, savo daryklą galutinai perleido AB Inbev ir išvyko alaus varyti į JAV, Teksasą. Čia 1992 m. įkūrė Celis bravorą, kuriame, pasak jo, alų virė pagal tikrąją Hoegaarden'o Witbier'o receptūrą. Na, istorija vėl ėmė kartotis - bet daryklą įsigijo Miller, kuri vėliau ir įrangą, ir vardą pardavė Michigan Brewing kompanijai.
Belgijoje Hoegaarden'o alus tebevaromas iki šiol. Maišomas su citrinom, avietėm ir vanile, ir dar kažkuo.
O Hoegaarden'o tėtis, P. Celis, ėmė ir numirė. O galėjo dar kartą pabandyti užsukti savo tikrojo alaus bizniuką. Ir dar, manau, kad apie P. Celis'ą galėtų kas nors sukurti visai tikusį filmą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą