La Buvette

Jau ilgai dūsavau dėl Nicolas Scheidt. Dėl jo rudų akių ir švelnių rankų, kuriomis jis sukuria nuostabiausius patiekalus ir gastronominius fejerverkus. Net drįsčiau tvirtinti, kad krito jis man į akį dar jo paties nė nemačius. Po to kažkas sumaišė nors trupučiuką pasimėgauti jo talentu "Culinaria" savaitgalio metu, bet kai jis pats ant mūsų staliuko padėjo užkandį iš laukinio upėtakio ir jūros pakrančių žolių …beveik pašnibždom visai mūsų kompanijai pasakiau, kad čia JIS.



Į  kritikų ir foodistų išgirtą "La Buvette" nužingsniavom aštuoniese (oi, devyniese) prieš išsiskirdami švęsti Kalėdų. Prisipažinsiu, kad šio restoranėlio vaizdas mane persekiojo beveik visus tris metus - pirmiausiai apie jį perskaičiau savaitiniame žurnaliūkštyje "Agenda" (jo valgytojai, beje, pateikia labai taiklias rekomendacijas ir pastabas). Vėliau, vieno vakarinio pasivaikščiojimo metu, jį ir "Le Café des Spores" atrado Kornelija su Laurynu. Na, ir taip prasidėjo mūsų kelionė pas Nicolas.

Šventinei vakarienei pasirinkom pilną, 10 patiekalų vakaro meniu (mat galima pasirinkti ir dviem patiekalais sutrumpintą ir šiek tiek pigesnį meniu variantą). 4 šalti užkandžiai, 3 karšti patiekalai (nors ir užkandžio dydžio) ir 3 desertai. Patiko viskas, gal mažiausiai nustebino ėrienos slėgtainis, tačiau tas citrininio padažo lašas patiekalui suteikė kibirkščių.

Vakarienę pradėjome laukinio Šveicarijos upėtakio užkandžiu. Silpnai sūdytą upėtakį Nicolas patiekė su valgomuoju verpstinu ir jūros pakrančių žolelėmis (jūros petražolėmis, salikornais ir kitomis, kurių pavadinimų nežinau nei prancūziškai, nei lietuviškai).

Antrą užkandį atnešęs Nicolas paaiškino, kad tai ilgai troškintos ėrienos slėgtainis su žaliuoju ridiku ir citrinų padažu. Kaip jau prasitariau pradžioje, mane šis patiekalas mažiausiai nustebino, nors tikrai pripažįstu, kad minkštutė ėriena buvo puiki.

Trečiasis užkandis sulaukė šiltų mūsų staliuko ovacijų - oho, ir sugalvok tu man šitaip: romėniškų salotų lapai įdaryti rikota ir apiberti karamelizuotomis bolivinių balandų sėklomis. Iš tokių paprastų produktų gavosi labai neprastas užkandis - nuspręsta bandyti kažką panašaus namuose.

Stebuklingą salotą sekė stipriausią įspūdį palikęs patiekalėlis. Kaip, kad banaliai galima būtų sakyti - abejingų jis nepaliko - vieniems patiko, kitiems - netiko. Mane labiausiai nustebino Nicolas išspaustas deginto šieno aliejus (nemaniau, kad ir toks yra - žinoma, niekada labai daug apie aliejus ir negalvojau), suteikęs tokio keisto, beveik efemeriško prieskonio nuplikytai Bretanės austrei, patiektai geldelėje su porterio padažu, jaunų salierų stiebais ir jūros kopūstais.

Penktas ant stalo atkeliavo aštuonkojo čiuptuvas su gana ryškaus skonio sultiniu, ant grotelių keptu poru ir rūgštynėmis. Poro, maniau, kad nevalgysiu - mano tokie gana komplikuoti santykiai su visais svogūniniais augalais, bet tikrai nesuklydau paragavus… salsvas poras žiauriai gerai sugrojo su sūrokame sultinyje vizgančia aštuonkojo koja.

Po ryškiaskonio octopuso Nicolas mums atnešė po švelnų bulvinį kukulaitį su kapota krabų mėsa ir salierų šiaudeliais. Paprasta. Sezoniška. Skanu.

Karštųjų užkandžių fejerverku tapo iki begalybės gerai ištroškinta jautiena su morkomis ir žiedinių kopūstų piurė. Neįtikėtina, bet mėsytė paprasčiausiai ištirpo burnoje. Ir norint nelabai buvo kaip ilgiau pasimėgauti sodriais jautienos skoniais.

Sūrius praleidome (ai, neįpratom kažkaip sūriais užbaigti vakarienės - gal ir blogai, nežinau) ir gana nekantriai laukėme desertų. Gi trys - sakyčiau, tikra svajonių vakrienė :) ir visi jie buvo žiauriai geri. Pirmas - kriaušė su peletrūnų ledais, baltojo šokolado putėsiais ir citrininiais morengiukais.

Antras vakaro desertas - panettone gabaliukas su mangų šerbetu ir pieno putėsiais (šities buvo negailestingi).

O paskutinį vinį tą vakarą į mūsų stalą įkalė šokolado tarta su sūdytomis praliné plokštelėmis ir juodojo šokolado šerbetu… BUM.

Vakarienė buvo labai gera. Pirmiausia - kompanija (su kuria ir kebabus valgant niekada nepritrūksta kalbų ir juoko), antriausia - puikus maistas, trečiausia - kelis kartus mūsų staliuką aplankęs Nicolas, ketvirčiausia - jauki restorano atmosfera. Nebėra jau kaip ir sakyti, kad restoranėlis įsikūręs buvusioje mėsinėje. Ne ne ne. Pirmasis aukštas - ardekiškoje mėsinėje, o antrasis - gyvenamojo namo apartamentuose. Tai ir jautiesi taip, tarsi užsukęs pas kažką į namus.

Trumpiau tariant, mielai užsukčiau pas Nicolas dar kartą.

Mums vakarienė sukainavo po 55 eurus (meniu be austrės ir bulvinio kukulio būtų atsiėjęs po 45 pinigus). Už sūrius tektų primokėti dar po 7 eurus. Papildomai kainavo išgertas vynas bei vanduo.

Jei dar trumpiau - vakarienė verta kiekvieno išleisto pinigėlio.