Savaitgalis Romoje: pirmas vakaras, vakarienė "Il Portico" ir pažintis su Bocca della Verità

Iki fantastiško savaitgalio Romoje, Italijoje lankiausi tris kartus, bet visuomet tame pačiame mieste - Raudonojoje, Protingojoje ir Riebiojoje Bolonijoje, kuri be abejo verta atskiro pasakojimo. O į Romą mus išviliojo geri bičiuliai Rytis ir Renata. Ačiū jiems, nes kitaip dar ilgai nebūtumėme išsiruošę ir tik planuotumėme, planuotumėme, planuotumėme...

Bilietus pirkome dar sausio mėnesį, tad nebuvo jie ypatingai brangūs. Dviems žmonėms kelionė pirmyn-atgal Brussels airlines lėktuvu tekainavo 160 eurų. Sudėjus visus mokesčius ir transportavimosi į/iš oro uosto kaštus, pamatėm, kad Ryanair'as būtų kainavęs keturiais ar penkiais eurais brangiau, tad kodėl nepasirinkus Briuselio avialinijų?

Nusigavimas iš Fiumicino Leonardo da Vinci oro uosto į Romos centrą paprastas, bet kaip ir priklauso - pietietiškai komplikuotas. Oro uosto puslapyje pateikta informacija, kad Romos centras pasiekiamas traukiniais: arba Fiumicino ekspresu (14 eurų), arba regioniniu traukiniu (8 eurai). Oro uoste taip pat kaba keli plakatai su autobusų, vežančių iki centrinės Termini traukinių stoties, reklamomis (kainos svyruoja nuo 4 iki 10 eurų). Pasirinkimo problemėlė kyla atsiradus traukinių stotyje - jokio normalaus ženklo, kur reikia pirkti tuos pigesnius ar brangesnius bilietus. Vien tik kokie penki užrašai "Bilietai". Grazie... Taip nusipirkom bilietus į brangesnį ekspresą, pavėlavom į traukinį (veikiau tai jis mūsų nesulaukė) ir turėjom pusvalandį laukti kito. Na, bet tai menkniekiai. Ekspresas tikrai buvo tikras ekspresas ir per pusvalandį mus nugabeno į amžinojo miesto centrą. O bevažiuojant ir bespoksant į žydrą dangų, kiparisų, pušų ir palmių puokštes bei gelsvai ochrinius namus ėmė po truputį smarkiau tuksenti širdis ir imti toks nedrąsus laimės krizenimas. Taigi, mes Italijoje!

Iš Termini stoties visai nesunkiai pasiekėm ir savo puikiuosius apartamentus "Santi Quattro al Colosseo", per porą žingsnių nuo Koliziejaus. Įsivaizduojat?! Eini savo gatvele pusryčiauti, o jos gale stūkso milžiniškas Romos amfiteatras... B&B turiu pagirti. Švarūs, naujai įrengti kambariukai (mūsiškis keturvietis butukas dar gi ir su virtuve), kasdien tvarkomi; malonūs ir angliškai kalbantys šeimininkai, skanūs pusryčiai. Ko daugiau reikia?

Tai tiek apie buitį. Susinešę daiktelius ir pasikeitę kelionines eilutes į romietiškas, patraukėm keturiese vakarieniauti. Apėjom visą Romos forumą (trečią dieną šitai jau ėmė įgristi), paspoksojom į Emanuelio II paminklą (Monumento Nazionale a Vittorio Emanuele II) ir pro asketišką Il Gesu fasadą pasukom gilyn į susipynusias žydų geto gatveles. Kaip būna tik pasakose ir Italijoje, priėję nedidelę Piazza Mattei su fontanu atradome prašmatnių babyčių buduarais kvepiantį teatrališką barą "Bartaruga", kuriame kilstelėjome nepigias aperityvo taures.

Barmeno pasiteiravę apie artimiausią skanų ir nebrangų restoraną, gavome nuorodą į "Il Portico", kuris pasirodo besąs aukštai vertinamas ir rekomenduojamas "Trip advisor" naudotojų.

Užsisakėme tokią, sakyčiau, gana sočią romietišką vakarienę: artišokų karpačio su sūdytais ikrais, pastą su artišokais ir jūros ešeriu (aš), ėriuko kepenų ir inkstų troškinį (Nerijus), jaučio uodegą (coda alla vaccinara, Rytis) ir pastą alla matriciana (Renata). Užgėrėm namų vynu.

Desertui užsisakiau nuostabų citrininį šerbetą (tokį, kokį mėgsta Sigutė)... Va tai, ir yra Italija. Geras espreso ir citrininis šerbetas po skanios vakarienės. Na, gerai, tai vienas iš Italijos veidų, kuris baisiai malonus pirmąją viešnagės dieną :) Beje, turiu pastebėti, kad kainos "Il Portico" labai protingos. Pagrindinis patiekalas vidutiniškai kainuoja nuo 10 iki 15 eurų.

Kelionę per senąją Romą link laikinų namų tęsėme pro kitą Romos forumo pusę. Aplankėm už grotų nakvojančią La Bocca della Verità, kurią išgarsino 1953 m. filmas "Roman holiday" su Audrey Hepburn ir Gregory Peck'u. Negalima sakyti, kad iki tol teisybės burna nebuvo garsi. Dar romėnų laikus menantis kanalizacijos dangtis (vienas iš spėjimų), vaizduojantis antikinio dievo Okeano arba Tibro upės dievybės veidą, ilgą laiką buvo naudojamas kaip melo detektorius. Buvo tikima, kad jei meluojantis įkiš ranką į teisybės burną, šioji ranką nukąs. Kad pagąsdinti nuodėminguosius, į ertmę anapus reljefo, primesdavo skorpionų, kad teisybės burnos tikrumu patikėtų ir drąsiausi melagiai.

Šiandien šis reljefas saugomas Santa Maria in Cosmedin bažnyčios prieangyje. Beje, šioje VIII a. pastatytoje bažnyčioje taip pat laikoma gėlėmis vainikuota ir Šv. Valentino kaukolė. 

Taip iš lėto baigėsi mūsų pirmasis pavakarys Romoje. Rytojaus dieną ruošėmės apžiūrėti istorinę Romą ir Vatikaną, bet apie tai papasakosiu ryt, kitame įraše.