Savaitgalis Romoje: penktadienis su Šv. Klemensu, nešventuoju Berniniu, Vatikano turtais ir hermeneutinė vyno degustacija

Po pirmojo vakaro degustacijų ir sveiko turistinio miego išaušo saulėtas Romos penktadienis. Kol mūsų bendrakeleiviai pusryčiavo (mes pakirdom kiek anksčiau), mudu su Nerijum nuėjom aplankyti Irmos rekomenduotos Šv. Klemenso (San Clemente) bazilikos, šoniniu fasadu atsigręžusios į via Labicana.

Išties netikėta ir įspūdinga kelionė laiku! Įžengus į šventovę žvilgsnį pavilioja XII amžiaus mozaika, auksiniame fone vaizduojanti kryžių, kaip gyvybės medį (kaip sako, ekspertai, siužetas būdingas ankstyvosios krikščionybės menui, o mozaikos atlikimas ir stilizavimas - viduramžių), schola cantorum, sakykla ir milžiniška velykinė žvakė, asketiškas altorius, spalvingos mozaikinės grindys, išraiškingos Šv. Kristoforo, Šv. Kotrynos ir kt. freskos. Prieblandoje paskendusio asketiško interjero priešprieša - gausiai auksintos lubos, kurias Klemenso XI užsakymu sukūrė jo architektas Carlostefano Fontana.

Bazilika yra dedikuota popiežiui Klemensui I (trečiam popiežiui po Šv. Petro), kuris mirė apie 100 m. Šv. Klemenso diena minima lapkričio 23 d. Šaltinių, vienareikšmiškai patvirtinančių šio popiežiaus kankinystę, kaip ir nėra, tačiau legenda pasakoja, kad už aktyvią veiklą imperatorius Trajanas Klemensą ištrėmė į Krymo kasyklas. Tačiau ir ten Klemensas nepaliovė apaštalavęs ir sėkmingai paskui save patraukė dalį Romos karių ir drauge kalėjusių nuteistųjų. Savaime suprantama, kad Trajanas negalėjo šito Klemensui dovanoti ir norėdamas jį nutildyti, liepė pririšti prie inkaro ir paskandinti Juodojoje jūroje. Kiek vėliau, praėjus kažkiek tai metų, jūros vanduo nuslūgo ir atidengė angelų pastatytą Šv. Klemenso kapą. Nuo to laiko, kasmet jūros vanduo stebuklingai atslūgdavo ir žmonėms pasirodydavo šventojo kapas. Besibaigiant vienam tokiam atoslūgiui, vanduo pasiglemžė vaiką, kuris dar po metų buvo atrastas sveikas ir gyvas povandeniniame šventojo kape.

Kita istorija pasakoja, kad du broliai, šventieji Kirilas ir Metodijus, išvykę apaštalauti į Krymą. Čia, nedidelėje saloje, šalia Chersoneso (dabartinio Sevastopolio), 861 m. jie stebuklingai atrado inkarą ir visus Klemenso kūno gabalėlius. Šventieji broliai Klemenso palaikus į Romą pargabeno 867 m., kur jie buvo perlaidoti naujoje San Clemente bazilikoje. Po metų šioje bazilikoje buvo palaidotas ir Šv. Kirilas (taip taip, kirilicos sumanytojas).

Tikrieji šaltiniai sufleruoja, kad Šv. Klemensas - žydų kilmės buvęs vergas, priklausęs imperatoriaus Domicijano pusbrolio, kankinio Tito Flavijaus Klemenso namams. Neabejotinai Šv. Klemensui priskiriamas ir Romos bažnyčios I laiškas korintiečiams, parašytas apie 96 metus.

Na, bet aš čia truputį per daug įsijaučiau bepasakodama apie Klemensą. Grįžkim prie bažnyčios, o gal tiksliau - po bažnyčia, kur XIX a. viduryje buvo atrasta IV a. bazilika. Pirmoji bažnyčia buvo užpilta žemėmis maždaug X a., kai jos avarinė būklė pradėjo kelti pavoju tikinčiųjų gyvybei. Dalis bažnyčios įrangos buvo perkelta į naujai pastatytą baziliką, naujoje šventovėje atkartotos senosios mozaikos.

IV a. bazilikoje išlikusios retų siužetų freskos, vaizudojančios Šv. Klemenso gyvenimo scenas ir jam priskiriamus stebuklus, pasakojančios Šventojo Rašto siužetus (pvz., Paskutiniojo teismo diena, Žengimas į Dangų ir kt.). Viena įspūdingiausių - vadinamoji Limbo (Pragarų) freska, esanti pietinėje navoje. Freskoje vaizduojamas mandorla apgaubtas Jėzus Kristus begelbėjantis iš Pragarų Adomą. Kaire koja Kristus laiko primynęs nugalėtą Šėtoną. Kaip sako tyrinėtojai, tai ankstyviausia iš žinomų itališkų kapadokiškos Limbo temos versija.

Kas dar įdomu, kad nusileidus dar kokius tris metrus žemyn, po pirmąją bazilika slepiasi tipinis, I amžiumi datuojamas, romėnų gyvenamasis namas (insula)ir mitraistų šventykla. Žemiausiame lygyje esantys statiniai kasinėjami iki šiol, tikimasi atidengti gyvenamojo namo patalpas bei šalia šventyklos buvusį kiemą.

Išlindę į dienos šviesą, susitikom mieluosius kompanionus ir patraukėm link žymiausių Romos laikoženklių. Trajano kolona...

...Trevi fontanas ir itališki ledai...

...Panteonas...

... Novanos aikštė ir alus po 6 eurus...

...smagios gatvelės, spalvotais fasadais ropinėjantys, nemažiau tingūs nei mes patys, saulės atspindžiai ir ...

...anapus upės įsitaisiusi Šv. Angelo pilis.

Kai jau visai suvargę pasiekėme Vatikaną, daug negalvoję pasidavėm gido užkalbėjimams ir keturiese už trijų bilietų kainą nužingsniavom į Vatikaną. Gido padalintuose lankstinukuose didelėmis raidėmis buvo parašyta, kad eidamas su jais aplenki ilgąsias eiles į Vatikano muziejų, tačiau kovo pradžioje, šis privalumas buvo visiškai neaktualus, mat tų eilių nebuvo nė kvapo. Na, bet gidas papuolė iškalbingas ir su savo mama turistų grupėje, tad tikrai nesigailim jam parsidavę :)

Apėjom visą muziejų, pasižvalgėme po Vatikano sodą, nufotografavom Vatikano radijo anteną, išklausėm mitiniais pagražinimais apkaišytą pasakojimą apie popiežiaus keliems metams ant menčių paguldytą Leonardą da Vinci.

Kitas, man buvęs visai naujas objektas - popiežiaus Jono Pauliaus II pasaulio pabaigos viziją įkūnijanti skulptūra: dėl žmonijos nedorybių ir nesantaikos iš skausmo plyštanti žemės širdis.

Lengvai, beveik kaip vynu prie Pompidu, apsvaigę nuo grožio, turtų gausos ir nesibaigiančių gido pasakojimų, užsukom ir į Šv. Petro baziliką. Prisipažinsiu, kad tiesiog paprastų paprasčiausiai, nerandu tinkamų žodžių, kuriais būtų galima įtaigai papasakoti apie žmogaus proto ir rankų sukurtą stebuklą - nesuvokiamo, bet harmoningo mastelio šventovę. Tai reikia pamatyti pačiam.

Palikę už nugarų vakarėjantį Vatikaną, nužingsniavime link Nerijaus kolegos italo rekomenduoto restoranėlio "Da Baffetto". Pakeliui miniatiūriniais espreso pakrovėm besenkančius akumuliatorius ir patinusiomis bei nuvargusiomis pėdomis ("bandelėm", pasak Nerijaus) nušlepsėjom link pažadėtosios picos...

O šiosios buvo vertos to šlepsėjimo - didelės, plonu traškiu pagrindu, gausiai palaimintos geru sūriu ir kumpiu. Per daug neįnoringos, klasikinės ir beveik tobulos. Beje, užkandžiams sukirtom bruschettes su mozzarella ir ančiuviais, o Renata su Ryčiu - bruschettes su vytintu kumpiu, alyvuogėmis ir pupelėmis. Namų vynas - nei geras, nei blogas, tiesiog sklandus šalia picos.

Namo tiesiai nepatraukėm (juk penktadienis) - Ryčio vedami nukulniavom į Campo de'Fiori įsitikinti, kad mūsų saulė vis dar žvaigždė. Pažvelgę Giordanui Brunui į akis prisėdom nedideliame kampiniame bare vėlyvam gėrimui. Nebepamenu pavadinimo, nes tai buvo tik viena iš daugelio smagių užeigėlių. 


Penktadienio vakaras baigėsi ankstų šeštadienio rytą mūsų viešbučio pašonėje, via Ostilia ir via Capo d'Africa kampe, įsikūrusioje vyninėje "Bibena". Matomai, kad neseniai atsidariusi, madinga, "intelektuali" - net mus patraukė ilgoms ir karštoms diskusijoms apie pro/antiamerikonizmus, hermeneutinius ratus ir hermeneutinį kilniadvasiškumą, vyno ragavimą, ekscentriškąjį primitivo vyną ir kitus kilnius ir aukštamaterius dalykus.


Buvo ilgas penktadienis. Po jo atėjo šeštadienis, pareikalavęs žygeivio ištvermės ir eiklių kojų.


P.S. kas mus nustebino, tai daugelyje Romos kavinių ir net minėtoje vyninėje, galima gauti belgiško alaus, bet jis tooookio brangumo, kad iškart užsimanai vyno :)