Midijų ir austrių fermos Zelandijoje. Skanūs prisiminimai ir trumpi pagalvojimai

Pavasarį galvojau, kad jau nebegrįšiu į "Briuselio kopūstus". Labai jautru buvo čiupinėti neužsitraukusius išsiskyrimo sopulius. Kai esi toks nelaimingas, kad viskas erzina ir liūdina. Esi piktas ir nusivylęs. Toks liūdnas, kad net gražūs prisiminimai nusėda kažkur giliai galvoje po adaptacijos gedulais. Ir negali pasakoti apie tai, kad tada ir ten buvo gražaus, ką norėtum dar ir dar kartą pakartoti. Negali net padėkoti kaip reikiant Tave išlydėjusiems draugams ir negali planuoti pirmo apsilankymo ten, iš kur išvažiavai. 

Trumpiau tariant, grįžimas namo yra sunkus. Ir turi išlaukti, išgedėti iki giedros ir ramybės. Ir gera, kai greta yra žmogus viską suprantantis ir viską tą patį jaučiantis. Ir gerai, kad retkarčiais susitinkantis ex-expatų būrelis dalinasi tomis pačiomis patirtimis. Taip paprasčiau, nors iš kasdienės kalbos ir nepradingsta "kai mes gyvenome Briuselyje...". Tikriausiai, kad niekada ir neišdils. Nes patirtys ir jausmai lieka.

Kurį laiką jau knieti prisiminti ir pasidalinti viena kita gražia diena iš Europos vidurio. Tai šiam kartui - vien išvyka su Kornelija ir Laurynu į Zelandiją (Zeeland), į Yerseke austrių fermas ir jūros gerybių restoranus. Pasakojimas bus publikuotas "Virtuvėje nuo... iki", bet čia toks šiek tiek adaptuotas ir asmeniškesnis.

Belgiški vafliai iš Lježo ir iš Briuselio

Lježo vafliai (foto pasiskolinta iš http://www.eatthestreethawaii.com)

Man atrodo, kad Belgijoje kepamus, vietinių bei turistų baisiai mėgiamus vaflius pavadinti tiesiog "belgiškais" yra taip pat netikslu, kaip ir Lietuvoje kepamą duoną, pavadinti paprasčiausiai "lietuviška". O jei juoda? O jei rauginta? O jei balta? O jei plikyta? Tai taip ir su "belgiškais" vafliais. Ir nors galima atsidusėti, kad kiek šeimininkių - tiek ir "belgiškų" vaflių, tačiau ne visai taip.

Yra skiriamos dvi pagrindinės belgiškų vaflių rūšys: Briuselio ir Lježo vafliai. Pastarieji yra žinomiausi ir tikriausiai, kad populiausi mieliniai vafliai su įkeptais traškiais cukraus gabaliukais (mano mėgiamiausi). Lježo vafliai yra stori, sunkūs, drėgni ir visuomet netaisyklingos formos. Tuo tarpu bemieliai Briuselio vafliai yra lengvesni, puresni, taisyklingo stačiakampio formos. Purumo jiems suteikia gerai išplakti kiaušinių baltymai.

Ir vienų, ir kitokių vaflių galite paragauti Briuselio užkandinėse, kavinėse, nusipirkę kepyklėlėse ar iš dainuojančio autobusiuko :)

O štai ir skirtingų vaflių receptai:

Katino kelionė į Lietuvą

Į Lietuvą keliavo ne tik Katinas, bet ir mes. Ir visiems trims buvo gana sunku. Žinoma, Katinui buvo ne tiek sunku, kiek baisu. Gi niekas jo neklausė, ar nori iš multikultūrinio Briuselio persikelti kiek šiauriau - į Vilnių. Ir nežinojo jis vargšas, kada ir kaip baigsis jo Ilgoji Kelionė.

Geriau pagalvojus, įtarimai katiniškoje galvoje galėjo kilti kiek anksčiau, kai iki Kelionės likus 2 savaitėms, jis buvo nuvežtas pas veterinarą, kuris įdėmiai apžiūrėjo akis, ausis ir pauodegį, nuodugniai išminkė papilvę ir į pakaklę įspraudė mikroschemą. Gali būti, kad Katino nė kiek nedžiugino mėlynas ES žvaigždutėmis išpuoštas pasas, liudijantis jo rainumą ir prastą kilmę.

Birželio pasivaikščiojimas po mikroskopinį Durbuy miesteliuką

Apie Durbuy - tituluojamą mažiausiu pasaulio miestu - jau esu pasakojusi, todėl labai neišsiplėsiu. Dar kartą užsukau čia su savo anyta ir šešuru. Po savaitgalio Paryžiuje (apie kurį galbūt kada irgi papasakosiu) pirmadienį leidome važinėdamiesi po Belgiją. Tradiciškai aplankėm Namur'ą, palei upę vingiuojančiu senuoju keliu pasiekėm Dinant'ą, iš kurio pasukom link Durbuy, iš ten - į Huy ir neatsimenu pro kur grįžom į Briuselį vakarieniauti.

Diena Turine

Porą dienų paslidinėję išsiruošėm aplankyti ranka pasiekiamo Turino. Italija… nemėgstu romantizuotai dūsauti, bet tie keli kartai šioje nuostabioje šalyje buvo persmelkti saulės, draugystės ir tokio beveik apčiuopiamo kutulio gerklėje, kuris ima ir kvatokliškai plyšta tarp skliautuotų Bolonijos gatvių ar lyg pukuotas žvėris nusirita numintais Romos šaligatviais. Trumpiau tariant, Italija yra gerai. Net ir sausio pradžioje, su šiek tiek saulės ir prieš ją besišildančiais katinais bei seniokais. Taigi, Turinas.

Slidinėjimas prancūzų Alpėse

Aukščiau tik dangus

O po viešnagės Londone išsiruošėm slidinėti. Į Alpes. Į nediduką Valfréjus (Valfrėžiu) kurortą šalia Prancūzijos-Italijos sienos. Kurorčiukas nutūpęs maždaug 1550 m aukštyje, viršum Modane miestelio. Slidinėjimo vietą pasirinkom panaršę labai geroje internetinėje svetainėje www.ski-france.com, kurioje informacija pateikta ne tik anglų, bet ir lietuvių kalba. Kadangi nesam labai agresyvūs slidininkai, labiausiai susigundėm Valfréjus įrengta 13 km mėlyna "Jeu" trasa. Dar neišvažiavę planavome, kaip leisimės ja iki pat namų pro karinius bunkerius, miškelius ir kalnų viršūnes.

Kaip labai gerai yra turėti Katiną

Jau senokai galvoje brendo visas sąrašas punktų sakymų apie tai, kaip yra labai gerai turėti katiną. Arba kitaip - kaip puiku būti turimam katino. Gi taip apie katinus sakoma, kad jie suteikia žmogui laimės jausmą leisdami jais rūpintis (atseit, man tai nereikia tavęs, bet jei jau tau reikia manęs, tai gali manimi rūpintis).

Tai tas didžiausias gerumas gyvenant su katinu ir yra galėjimas pamaloninti savo Katiną arba pasijusti Katino mylimam. Tada, kai jis teikiasi ateiti pas tave į lovą ir užsiropštęs ant krūtinės pasisukioja ir įsitaiso taip, kad arba visiškai užstoja skaitomą knygą ar spoksomą filmą arba taip, kad jo gražusis užpakalis būtų beveik šalia tavo veido. Taigi, pagal katinišką suvokimą taip yra labai fainai. Gerai, kad Katinas leidžia jį pasitaisyti. Arba Katinas mėgsta ateitį į lovą vakare, kai mes sukrentam nakties miegui. Dažniausiai jis kukliai įsitaiso savo vietoje kojūgalyje, bet pasitaiko ir taip, kai jis savo prieraišumą išrango skersai mūsų kojų arba lovos viduryje. Ir labai malonu jausti šiltą kamuolį, kuris prisispaudęs prie blauzdos (arba ją prispaudęs) murkdamas užmiega, o gerokai po vidurnakčio pajunta norą išsilaižyti kailiuką ir dar kartą naujai įsipatogina taip, kad dažniausiai mano kojoms paprasčiausiai nebelieka vietos. Tada bandau kažkaip įsitekti mūsų trijų lovoje ir stengdamasi nepažadinti Katino (nes labai jauku, kai jis šalia) pratinuosi užmigti pačiomis neįtikėtiniausiomis pozomis - supintomis ir lyg kokios persikreipusios žirklės keistai suglaustomis kojomis, pusiau ant nugaros - pusiau ant šono ir panašiai (gyvenantys su katinais - puikiai supras). Galiausiai nutirpsta kuri nors viena neaišku kaip paguldyta kūno dalis ir man besipatoginant pažadintas Katinas pabėga lauk.

Šeimyniški Naujieji metai Londone

Arklio metus sutikom Londone. Nežinau, ar tai į gerą, ar į blogą, bet sutikom smagiai. Kita vertus, ar ne arkliui skirta visą laiką svetimais keliais risnoti?

Antverpeno ChinaTown'as

Jei jau taip nuoširdžiau - tai toks ten town'as, verčiau reikėtų sakyti, kad China Street'as. Nes taip ir yra. Vienintelis oficialiais vartais prasidedantis kinų miestelis Belgijoje tėra viena gatvė su labai menkais satelitais gretimose gatvelėse (aišku yra visa azijietiška gatvė Briuselyje, bet be vartų ir be liūtų).

La Buvette

Jau ilgai dūsavau dėl Nicolas Scheidt. Dėl jo rudų akių ir švelnių rankų, kuriomis jis sukuria nuostabiausius patiekalus ir gastronominius fejerverkus. Net drįsčiau tvirtinti, kad krito jis man į akį dar jo paties nė nemačius. Po to kažkas sumaišė nors trupučiuką pasimėgauti jo talentu "Culinaria" savaitgalio metu, bet kai jis pats ant mūsų staliuko padėjo užkandį iš laukinio upėtakio ir jūros pakrančių žolių …beveik pašnibždom visai mūsų kompanijai pasakiau, kad čia JIS.

Kalėdiniai žaisliukai

Po tokiu pavadinimu galima parašyti labai filosofišką rašinėlį apie parduotuves, (kalėdinius) pirkinius ir prekybos centrų raginimus perkant pajusti "klėdinę dvasią". Bet nerašysiu, nes šiais metais manęs tai nežeidžia ir man tai nė kiek nerūpi. Geriau pasidalinsiu keletų adresų, kur galite rasti vintažinių, elegantiškų ar kvanktelėjusių kalėdinių žaisliukų:

Flamant - užsukite į Sablono aikštėję įsikūrusią interjero prekių parduotuvę, jei eglutę norite aprėdyti elegantiškais ir solidžiais papuošimais.

Mano mėgstamos Briuselio šokoladinės

Kalbėti apie šokoladą Belgijoje - tai tikriausiai taip pat banalu kaip apie cepelinus Lietuvoje ir neišsemiama kaip apie pastą makronus Italijoje. Šokolado parduotuvėlių arba šokoladinių galima rasti kiekvienoje Briuselio prekybinėje gatvelėje ir aikštėje, jau nekalbant apie tokias turistines miesto vietas kaip Saint Hubert galerijos, senamiestis ar Grand Sablon aikštė. Trumpiau tariant, šokolado čia galima gauti visur ir visokio. Gero ir blogo. Juodo ir balto. Tiražuojamo fabrikėliuose ir lipdomo rankomis.

Šokolado gyvendami Briuselyje nepradėjo valgyti daugiau, bet pradėjom rinktis aukštos kokybės juodąjį. Aš išvis pamėgau briutą. Tiesą pasakius, tai Belgijoje net parduotuvinis "Cote d'Or" yra stipriai geresnės kokybės nei suvenyrinė "Rūtos" produkcija (deja…). Vat, kuo po trijų metų Belgijoje pradėjau bjaurėtis - tai burnoje į neaiškią košę virstančiomis kakavos ir sojos plytelėmis.

O štai čia šokoladinių ir parduotuvėlių sąrašas, kuriose lankomės, kai norisi šokolado:

Culinaria on Tour - mišelininis ketvirtadienis Sablone

Mario Elias iš "Le Cor de Chasse"

Šį rudenį vis juokais pasiskųsdavau, kad tiek Brisuelyje mišelininių restoranų, o iki šiol nesu nei viename jų buvusi. Ir štai, ketvirtadienio vakarą Sablone spėjau aplankyti net keturis tokius. Na, tiksliau paragauti keturių žvaigždėtų restoranų šefų sukurtų patiekalų: Julien Burlat iš "Le Dôme", Mario Elias iš "Le Cor de Chasse", Pascal Devalkeneer iš "Le Chalet de la Fôret" ir Sang Hoon Degeimbre iš "L'Air du Temps". Visi jie buvo baisiai skanūs (kažkaip nerandu geresnio epiteto) ir su vienokiu ar kitokiu netikėtumo elementu. 

 Pascal Devalkeneer iš "Le Chalet de la Fôret"

Ragavimus pradėjom nuo "Le Chalet de la Fôret" virtuvės. "Cappuccino de saison" ("Sezoninis kapučino") - nebepamenu kokia tai slėgta mėsytė, šukutė, skrudinti riešutai, džiovintos spanguolės ir dar kažkas, ko nesugebėjau visame skanume atskirti. Tikrai, kad nepriekaištingas Pascal'io Devalkeneer'io kūrinys.

Culinaria on Tour - gurmė noktiurnai Sablone

www.culinariasquare.com

2009 m. Michelin'ų ir Gault&Millau žvaigždžių dulkėmis rankas susitepę Belgijos šefai pirmą kartą žengė iš savo virtuvių į palapines. Iš jų matymo bei ragavimo malonumą dovanojo gastronomijai neabejingiems miestelėnams bei miesto svečiams. Taip ėmė ir gimė nuostabus, mano manymu, projektas Culinaria, kuriam komplimentų nešykštėjo nei spauda nei tinklaraščiai. Kiekvienais metais šventė paįvairinama netikėtumais ir naujovėmis: atviromis (laikinomis) šefų virtuvėmis, meistriškumo pamokomis, susitikimais su Belgijos gastronomijos žvaigždėmis, kuriems (ir susitikimams, ir žvaigždėms - pažvelkit į žemiau esančias jų nuotraukas - Damien Bouchéry, Nicolas Scheidt, kuris šiuo metu dar šiek tiek dailesnis) beveik neįmanoma atsispirti ir pan. Trumpai tariant, gėrių gėris.

Ir šitas gėris šiais metais išlindo į gatvę slapyvardžiu "Culinaria on Tour". Taip visai paprastai tie patys žvaigždėti šefai ruoš gatvės stiliaus užkandžius Briuselio senamiestyje, Sablono aikštėje, paskutinį lapkričio savaitgalį (11.28-12.01). Ir ne šiaip užkandžius, o siurrealistiškus užkandžius, nes tokią temą sugalvojo organizatoriai. Man jau dabar baisiai smalsu.

Šventės dienomis Sablone šeimininkaus 16 žvaigždėtų Belgijos šefų štai tokia eile (meniu galite pasitikrinti čia):

Bib Gourmand 2014 Briuselyje

Prieš keletą dienų pasidalinau Michelin'o žvaigždutėmis įvetintų Belgijos restoranų sąrašu, o šįkart jį papildau briuselietišku Bib Gourmand sąrašu. Na, nes pati paskaičiavau, kad dar neteko mėgautis nei vieno žvaigždėto šefo išmone ar dėmesiu, todėl gal daugiau naudos bus iš šio sąrašo, į kurį patenka restoranai, kuriuose galima pasimėgauti trijų patiekalų (užkandis, pagrindinis patiekalas, desertas) vakariene už 35 eurus. Paprastai tokia vakarienė vadinama "meniu" ir suteikiama galimybė rinktis iš poros užkandžių, poros karštųjų patiekalų ir deserto. Vynas ir kiti gėrimai į šią dailią kainą neįtraukti ir vakarienės kainą gali kilstelti dar 20, 30, 40, 50 eurų - priklausomai nuo to, kokiais gėrimais mėgausitės.

Kita vertus, man visuomet įdomu, ar tie vertintojai tikrai spėja paragauti visų, kad ir Briuselio restoranėlių ir restoranų patiekalų. Teko skaityto, kad jie turi per daugiau kaip 90 metų gerai "nušlifuotus" metodus, bet vis tiek, neįtikėtina, ar ne?

Taigi, Briuselyje yra net 19 virtuvių, kurių šefai svečius vaišina "gerais ir nebrangiais" patiekalais. Ir štai - jų sąrašas (Bruxelles-Ville - tai Briuselio senamiestis, dar vadinamas ir Žemutiniu miestu):

Bar BIK (Brussels International Kitchen) (Bruxelles-Ville)
La Belle Maraîchere (Bruxelles-Ville)
La Branche D'olivier (Uccle)
La Brasserie De Bruxelles (Bruxelles-Ville)
La Villa Lorraine  (Bruxelles-Ville)
La Brouette (Anderlecht)
Le Coq en Pâte (Woluwé-Saint-Lambert)
Les Deux Maisons (Woluwé-Saint-Pierre)
French Kiss (Jette)
Jardin de Pékin  (Woluwé-Saint-Pierre)
JB (Bruxelles-Ville)
Kokuban (Bruxelles-Ville)
Mamy Louise (Saint-Gilles)
La Manufacture (Bruxelles-Ville)
De Maurice à Olivier (Woluwé-Saint-Lambert)
Maza'j (Auderghem)
Le Ventre Saint-Gris (Uccle)
Wine Bar Sablon (Bruxelles-Ville)
Wine in the City (Jette)

Vyno mugė Kortenberg'e

Kai ruduo ima įsižiemoti, Belgijoje išsirikiuoja visa eilė vyno švenčių ir mugių. Ne tai, kad jos būtų labai rimtos (išsk. labai komercinę Briuselio Mega Vino), bet kiekvienas miestelis pasiorganizuoja kokį savaitgalį degustacijų, kad nereikėtų į sostinį ar didmiestį vykti. Tegu vynas einas pas žmonės, o ne žmonės jo ieško ;)

Šeštadieniai dviese: Jonas Mekas, Van der Weydenas, Indija, Gerbaud šokoladinė ir kiti geri dalykai

Briuselio vitrina. Norėčau tokio arbatinuko

Atšalo Briuselis. Baigiasi ruduo ir ateina pats nemaloniausias žiemos-ne-žiemos laikas, kai anksti temsta, kartas nuo karto drengia smulkus lietus, pilkai aptrauktas dangus, dūsauja šiaurės vėjas ir anksti temsta. Briuselis atsisuka, sakyčiau, gana šlykščiu profiliu ir geriau jau klaidžioti po jo vidinį pasaulį, nei stengtis pliurzėje ir darganoje įžvelgti kažką romantiško. Geriau vakarais ir savaitgaliais klaidžioti po galerijas ir muziejus, gerti karštą Gerbaud arba Blondeelio šokoladą, mėgautis pašnekesiu jaukioje vyninėje, ragauti gerą kavą, lankyti kino teatrus ir namuose garinti kiniškus koldūnus. Kad būtų jaukiau, kad rankos ir nosys nežvarbtų, kad širdys džiaugtųsi šiltais vakarais.

Michelin 2014: žvaigždėti Belgijos restoranai

Kuomet Michelin'as paskelbė 2014 m. žvaigždėtus Belgijos restoranus, vietos restoranų gidai ir rašeivos ėmė džiūgauti, kad Briuselis ėmė ir aplenkė Berlyną, Milaną ir Romą. Belgijos sostinėje žvaigždutėmis ir riebaus padangų žmogučio atvaizdais apklijuotos jau 16 restoranų durys, iš kurių du buvo pastebėti ir įvertinti tik šiais metais. Šie naujokai ir padėjo Briuseliui išsiveržti šiek tiek toliau į  priekį. 

Šie du restoranai - Christophe'o Hartiquest'o (Kristofo Hartikesto) vadovaujamas Briuselio "Bon-Bon" ir kurortinės Knokės-Heist "Bartholomeus" užsitarnavo po antrą žvaigždutę. 18 restranų, kurių du įsikūrę sostinėje, šiais metais užsitarnavo po pirmąjį Michelin'o įvertinimą. 

Kaip bebūtų gaila, net 7 restoranams vertintojai šiais metais nuplėšė garbę ir liepė nuo durų nusikrapštyti lipdukus. Tarp šių nelaimingųjų (apsileidėlių?) atsidūrė ir Briuselio Jaloa, į kurią visus metus taikiausi paragauti jūros ežių. Gal ir gera naujiena tas jų nuvainikavimas - gal šiais metais jie dės daugiau pastangų (ir gal net kiek sumažins kainas)?

O štai visi Belgijos restoranai, įvertinti Michelin žvaigždėmis:

3 žvaigždutėmis

De Karmeliet - Brugge
Hertog Jan – Brugge – Sint-Michiels
Hof van Cleve – Kruishoutem

Blegny anglies kasyklos

Vartai į Blegny kasyklos teritoriją

Blegny anglies kasykla, kurią aplankėme darganotą ir vėjuotą lapkričio dieną, yra viena iš keturių kasyklų visoje Europoje, į kurias lankytojai gali patekti senaisiais šachtininkų šuliniais ir keltuvais. Nežinau, ar tai tikrai labai svarbus turistams atiduotų kasyklų bruožas, tačiau, vienok, smagu ir šiek tiek baugu metaliniame narve kristi tiesiai į anglies tamsą.

Prieš leidžiantis į šachtas visi ekskursantai aprengiami uniformomis ir uždengiami šalmais

Pirmieji vietovėje esančius anglies išteklius pradėjo naudoti Val-Dieu vienuolyno gyventojai dar XVI a., o XVIII a. pabaigoje buvo išraustos pirmosios galerijos, 1850 m. buvo įrengtos garinės mašinos, naudotos anglies kasyboje. Na, o 1882 m buvo įkurta Société anonyme des Charbonnages d'Argenteau-Trembleur. Sujungus du greta buvusius domenaus, kasyklai atiteko beveik 900 ha plotas, buvo įrengtos specialios geležinkelio linijos produkcijos pristatymui, tačiau tai tai neišgelbėjo įsteigtos įmonės nuo bankroto. 

Lježo Guillemins traukinių stotis

Man mylimiausias pastatas Lježe, kurio nenukonkuoja nei katedra, nei bažnyčios, nei tvirtovė, nei upės pakrantė, nei kalėdinės mugės. Lengvai atpažįstamas Santiago Calatrava kūrinys pamalonina akį lengvomis beveik kosminėmis konstrukcijomis, erdve ir kaip visuomet - išgryninta industrine estetika.